PRIE GYVENIMO SLENKSČIO. Recenzija Silvijos Peleckienės knyga NEUŽMIRŠK MANĘS...: vieno gyvenimo istorija (Šiauliai: Neoprintas, 2020. - 68 p.)

„Ligoninėje vyrauja kasdienis paprastumas. Čia, rodos, yra viskas, ko reikia, kol Jolei nieko nereikia. Jos lova kiek įdubusi, bet minkšta. Išgulėtas matracas švarus, užklotas balta paklode. Galvūgalį galima pakelti. Šoninės lovos sienelės, kad naktį versdamasi ant šono neiškristum, ištraukiamos. Norint atsisėsti, pakeliamas galvūgalis, tada gali matyti langą, pro kurį spindi šilta gelsva šviesa." (p. 10)

Autorė pradeda savo knygą Jolės mirtimi, tarsi pabrėždama, kad herojės gyvenimas tuo nepasibaigia, ir prisiminimai tėra tik būsimo gyvenimo preliudija. „Kartais būna per vėlu ką nors daryti – pavėlavai ir laikas sustojo. Jolė išėjo.“ (p. 8)

Dabar madinga įkyriai kartoti: gyvename tik vieną kartą. Ir net atmetus reinkarnacijos idėją, pamirštama, kad gyvensime ir toliau: gal rojuje, gal skaistykloje, o gal pragare.... Taigi, gyvensime, todėl garsioji Arvydo Šliogerio replika NEGIMK! griaudėja beprasmiškai ir vaikiškai naiviai. Jeigu esame – tai ir būsime, ir niekas negali nei įveikti, nei paneigti Būties. „Gulint lovoje pasaulis tarsi priartėjo, prigludo ir kaskart atsiskleidžia vis giliau. „Koks jis, tas anas pasaulis?“ – tyliai mąsto Jolė...“ (p. 15)

Būtis – tai gyvenimas ir mirtis, laimė ir kančia, svajonės ir netektys – vienu metu, čia ir dabar... Plaukdama prisiminimų upe, Jolė suvokia, kad visi jos gyvenimo įvykiai buvo ne padriki ir chaotiški, bet turėjo žymiai gilesnę prasmę. „Paskui Jolė įsižiūri į pasaulį, esantį už lango, į aukštą mėlyną dangų, ieškodama paslapties. Taip norisi jį suvokti, bet dangų ne taip paprasta pažinti. Vos pastebėjusi kokį neįprastą dalyką, kaskart džiaugiasi...“ (p. 15)

Jolės gyvenimas buvo paprastas, ir tarsi nereikšmingas, bet tik mirties akivaizdoje nuoskaudos, išdavystės ir nusivylimai įgauna gilesnę, sakralią prasmę. „Jolė jautė paprastumo ir saiko vienybę, todėl susitaikė su savimi ir pagaliau pajuto spindesį tos tylios sielos šviesos. Suvokė, kad laimingu gali būti tik būdamas savyje." (p. 24)

Balta palata, balta lova tarsi peilio ašmenys, kuriais į nenusakomą ateitį nedrąsiai žengia knygos herojė. Ir šiame sunkių išbandymų kelyje reikia įgyti naujų jėgų, naujos vilties ir išlikti. Ir dabar Mirtis nėra pabaisa, o palanki mokytoja, nes tik kritinėje situacijoje žmogus gali pažinti savo Tikrąją prigimtį. Kai žmogus laimingas, jis nenori keisti savo gyvenimo, nenori dvasiškai tobulėti, nes jam to nereikia. Deja, Jolei jau nėra kito pasirinkimo, nes nėra alternatyvos sunkiai, nepagydomai ligai, belieka tik kisti, transformuotis ir tapti jau kita, nežemiška būtybe. Stoiška pozicija iškėlė heroję į naujas aukštumas, dabar ji, nesusaistyta religinių dogmų, prietarų ir baimių, yra labai arti Dievo. Amžinybė ir palaima tapo nauja Jojės savastimi, ir kai ištirps ligotas kūnas, ji taps tokia, kokia visada ir buvo. „Jolė pajuto turinti sielą, patį svarbiausią dalyką, kurio negali įveikti jokia baisi liga. Kas bebūtų, siela yra svarbiausia. Mirtis jai buvo slenkstis, kurį lengva peržengti, o kas už jos ten, anapus, stengėsi suvokti.“ (p. 59)

Tragiška situacija sugrąžina Jolę į pradinį Paslapties tašką, į šventą Nežinojimą. Ir šis taškas yra pagrindinė žmogaus tragiškumo prasmė ir esmė. Gyvenimo ir mirties priešprieša neabejotinai yra tragiška, nes ČIA paslėptas galutinis amžino gyvenimo garantas. Šiame įstabiame taške sukoncentruota visa Būties esmė, ir žmogus vienas, be jokios pagalbos turi įžengti į šį tašką – tik toks yra atsakymas ir vienintelis sprendimas. Šią nuoširdžią ir įtaigią knygą sudaro 12 skyrių, tarsi laiptelių, vedančių iki galutinio Gyvenimo ir Mirties misterijos tikslo.

Autorė puikiai valdo žodį ir aiškiai dėsto savo mintis. Ši knyga neabejotinai priskirtina prie klasikinės lietuvių literatūros lobių.

Vilnius, 2020 m.

Radikaliai.lt P.S. Autorės knygą nemokamu PDF formatu galite rasti čia: http://www.radikaliai.lt/knygos/4772-pasirode-desimtoji-prozininkes-publicistes-silvijos-peleckienes-knyga