MADA IR PRASMĖ: EILĖRAŠČIAI (1956-2010) SERIJA „GYVOJI POEZIJA“

Šie metai tikriausiai taps poetų ir poezijos metais. Pagerbėme ką tik Amžinybėn išėjusį Justiną Marcinkevičių (1930-2011), prisiminėme Sigitą Gedą, Czesławą Miłoszą, Alleną Ginsbergą, Antaną Baranauską, pamatėme nemažai naujų poezijos knygų, parašytų klasikų, ir jaunų poetų (Marcelijaus Martinaičio, Domanto Razausko, Mariaus Buroko, Ilzės Butkutės ir kitų), o Vilniaus knygų mugėje sulaukėme ir mielo svečio – gyvojo klasiko Tomo Venclovos (g. 1937). Jis pristatė dvi knygas, tačiau kadangi kalba apie poeziją, kitą knygą apžvelgsime kitąsyk.

T. Venclovos knyga „Visi eilėraščiai“ – tikras lobis poezijos mylėtojams. Ji ne tik stora (400 puslapių!), bet papildyti kompaktine plokštele „(Ne)visi eilėraščiai“, kuriame pats poetas skaito 33 savo kūrinius. Įspūdinga.

Pasidaro įdomu, tai visi ar ne visi čia T. Venclovos eilėraščiai? Jis paaiškina: „Šioje knygoje surinkti visi mano eilėraščiai, kuriuos laikau vertais skelbti – ligi 2010 metų pradžios imtinai“ (p. 7). Visi tekstai sudėti chronologiškai, pažymėtos jų datos (kartais jos, kaip teigia poetas, - kiek apytikrės). Poeziją T. Venclova rašo jau daugiau kaip 50 metų. Taip pat įsimintinos ir jo publicistikos knygos, vertimai.

T. Venclova, kaip Dante ar Thomas Stearnsas Eliotas, nusprendžia pats pakomentuoti savo eiles, - kritikoje pastebėti labai klaidingi „perskaitymai“, kuriems jam norėtųsi užkirsti kelią. Įžangos žodyje poetas aiškina: „Kalbant apie mano eilėraščius, seniai nusistovėjo stereotipas – jie vadinami „intelektualiąja poezija“. Man toks apibūdinimas atrodo beprasmis. Veikiau galėtum juos priskirti prie poiesis docta – „mokytos poezijos“, kuri buvo mėgiama renensansos ir baroko laikais, kartais ir vėliau (taip rašė ne vienas modernistas bei postmodernistas). Visada vengiau minties bei emocijos klišių, tuščio „filosofavimo“, perdėto jausmingumo, spontaniškų išsiliejimų, taip pat šokiruojančio storžieviškumo, kuris pastaruoju metu Lietuvoje – ir ne tik joje – pasidarė madingas. Sakoma, kad dabartinė poezija – tai, kas pasiskelbia, kad yra poezija. Su tuo nesutinku. Man poezija atrodo vertingas ir retas reiškinys. (...) Svarbiausia, kas man rūpi poezijoje, - prasmė“ (p. 7-8).

Jau nėra adresų, jau nelaukiu svečių,
Netgi svetimo jambo seniai negirdžiu,
Netgi draudžiamo skliauto, man rodos, netrokštu,
Bet erdvė su manim pasiliko – dėl to,
Kad per slenkstį žėruodamas žengia vanduo
Ir atplukdo į kambarį apverstą bokštą.

„Du eilėraščiai apie meilę“ (antrasis, 1973, p. 132)

„Kontrastingi eilėraščiai, - komentuoja poetas, - pirmasis vaizduoja meilės kulminaciją,, antrasis jos išsekimą“ (p. 133).