ŠVELNĖJANT IR TRUMPĖJANT: PRIEŠ MIRTĮ NORISI ŠVELNAUS. TRUMPŲ TEKSTŲ KNYGA

Pradėsiu nuo viršelio. Švelnus kaip kūdikio sapnas, arba kaip mirtis, jei prisimintume Sigito Parulskio poezijos šedevrus „Mirusiųjų“ (1994) bei „Mortui sepulti sint“ (1998). Knygos tekstai, tiesa, beveik visi skaityti – buvo publikuoti interneto tinklalapiuose, bet tai nė kiek nesumenkina jų kokybės. Šalia jų yra ir niekur anksčiau nepublikuotas apsakymas „Liebe Rose“ su Rainerio Maria Rilkės epigrafu apie rožę.

Apsakyme rašytojas (ne pirmą kartą) nusikelia į savo tarnybos tarybinėje armijoje VDR laikus. Apsakymo herojus, įtartinai primenantis jo autorių, neva randa nuotrauką, kurioje – trys vaikinai su „šauniai ant pakaušio užverstomis žydromis beretėmis“ („Šaunioji trijulė, Miška, Paška ir aš“, p. 126). O šalia jų – mergina Roza, kurios krūtų geidė 3500 jaunuolių brigada. (Nejau aplink dalinį nebuvo kitų merginų?) „Liebe Rose“ – parulskiška istorija apie dulkinimasį, mergą ir šautuvą. Ko gero, graži, nes „liebe“. O gražūs prisiminimai gali būti aprašomi ir bjauriai, vis tiek tai gražu.

Visi kiti „trumpi tekstai“ knygoje – taip pat tobuli. „Prieš mirtį norisi švelnaus“ – tarsi nebaigtas pavadinimas. Švelnaus ko? Orgazmo? Nejau tik bučinio? Spyrio į šikną? Palaiminimo? Gerai, kad į šį klausimą S. Parulskis neduoda atsakymo ir leidžia pamąstyti patiems.

Džiaugiuosi, kad ši knyga – trumpi tekstai, jie lengviau skaitosi nei jo „atostogų romanas“ „Vėjas mano akys“ (2010, „Baltos lankos“), kuriame eilinį kartą dėl visko „kaltas“ Dievas, kuris „pasaulį sukūrė neįtikimą, tuštybės apakintas pridarė klaidų“ (p. 237).