Oscaro Wilde’o (1854–1900) esė rinkinys, 1891 m. pasirodęs pavadinimu „Intentions“, dabar prieinamas lietuviškai. Jame – penki kūriniai: „Melavimo nuosmukis: pastebėjimai“, „Plunksnakotis, pieštukas ir nuodai – studija žaliai“, „Kritikas kaip menininkas: keletas pastabų apie svarbą nieko neveikti“, „Kritikas kaip menininkas: keletas pastabų dėl svarbos diskutuoti apie viską“ ir „Tiesa apie kaukes – pastaba apie iliuziją“. Leidykla „Metodika“ šią knygą išleido naujoje klasikinių veikalų serijoje „Gyvenimo knygos“.
Aštrialiežuvis O. Wilde’as šiose esė demaskuoja rašytojus ir kritikus. Pirmojoje esė dialogo tarp Kirilo ir Viviano forma jis aptaria XIX a. rašytojų kūrybą, nevengdamas kandžiai pasišaipyti iš noro „grįžti į gamtą“ („Gamta atsilieka nuo laikmečio. O Gyvenimas yra tirpiklis, ardantis Meną, priešas, nusiaubiantis jo namus“, p. 16), Herodotą vadina „melo tėvu“. „Kaip tie, kurie nemyli Platono labiau už Tiesą, negali peržengti Akademijos slenksčio, taip ir tie, kurie nemyli Grožio labiau už Tiesą, niekada nepažįsta slapčiausios Meno šventovės“ (p. 32).
O. Wilde’as sako: „Mene nėra universalios tiesos. Tiesa mene yra tai, kieno prieštaravimas taip pat yra tiesa. Kaip vien meno kriticizme ir per jį galime suvokti Platono idėjų teoriją, taip vien meno kriticizme ir per jį galime įgyvendinti Hėgelio priešingybių sistemą. Metafizikos tiesos yra kaukių tiesos“ (p. 142).
„Ketinimuose“ įdomiai samprotaujama, kas yra literatūra, estetika, kokia menininko misija.