Indrės Valantinaitės knygos „Apsisiautusios saule“ recenzija. Šiandieninė poezija, kuri fiksuoja, stebi.

Tai – ketvirtoji autorės knyga. Asmeniškai man atrodo, jog ši knyga – atviriausia ir brandžiausia autorės parašyta knyga, nustebinanti paprastumu, išskirtiniu dėmesiu net mažytėms detalėms, teksto kultūrai. Eilėraščiuose nerasite nereikalingų žodžių, meninių pagrąžinimų, būdingų grafomanams. Indrės eilėraščiai – lyriški, bet nepaprastai tikslūs, nušlifuoti nepriekaištingai iki tikrų tikriausio grynumo, kuris, pradėjus skaityti, verčia susimąstyti.

Pradedant skaityti autorė tarytum atveria duris ir kviečia skaitytoją į pasaulį, kurį regi savo akimis. Skaitydami negalime susitapatinti, šiukštu – nevalia. Svarbu išlaikyti pagarbų atstumą, kad galėtume susidaryti vaizdinį to, ką autorė bando papasakoti, atkreiptume dėmesį, pagalvotumėme. Tai – ne greitai susiskaitanti poezija, o tokia, kuriai reikia skirti laiko, vadinasi, ne laikina, o ilgalaikė.

Indrė Valantinaitė – pasakotoja. Eilėraštyje „Užuomarša“ ji tarytum seka pasaką: „kadaise buvome dvi greta/ augusios smilgos. /“. Juk visos pasakos sekamos nuo „kadaise“, „senai senai“, „vieną kartą“. Taip pat ir šis poetės eilėraštis. Tačiau pasakos būna keliasdešimties puslapių, o Indrė Valantinaitė pasaką seka dvylikoje stulpelių. Tam reikia talento ir skirta, manau, ne kiekvienam. Leisti pasakojimui įsivažiuoti „Pro šalį ėjusi mergaitė/ tave pasirinko žemuogėm suvert“, išlaikyti siužetą „Pabudusi dar kartą/ gavau miklias kojas/ kad pasivyčiau tave“ ir riedėti žemyn... arba aukštyn „išmokau žmonių kalbą <...> persirgau visomis/ vaikiškomis ligomis <...> iki pat šios dienos/ nebeprisiminiau nei karto/ sapno apie smilgas“ . Indrės Valantinaitės eilėraščiai – tarytum trumpi etiudai, kuriuos būtų galima vaidinti scenoje.

Poetės kūryboje ryškus situacijų (menamų, o gal iš tikrųjų nutikusių) fiksavimas: „klaidžiojau pažliugusiu mišku/ Lašai krituoliai/ nuo virpančių lapų laimino <...>“ (eilėraštis „Po liūties“); „Mirštanti bitė įskrido/ pro langą. Ant nugaros ritinėjosi/ lyg dūkdama <...>“ (eilėraštis „Apeigos“); „Svečiams išvykus/ dėdama išblizgintas taures/ lentynon atgalios <...>“ (eilėraštis „Pamokos“). Tai leidžia manyti, kad eilėraščius ir poetę sieja jos kasdienybės įvykių stebėjimas, analizavimas. Jų aprašymas ir įvilkimas į poetinį rūbą leidžia skaitytojui pažvelgti į poetės santykį su pačia savimi, aplinka, kuri ją supa ir regėti eilėraštį autorės akimis.

Rašytojas Donaldas Kajokas apie I. Valantinaitės knygą atsiliepia taip: „eilėraščiuose gausu vaiko ir išminčiaus fantazijos bei meilės; kasdienybė puikiai susišneka su amžinybe, konkretybė su neaprėpiamybe <...>“ . Negalėčiau sutikti labiau. Indrės eilėraščiai šiuolaikiški,  bet tuo pačiu tarytum parašyti seno, išmintingo žmogaus.  Norėtųsi juos perskaityti visus, kad tik greičiau, bet negali.... Kiekvienas eilėraštis reikalauja pauzės, pamąstymo, įsiklausymo.