KOKS NUOSTABUS PASAULIS: RAIMUNDAS SLIŽYS

Knyga apie tapytoją Raimundą Sližį (1952–2008) – tarsi bohemos buveinė, kur žarstomi sąmojai ir efemeriškos išminties perlai, kur yra vietos visiems, nepaisant rangų ir statuso, bet nėra vietos veidmainystei ir banalumui. Būtent tokią atmosferą aplink save kūrė Raimundas Sližys – Užupio pusrūsio dirbtuvėje nerakinamomis durimis, pasiutėlių menininkų krečiamais stebuklais garsėjančiame Mikališkių kaime, slankų medžioklėse ar jachtų žygyje per Atlantą.

Knygoje surinkti prisiminimai apie dailininką – tarsi bendrai pieštas paveikslas, Raimundo ir keliasdešimties jo bičiulių mėgtas žanras.

Knyga – unikali proga pamatyti plačią Raimundo Sližio kūrinių panoramą. Jo paveikslai pasklidę po įvairias kolekcijas, ir knygos sudarytojos Ramutės Rachlevičiūtės kartu su fotografu Arūnu Baltėnu atlikta odisėja nuo vienos R. Sližio drobės prie kitos, vien išreikšta kilometrais, turėtų daryti įspūdį. Knygos puslapiuose lyg spalvingame karnavale tie kūriniai susitiko pasirodyti visu savo gražumu ir įvairove, su slaptais tarpusavio ryšiais ir intriga, kurią papildo nuotraukos ir dokumentų faksimilės.

„Raimundas Sližys nemėgo bulvienojų, virkščių, molžemio ar rūdžių spalvos tapybos. Jį traukė šviesios lokalinės spalvos ir ypač ružava – anuometinių laikų spalva disidentė. Priklausomybės laikais meno sferoje būta ne tik ir ne tiek draudimų, kiek prietarų: kokia spalva „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Ji asocijavosi su turgaus kilimėlių flora ir fauna, kičo atmainomis, kurios anuomet net vardo iki Raimundo Sližio paveikslo „Dvi figūros ant sofos prie divono“ neturėjo. Šio paveikslo personažai su naivia, kvaila šypsena lūpose – lyg anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos dezertyrai“, - teigia R. Rachlevičiūtė.

R. Sližys sakė: „Nenorėčiau tapyti tokio paveikslo, kurį galėčiau paaiškinti. Apie save mes pasakome savo paveikslais, ir įžvalgus žiūrovas iš jų sužino daugiau, negu mes patys galime apie save pasakyti.“

Legendinis muzikantas, dailininkas Vladimiras Tarasovas prisimena: „Būtent Louis Armstrongo plokštelė „Koks nuostabus pasaulis“ įkvėpė Raimį sukurti paveikslą, kupiną ironijos, nutaikytos į mūsų gyvenimą sovietinėje realybėje. Sarkazmo ir ironijos jausmas buvo jo šarvai, saugantys nuo supančio pasaulio“ (p. 136).

Knygos sudaryta R. Rachlevičiūtė atsakė į klausimus.

Knyga apie Raimundą Sližį – netikėta savo „negrynu“  žanru, kaip pasakytume nūdienos kalba – du viename, t.y. albumas su prisiminimais. Kodėl būtent toks Jūsų sprendimas?

Šiais laikais albumų Lietuvos dailėje tikrai netrūksta ir daugeliu atvejų jie apspręsti    asmeninės dailininko iniciatyvos – įprasminti ir „pateisinti“ savo gyvenimą, įamžinti  savo kūrybą. O man to nereikia, ypač jeigu esi po penkiasdešimties, šešiasdešimties, septyniasdešimties. Suprantama, kad savo archyvą sutvarkyti reikia pačiam, atsigręžti atgal ir apibendrinti – irgi reikia. Tik klausimas kaip tai padaryti ? Kol kas niekas perdaug nesuka galvos ir visi žino – ką reikia daryti.

