VALIA KANČIAI: BEPROTYBĖS KARTOGRAFIJA. MONOGRAFIJA

Šią originalią ir be galo įdomią knygą „Kronta“ išleido kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Vilniaus Dailės akademijos Kauno dailės institutu. Pirmajame ir ketvirtajame viršeliuose panaudoti Stasio Mostauskio darbų fragmentai: „Giminės ir artimieji“ (aliejus, drobė, 2007) ir „Nuėmimas“ (aliejus, drobė, 2007). 

Dr. S. Mostauskis (g. 1968) – dailininkas, neklasikinės filosofijos, estetikos, meno filosofijos ir psichologijos, psichopatologijos, meninės kūrybos procesų psichologijos tyrinėtojas, menotyrininkas. 2002 m. apsiginta disertacija „Meno ir beprotybės santykių problema: kompleksinė analizė“. 2004-2008 m. S. Mostauskis surengė devynias individualias tapybos parodas Rusijoje, Lenkijoje, Danijoje, Švedijoje. Plačiau apie jį - http://www.stasysart.com.

Knygoje – dvi dalys: „Beprotybės figūros neklasikinio mąstymo tradicijoje“ ir „Postmodernus posūkis – anapus psichologijos“. Pasak autoriaus, didžiausias dėmesys monografijoje sutelkiamas „į menininko kūrybinio potencialo problemas, intuiciją ir jos atstovaujamą „alternatyvų intelektą“, iš esmės apribojusį racionalaus mąstymo funkcijas; šio apribojimo perspektyvoje iškilusią naują individo sampratą, kuri jau pirminių prielaidų lygmeniu patologizuoja žmogų, regėdama jį kaip oponuojančių galių priešpriešą; intuicijos turinius, nusakomus negatyviai, pasitelkiant apofatinę retoriką, kai vartojami apibūdinimai privalomai nesutampa su tuo, ką jie apibūdina; intuicijos realizuojamą kūrybinę/pažintinę pastangą, kildinamą iš jausmų bei afektų srities, nors niekada visiškai su pastarąja nesutampančią; pastangą, kurios rezultatai atveria kitus tikrovės „veidus“ ir verčia abejoti intelekto siūlomos tikrovės legitimumu (...)“ (p. 11).

Kas yra beprotybė? Konceptuali klasikinio ir neklasikinio mąstymo priešpriešos polemika užsimezgė, kai Immanuelis Kantas pastebėjo, kad „tiesioginis kito pasaulio pažinimas įmanomas tik netenkant to proto, kuris būtinas šiapusiniam pasauliui“, o Arthuras Schopenhaueris „jo žodžiuose išgirdo daugiau nei, matyt, pats Kantas norėjo pasakyti“ (p. 9). „Valia kančiai“ – būtent taip Nietzsche apibūdina skausmo / kančios / beprotybės būtinybę“ (p. 91).

Knyga svarbi bet kuriam, kuris nors kartą suabejojo, ar yra „sveiko“ proto.