15 METŲ GENIALIOS TYLOS: DEGINANTIS GYVENIMO ARTUMAS. ELVYRA KAIRIŪKŠTYTĖ (1950–2006)

Gaivališkas talentas, kūrybos amazonė, lietuvių grafikos sunkioji artilerija, drąsioji ir žavioji linoraižinių akrobatė, meno viengungė... Menininkai, dailėtyrininkai knygoje mėgina įvardyti tą genialumo žymę, kuri išskiria Elvyros Kairiūkštytės (1950-2006) kūrybą iš daugelio kitų. Menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės įžanginiame straipsnyje „Eros fluidai ir thanatos trauka“ cituojami vieno lietuvių dailės korifėjų Ričardo Povilo Vaitiekūno žodžiai, kad XX a. Lietuvos grafikoje buvo dvi stilistiškai artimos menininkės – Marcė Katiliūtė (ikikarinės nepriklausomos Lietuvos dailininkė) ir Elvyra Kairiūkštytė. Iki šiol stebina lietuvių grafikai neįprastas jos lakštų monumentalumas, kosminiu svaiguliu stulbinantys pirmykščių tautų meno motyvai.

Fenomenalius dailininkės gebėjimus rodo kolegų liudijimai, kad savo didžiuosius linoraižinius ji kurdavo be parengiamojo piešinio, sukiodama linoleumą ir nenuklysdama nuo savo vizijos. Tą viziją į raižomą klišę reikia perkelti apverstą veidrodiniu principu, kad atspaudas būtų toks, kaip sumanyta. Vieną kūrinį Elvyra raižydavo keliose klišėse, kurias prieš atspausdama sudėliodavo kaip mozaiką. Linoleumas nėra subtiliausia medžiaga, ji neriboja tik tokio masto talentų kaip E. Kairiūkštytė saviraiškos.

Vaikų namuose augusi pamestinukė, atrodo, neturėjo nieko, kas būtų jai praskynęs kelią į žmones: nė vieno žinomo kraujo giminaičio, anaiptol neįspūdingos išvaizdos – mažutė, neprimatanti, mikčiojanti... Ir vis dėlto ji turėjo viską: pagarbą didžiuliams gabumams nuo vaikų namų iki aukštųjų dailės studijų ir parodų salių, pasiaukojamai ją globojusius mokytojus, ištikimų draugų, atstojusių artimiausius gimines – kai reikėjo, valgydinusių, negailėjusių namų šilumos amžinai vienišei, supratusių, kokie demonai kartais drasko kūrybai pasmerktą žmogų. Draugai iki šiol dirba didžiulį darbą, puoselėdami Elvyros kūrybinį palikimą.

Mažaūgė pasakų būtybė, ateivė iš paralelinio pasaulio, gaivališka ir dramatiška asmenybė... Elvyra visomis spalvomis atsiskleidžia knygoje pateiktuose kolegų ir draugų pasakojimuose, ant palaidų lapelių rašytame ekscentriškame dienoraštyje, o svarbiausia – savo kūriniuose, kurių reprodukcijos pateikiamos knygos puslapiuose.

Knygoje yra ir visi reikiami dalykiniai priedai: E. Kairiūkštytės kūrinių katalogas (be piešinių, kurių po dailininkės mirties rasta tūkstančiai), parodų sąrašas, bibliografija, asmenvardžių rodyklė, santrauka ir iliustracijų sąrašas anglų kalba. Dailininkę prisimena per 20 dailėtyrininkų, dailininkų, meno žinovų. Jų prisiminimai liudija genialią dailininkę buvusią savita asmenybe, kuriai menas buvo viskas. Kristina Kleponytė pažymi, kad į savo privačią erdvę žmonių ji neįsileisdavo: „Gyveno savo kūrybos ir knygų pasaulyje. Skaitė daug. Apie dailininkų gyvenimus, „dvasinę“ literatūrą. Žavėjosi, pavyzdžiui, 9 dešimtmetyje SSRS labai madingu rašytoju, antropologu Carlosu Castaneda. Gilinosi į filosofo Omraamo Mikhaëlio Aivanhovo darbus“ (p. 25).

Ko gero, C. Castaneda padarė nemažą įtaką daugeliui E. Kairiūkštytės darbų, primenančių indėnų meną. R.. Rachlevičiūtės manymu, jos kūryba artima taitiečiams, maoriams. Šamaniška anapusinė tikrovė E. Kairiūkštytės grafikoje kalba raiškia kalba.