Kadangi visi vyresniosios kartos, o netgi viduriniosios kartos dailininkai supranta, kad  įmanoma tokį albumą išleisti vieną vienuntėlaitį, tai daugelis ir darosi sau antkapį. Todėl jeigu spręstume apie Lietuvos dailę iš jos albumotekos, tai susidarytume tikrai nepilną ir keistoką vaizdą, nes neturime būtinų  daugelio 20 a. pirmosios pusės, t.y. tarpukario nepriklausomos Lietuvos  dailės, architektų  klasikų albumų. O  visų kartų  nūdienos dailininkai, ypač verslesni, veiklesni, kurie  įvaldę „projekto“ žanrą – šiandien ima viršų. Prisileidę tiek ir tokiais tiražais, kad galima pasakyti, jog protu tai nesuvokiama. Bet ir tie, verslieji mokosi ir žino, kokiu tiražu Lietuvoje galima išleisti katalogą, albumą.
Kitas reikalas, kai turime išėjusius anapilin menininkus. Čia nesinori nei skubėti, bet ir vėluoti nevalia. Visada pasvajodavau, kad kada nors norėčiau išleisti  knygą apie Raimundą Sližį, tačiau tikrai negalvojau, kad būtent dabar. Kažkada  studijų metais Raimundas tikėjosi, kad parašysiu apie jo kūrybą pirmąjį straipsnelį, kaip  vyrenis kolega mokė, drąsino ir po to daug metų vis  traukdavo mane per dantį „ech, Ramute, Ramute...“ Pirmąjį straipsnelį  apie Raimundą Sližį  parašiau tik  2008 metais ir tai, deja, buvo nekrologas „Et, Raimi, Raimi...“ Taigi, visą laiką jaučiau moralinę skolą, neišmanydama kaip tą Raimundo Sližio kūrybą „apžioti“.

Taigi, norėjosi surinkti jį pažinojusių žmonių atminimus, bet ir albumo žanro nesinorėjo atsisakyti, juk Raimundas Sližys turėjo tik  katalogėlius, bukletus.  Pagalvojau, kad šiais laikais gal pavyks ir tuodu žanrus sukryžminti...  

Kiek neįprasta, jog mus palikęs menininkas vaizduojamas kažkaip neoficialiai,  žmogiškai paprastai, neaukštinant,  neliaupsinant, nepiešiant fasadinio portreto...

Yra žmonių kaip krištolas -  na, su riebesniu pliuso ženklu ir liesesniu minusiniu. Ir tai išplaukia iš jų prigimties. O yra toks Raimundas Sližys, kurio kūryba, o ir jis pats  toks nepakartojamas, toks žaižaruojantis  ir daugiabriaunis, kad negali jo asmenybės aprašymą imti ir guldyti į  Prokrusto lovą, koks turi būti dailės klasikas. Jo asmenybės horizontai tokie platūs, pomėgiai – buriavimas, medžioklė, kulinarija ir kt.  -  tokie įvairūs. Tai labai protingas, intelektualus, sumanus menininkas, bet, sakyčiau, ne taip kaip mes įpratę. Netradiciškai.

Maniau, kad žmonės – o jų per 60 – prisiminė Raimundą Sližį nuoširdžiai, todėl ir knyga neturi būti  specialiai pagražinta, nudailinta, o tikra ir nuoširdi. Ne visiems tai gali patikti – mūsų kultūroje nemažai dar yra apsimetinėjimo, nenuoširdumo, netgi veidmainiavimo – net ir didžiausi enfante terrible  menininkai gyvenimo pabaigoje  dažnokai nori prisistatyti žiūrovui kaip respektabilūs verslininkai ar taurūs dvasingumo apaštalai. Žinoma, kiekvieno valia elgtis kaip kam patinka, bet tuomet įvyksta  tam tikras – didesnis ar mažesnis -  nugyvento gyvenimo devalvacija, netgi atsižadėjimas ir išdavystė. Paskutinė gyvenimo atkarpa, pvz, gavus Nacionalinę premiją ar kokį kitą įvertinimą,  pateikiama taip, lyg visą gyvenimą menininkas būtų stovėjęs ant tos aukštesnės pakopos ir to kryptingai siekiąs –  taip dingsta gyvenimo sodrumo, galų gale autentikos jausmas. Ir vėl – visi atrodo kaip prie pagrabo: su juodais kostiumais ir kaklaryšiais, tik “gerai arba nieko”, bet šįkart ne apie mirusį, o apie save, dar gyvą. Vadinasi, daugelis menininkų neturi jumoro jausmo, negali pasižiūrėti į save iš šalies, pasidžiaugti tuo, kuom galima pasidžiaugti ir atlaidžiai pasiržiūrėti į savo jaunystės šėliojimus, išdaigas. 

Taigi tie, kurie tikisi pamatyti menininką Raimundą Sližį šios knygos  tekstuose, fotografijose atsirėmusį į ąžuolą ar beržą ir svajingai ar su dramatizuotai rimta mina žiūrintį į dangų ar į žolę -  to neras.  Raimundas  Sližys  atsimenantys  žvelgia   žiūrovui, skaitytojui  į akis tikėdamiesi jo supratimo.   Prisiminimuose  Raimundas Sližys dažnokai  yra tiesiog  Raimis, toks jis buvo artimiesiems, draugams, bendramoksliams. Mat,  Lietuvos dailės pasaulyje daug yra Raimundų ir Raimondų, bet  Raimis yra vienintelis. 

