ŠIAURĖS SARACĖNAI: VILNIUS. ASMENINĖ ISTORIJA

Tai – trečioji Tomo Venclovos knyga apie Vilnių (pirmosios - „Vadovas po miestą ir „Vilniaus vardai“). Joje – kultūrinė Vilniaus, „amžino pakraščio ir paribio“, „netaisyklingo miesto“ su „keista praeitimi, pažeidžiančia logikos ir tikimybės dėsnius“, istorija, iliustruota puikiomis įvairių fotografų (Raimondo Paknio, Romualdo Rakausko, Arūno Baltėno, Mečislovo Sakalausko, Algimanto Kunčiaus, Kęstučio Stoškaus, Dzianio Ramaniuko, Antano Sutkaus) nuotraukomis.  Jos – ir tarybmečio, ir nūdienos.

Koks gi tas amžinasis Vilnius T. Venclovos apmąstymuose? Apie tai jis rašo skyriuose „Kraštas ir tautos“, „Pagonybė ir krikščionybė“, „Renesansas ir barokas“, „Universitetas ir getas“, „Sarmatai, klasikai ir romantikai“, „Sukilėliai ir kultūrininkai“, „Ginčai ir karai“, „Totalitarizmas ir laisvė“. Beje, knyga užsakyta vokiečių leidyklos, išleista pirmiausia Vokietijoje 2006-aisiais, nors, kaip teigia daugiakalbis T. Venclova, „originalas yra lietuviškas“. Vis dėlto knyga, pasak poeto, rašyta užsieniečiui skaitytojui, kuriam reikia aiškinti elementarius Lietuvos istorijos faktus.

Taikliai T. Venclova apibūdina Užupį: „Artėjant Tarybų Sąjungos galui, rajonas labai nusmuko, jo namų tinkas pradėjo byrėti, o mūrai – skeldėti; apnykusius butus okupavo bepinigiai kontrkultūrininkai. Jie paskelbė nepriklausomą Užupio respubliką (jos konstitucija teigia, kad žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnios, o Vilnia turi teisę tekėti šalia žmogaus). Ant vienos sienos atsirado rodyklė su įrašu: „Dangus – 12 km“. Dabar ta era jau baigiasi, nes namus Užupyje įsirengia naujasis elitas“ (p. 12-13).

T. Venclova primena, kad Lietuvos valstybė „tebeturi karingą pagonišką herbą – kalaviją iškėlusį raitelį ant žirgo. Miesto herbas, priešingai, krikščioniškas – tai šventasis Kristupas, nešąs kūdikį Kristų per upę. (...) Tačiau po krikščionišku apdangalu Vilniaus herbe galbūt glūdi senesnis branduolys: kartais sakoma, kad Kristupas iš tikrųjų yra mitinis lietuvių didvyris Alkis, nešantis per vandenis žmoną Janterytę“ (p. 26).

Įdomu, kad Vilnius vienų (pelnytai) vadinamas Šiaurės Jeruzale, kitų (gal kiek dirbtinai) – „Šiaurės Atėnais“, turi ir kitą pusę – musulmoniškąją. „Kryžiuočiai, o su jais ir visa Europa vadino lietuvius „šiaurės saracėnais“, atseit šiaurės musulmonais. Beje, ordinas susikūrė Palestinoje per kryžiaus karą kaip tik kovai su musulmonais, bet netrukus persikėlė į Baltijos pakrantę. (...) Dviejų galybių (lietuvių ir kryžiuočių, - M. P.) karas truko apie du šimtus metų – Europoje nedaug būta tokių ilgų ir atkaklių konfliktų“ (p. 35).

„Miestai gali merdėti, bet jie nemiršta“ (p. 133).