KIEKVIENAS YRA ANGELAS: STAUGSMAS, KADIŠAS IR KITI EILĖRAŠČIAI

Rolandas Rastauskas Alleną Ginsbergą vadina gyvu iššūkiu miesčionių gyvenime. „Štai – poeto kelias“, - sako jis (RoRa mintys buvo nufilmuotos ir parodytos A. Ginsbergo knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje). Su A. Ginsbergu R. Rastauskui teko susitikti 1985 m. lapkričio 21 d. Vilniuje, dabartinėje Prezidentūroje, vykusiame TSRS-JAV rašytojų susitikime, kuriame dalyvavo ir Arthuras Milleris (1915-2005).

Apie Irwiną Alleną Ginsbergą (1926-1997) filosofas ir knygos vertėjas Kasparas Pocius į šią knygą įdėtame straipsnyje „Molochas, kuriame man sapnuojas angelai“ rašo: „Ginsbergo „Staugsmas“, kaip ir Kerouaco „Kelyje“ bei Burroughso „Nuogas kąsnis“, buvo ne tik tekstai – bytnikų literatūra nutiesė kelius hipių klajonėms, padėjo nesibaigiančiais imperialistiniais karais ir amerikietišku gyvenimo būdu nusivylusiam jaunimui kurti naują kultūrą. Šioje kultūroje viskas yra nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriomis pirmapradžio geismo energijomis ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“ (p. 119).

Dabar 2011-ieji, ir tik šiemet pagaliau turime ilgai lauktą Alleno Ginsbergo knygą lietuviškai! Dar neseniai neturėjome ir Williamo Burroughso, na, o Jackas Kerouacas kadaise buvo išleistas kupiūruotas. Šioje knygoje – legendinis A. Ginsbergo „Staugsmas“ („Howl“, 1955), poema apie būtybę, kuriai būdavo aukojami vaikai. „Kaip beprasmę auką Molochui Ginsbergas įsivaizdavo savo ir savo kartos, o gal ir visos žmonijos būtį industrinėje bejausmėje civilizacijoje“, - teigia K. Pocius (p. 123). „Staugsmas“ skirtas poetui dadaistui Carlui Solomonui (1928-1993), savanoriškai pasirinkusiam beprotnamį vietoje kalėjimo (buvo apkaltintas vagystėmis; gal lietuviškasis anonimas Solomonas nusižiūrėjo šią pravardę būtent perskaitęs A. Ginsbergo eilių?).

Senstantis A. Ginsbergas nukeliavo į Indiją, susidomėjo Tibeto budizmu ir „iš įstatymus laužančio, nepasotinamą seksualinį alkį turinčio nenuoramos senatvėje jis virto oriu guru ir tai jam leido patekti į JAV literatūros elitą“ (p. 125). Taigi, galima į A. Ginsbergą žvelgti kaip į homoseksualų teisių, LSD propaguotoją, tačiau pagrindinės jo poezijos galios, pasak K. Pociaus, – laisvė, atjauta, tolerancija ir meilė, triuškinančios negailestingą bejausmės civilizacijos Molochą. A. Ginsbergas prieštaringas, tačiau jo poezijoje esama jėgos.

„Mirtis yra niekad neišsiųstas laiškas“ („Ignu“, p. 56).

„Bybys juda tamsoje“ („Meilės eilėraštis Vitmeno tema“, p. 15).

„Šventas yra liežuvis, pimpalas, ranka, šikna! Viskas yra šventa! Visi yra šventi! Visur yra šventa! Kasdienybė yra amžinybėj! Kiekvienas yra angelas!“ („Pastaba „Staugsmui“, p. 27)

Holy fucking guru tikriausiai peržengė nirvanos ir samsaros ribą, kur viskas amžina ir viskas šventa, ir metafizinė apokaliptinė pornografija nėra išsigimėliška. Lietuvai priimtį tokią poeziją sudėtinga – dabar ne 1955-ieji, čia – ne Niujorkas...