Vienu metu   buvau pradėjusi  rimtai  abejoti,  ar  knygos  skaitytojai, Raimundo  kolegos ir kiti mėgstantys  labiau  „gryną“  žanrą,  nepasipiktins, kad aš į neseniai mus palikusio  menininko albumą sudėsiu neva nepagarbias, menininko asmenybę kompromituojančias nuotraukas. Tuomet pasitarusi su ponia  Eleonora -  Raimundo mamos Jadvygos seserimi, nusiraminau.  Būtent  ji - šviesi, toli nuo  meno pasaulio, bet arti Raimundo buvusi  asmenybė,  mane stipriai palaikė. Ji, kaip ir tie, kurie daugiau ar mažiau pažinojo menininką, numanė,  kad  tapytojas  buvo tikrai ne ordinarinė asmenybė. Taigi,  kokia  menininko  asmenybė,  tokia ir knyga: labai marga. Bet Raimundo Sližio asmenybė tikrai  graži tuo nepakartojamu margumu: ir  nieko čia  nėra išgalvota, perspausta ar forsuota. Ne man spręsti kaip tai gavosi, bet dariau tai  su  pagarba, meile menininko asmenybei, kūrybai.

Tai knygos nuotaika – smagi, koks ir buvo Raimundas Sližys Lietuvos dailės pasaulyje...

Nepasakyčiau, kad viskas knygoje  yra  smagu. Kai kas tikrai taip. Todėl ir skaitydama, dėliodama atsiminimus apie tapytoją  –  kartais kvatojau, kad namiškiai atbėgdavo pasižiūrėti, kas čia prie kompiuterio vyksta... Arba atvirkščiai, nutildavau, panirdavau į tuos, ypač jūros vilkų prisiminimus apie Žygį per Atlantą. Išvydusi atsiųstą nuotrauką, kur Raimundas 1989 metais Niujorke iškėlė trispalvę – sėdėjau ir graudinausi, kaip sakoma,  „dėl tos Lietuvos“. Kodėl mūsų šalyje net apdovanojimai, premijos, ordinai, kryžiai suteikiami ne todėl, kad kažkas stebi  kultūrinę  situaciją ir mato, kad kai kurie menininkai pasiekė daugiau už kitus bendroje panoramoje. Deja,    dažniausiai tai išplaukia iš asmeninės pačių menininkų ir jų rato,  iniciatyvos, jų noro būtų įvertintiems, pastebėtiems... Ir tai  pastebima ne tik menininkų sferoje. Juk 2009 metais buvo kukliai pažymėtas Žygio per Atlantą dvidešimtmetis ir kiek aš žinau, jo dalyviai nei tada, nei  Nepriklausomybės pradžioje ordinų, apdovanojimų negavo. Taigi, tie priešingi poliai – nuo linksmumo iki graudumo - yra labai ryškūs ir sakyčiau, atstumai tarp jų – tikrai nemaži.

Knygoje daugiau vietos skiriate Raimundo Sližio asmenybei.

Knygos žanras – albumas su prisiminimais,  tai tik pati  pradžia, pirma  pastanga  aprėpti  Raimundo Sližio asmenybės ir kūrybos  kontūrus. Rimti  tapytojo kūrybos tyrinėjimai dar priešakyje, o dailininko   kūryba  tikrai  to  verta.  Daug kas  Raimundo Sližio kūryboje  kelia tyrinėtojo  smalsumą ir azartą –  tai  portretai  ir  autoportretai,  labai  mažai ar visai netyrinėti.  Įdomi  ir fotografijų  įtaka Raimundo Sližio kūriniams; Salomėjų, Kleopatrų  ir kt. herojų pasaulis,  muzikuojančios figūros  su  mažuoju  būgnininku  priekyje. Beveik  nepastebėti  liko  9 dešimtmečio pradžioje  nutapyti  drastiški,  siurrealistiški  vaizdiniai, kurių erotiškumas, regis, mažai  sulaukė  dėmesio  tada, kai jie buvo sukurti ir  vėliau. Vienu žodžiu, kiek galėjau surinkau medžiagą, išbarstytus išvėtytus  kūrinius, o toliau tyrinėtojams darbo į valias.