BENAMIŲ PASIENIS: MES VAKAR BUVOM SALOJE

Storas (400 puslapių smulkoku šriftu!) romanas, linkęs tapti naujųjų emigrantų epu. Aleksandra Fomina (g. 1980) – literatūroje ne naujokė, 2004 m. išleistas apsakymų rinkinys „Nepaprastoji padėtis“.

Prieš kalbant apie knygos turinį, reikėtų trumpai pakalbėti apie jos viršelį. Jo autorius – Anglijoje gyvenantis dailininkas Artūras Rožkovas (g. 1981). Šį darbą menininkas papasakojo prieš pusantrų metų viename skvote Londone, kuriame gyvenęs septynis mėnesius, tapęs ant sienos akrilu ir markeriais. Darbą A. Rožkovas nuprendė pavadinti „Benamių pasienis“.

Manau, jog viršelis ir knygos turinys puikiai dera. XXI a. lietuviai emigrantai – benamiai, išvaryti smalsumo, skurdo, o gal abiejų šių dalykų jungties.

 „Mes vakar buvom saloje“ herojė Ūla – 20-metė pasaulio pilietė, palikusi konservatyvų Kauną ir persikėlusi į laisvės miestą Londoną. Pasak knygos leidėjų, šis romanas „žymi visos Rytų Europos jaunimo kartos, subrendusios amžių sandūroje, pakilimą ir krytį. Tai dar vienos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas.“

Knygoje – per šimtą išnašų. Keistoka skaityti, kaip verčiami rusiškai žodžiai, tačiau tuo pačiu tenka prisiminti, kad 20-mečių karta šios kalbos ne tik nesupranta, bet ir nenori suprasti. Turbūt tai – knygos redaktoriaus Dariaus Kauzano nuopelnas, kad jaunoji karta žinos, ką reiškia только песня, tik ar to tikrai reikėjo? Ar būtina palengvinti skaitytojo dėmesį aiškinant šį frazeologizmą, kaip ir anglišką žodį French? Ar nepersistengta? O kam versti fuck off?

Žinoma, tai nėra priekaištai rašytojai. Jos romanas įtaigus, vaizdingas, net tinkamas ekranizuoti. Tiesa, norėtųsi priminti, kad istorija kartojasi. Kadaise buvo tokie hipiai, o šių eilučių autoriui 1996-aisiais, kai Lietuva nepriklausė jokioms sąjungoms, taip pat teko gyventi skvote.

Viena aišku: A. Fomina – subrendusi rašytoja, valdanti kalbą. Atradimas.