SALOS: NĖ VIENAS ŽMOGUS NĖRA SALA

Vienuolio trapisto Thomaso Mertono (1915-1968) įžvalgos ir apmąstymai padėjo susivokti gyvenime ne vienam, ir ne tik krikščionims. Lietuvoje Th. Mertono išmintis jau senokai žinoma, ne kartą verstos jo knygos. Vis dėlto šios knygos pavadinimas skatina diskutuoti. Mano kuklia nuomone, kiekvienas žmogus yra (kaip teigė Aleisteris Crowley‘is) žvaigždė ir, pagal analogiją, - sala. Visgi šioje 1955 m. knygoje vienuolis įrodinėja, jog yra kitaip. Kokie jo argumentai?

„Mes visi esame atsakingi už savo paties dalį viso kūno gyvenime. Broliška meilė negali būti tai, kas ji turėtų būti, kol nematau, kad mano gyvenimas reiškia mano dalį viso antgamtinio organizmo, kuriam aš priklausau, gyvenime. (...) Nė vienas žmogus nėra sala, visuma savaime. Kiekvienas žmogus – tai vieno žemyno dalelė, visumos dalis“ (p. 21).

Kadangi nuo knygos parašymo praėjo jau daugiau kaip pusšimtis metų, interneto technologijos, terorizmo grėsmė, migracijos procesai (apie juos kadaise buvo radijo laida, kurios idėją „gerieji žmonės“, pasak Ješua ha Nocri, pavogė), ir „šešių žmonių taisyklė“ mums rodo, jog vis dėlto Th. Mertonas bent iš dalies buvo teisus. Ir nekrikščionis, jis negali būti abejingas kito žmogaus bėdai, nelaimei, nes nežino, kada jį patį kas nors gali ištikti. Žemė – mūsų namai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. O mes (didžioji dalis žmonijos), deja, - jos šiukšlintojai. Kol to nesuvoksime, geriau nė neskaityti Th. Mertono, o sėdėti savo saloje, žvaigždėje ar būdoje ir staugti prieš mėnulį: „Koks aš vienišas...“