MENAS NEMIRTI: ŠEŠIOS PROGOS NUMIRTI

Algimantas Čekuolis teigia, kad ši knyga – paskutinioji. Skamba liūdnai, tačiau iš Meistro lūpų šie žodžiai galėtų reikšti ir ne tokius liūdnus dalykus (galbūt populiarių televizijos laidų vedėjas, rašytojas, žurnalistas, keliautojas keis žanrą?). „Šešios progos numirti“ skiriasi nuo ankstesnių A. Čekuolio knygų. Joje, kaip visada, daug susistemintų žinių, gyvų pasakojimų ir humoro, tačiau tai yra ir savotiška autobiografija („Nenoriu, kad, kai ateis laikas, kiti vargtų, bandydami ką nors išgalvoti“).

Didžiulio populiarumo sulaukusi knyga sudaryta iš šešių skyrių: „Kasdieniai reikalai“, „Laisvė ir anarchija“, „Pasaulis be pabaigos“, „Kaip sveikatėlė?“, „Girk dieną iš vakaro“ ir „Šešios progos numirti“. Pastarasis skyrius – išskirtinis. Jame – gyvenimo ir mirties akistatos, plaukiojant jūromis, ir išmintinga išvada: „Niekada nepavyks sugalvoti taip, kaip tau sugalvoja gyvenimas. Geriau nesistenk. Ypač jeigu tau pavyko gyventi intensyviai, o gyvas likai“ (p. 249).

A. Čekuolis apie įvairiausias temas kalba lakoniškai. Kad ir apie pasaulio pabaigą, kuria tiki dalis žmonių. „Pasakojimai apie tas retas baisias nelaimes eina iš kartos į kartą, vienos tautos perduodami kitai, tad neišvengiamai išpučiami. Sakysim, pasakojimų apie tvaną rasime visose religijose. Bet juk negalėjo būti tvano, kuris užlietų visą žemę. Nėra tiek vandens“, – sveiko proto į konspiracijos teorijas ir tikėjimus įlieja rašytojas ir pažada suvalgyti savo kaklajuostę, jei 2012 m. gruodį įvyks pasaulio pabaiga.