LIETUVOS KULTŪRA – NE „PROVINCINĖ“: RYTAI–VAKARAI: KOMPARATYVISTINĖS STUDIJOS X. SIGITAS GEDA: PASAULINĖS KULTŪROS LIETUVINIMAS

Sigitas Geda (1943–2008) buvo pasaulinė asmenybė, ir tuo nesunkiai galime įsitikinti perskaitę jam skirtą solidų (600 puslapių) mokslinių straipsnių rinkinį. Rasime apie 30 publikacijų, suskirstytų į skyrius „Sigitas Geda. Patirties ir kalbos sąlyčiai“, „Sigitas Geda. Sąlyčiai su pasaulinės ir lietuvių kultūros tradicijomis“ ir „Komparatyvistinė kultūrologija, filosofija ir religijotyra“. Prieduose – Elenos Tervidytės interviu apie S. Gedą su filosofu Arvydu Šliogeriu ir Sigito Parulskio interviu su pačiu poetu.

Straipsnių autoriai atskleidžia daugialypę S. Gedos asmenybę ir nagrinėja jo kūrybą. Apie poetą rašo Antanas Andrijauskas, Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Stasys Mostauskis, Robertas Hodelis, Vytautas Martinkus, Rasa Žiemytė, Loreta Žvironaitė, Janas Peteris Locheris, Naglis Kardelis, Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, Odeta Žukauskienė, Gitana Notrimaitė, Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, Genovaitė Dručkutė, Jūratė Landsbergytė, Nida Gaidauskienė. Rasime šviesios atminties filosofo Algio Uždavinio straipsnį „Mitiniai ir metafiziniai platonizmo ypatumai senovės Rytų mąstymo tradicijų kontekste“, Rasiaus Makselio, Loretos Poškaitės, Daivos Tamošaitytės, Aivaro Stepukonio, Kristinos Garalytės, Živilės Adulčikaitės, Juliaus Vaitkevičiaus, Agnės Budriūnaitės, Gedimino Degėsio publikacijas.

A. Andrijauskas studijoje „Sigito Gedos pasaulinės kultūros lietuvinimas kaip kalbos ir būties metafizika“ rašo, kad „prisiminus Gedą, iš pasąmonės gelmių išnyra mitiniai stichinės galios simboliai – kentauro ir minotauro vaizdiniai. Šio didaus gaivališkos prigimties poeto fenomenas provokuoja apmąstymams apie išskirtinio talento ir jam artimo genialumo prigimtį“ (p. 57). „Savo pašaukimu laikė lietuvių tautos ir jos vedlių menininkų bei intelektualų išvadavimą nuo per priespaudos šimtmečius sukauptų jų dvasios skrydžius pakertančių psichologinių kompleksų bei menkavertiškumo jausmų. Jis skelbė, kad turint savigarbos jausmą negalima lietuvių kultūros ir meno tradicijos traktuoti kaip nevisavertės „provincinės“ lenkų, rusų, prancūzų kultūros tradicijų prieglobstyje besiplėtojančios kultūros. Iš čia plaukia Gedos, kaip ir bičiulio Gintaro Beresnevičiaus, gaivališko nesutramdomo lietuvių pagoniškosios kultūros istorijos, didingo imperinio Lietuvos istorijos tarpsnio poe­tizavimas“ (p. 74). A. Andrijauskas teigia: „Nuolatinis atkaklus darbas, savo laimėjimų paneigimas, buvimas nesibaigiančių ieškojimų ir atsinaujinimų kelyje pavertė Gedą iškiliausiu ir įvairiapusiškiausiu aukščiausios prabos Lietuvos Poetu“ (p. 132).