NETRUPANTI IŠMINTIS: LAIŠKAI LUCILIJUI. KRUOPŠČIAI ATRINKTI LAIŠKAI SIEKIANTIEMS DARNINTI IR TOBULINTI SIELAS

Įvade „Sielos dulkėms šluostyti“ vertėja Dalia Dilytė aktualizuoja nūdienos sielų švarą: „Mūsų namai, darbovietės, automobiliai blizga ir kvepia, kūnai – švarutėlaičiai. O sielos, priešingai, dažniausiai baisiai dvokia ir yra siaubingai nešvarios. Juk ant jų nuolatos nusėda mūsų pykčio, apsimetinėjimo, savanaudiškumo, pasipūtimo, abejingumo ir galybės kitų ydų dulkės. Ir vis dėlto sugedusių mūsų sielų kamputyje visada glūdi kažkoks padorumo, teisingumo, gerumo ilgesys“ (p. 7).

D. Dilytė mums primena, kad sielas apvalyti kartais padeda daugelis dalykų, tačiau visuomet – klasikinė filosofija, ir ypač – stoicizmas. Lucius Annaeus Seneca (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.) parašė 124 laiškus Lucilijui, Sicilijos vietininkui imperatoriaus Nerono laikais, mąstytojo draugui. „Epistulae morales ad Lucilium“, iš kurių šioje knygoje atrinktas 51 įdomiausias ir populiariausias laiškas, gale – D. Dilytės sudarytas tikrinių vardų žodynėlis.

Senekos išmintis kiaurai verianti, beamžė, netrupanti. „Artinasi mirtis. Reikėtų bijoti, jei galėtų likti su tavimi; bet ji arba neateis, arba kiaurai pereis per tave, ne kitaip. „Sunku, - sakai, - priversti širdį niekinti gyvybę.“ O ar nematai, dėl kokių menkų priežasčių žmonės ją niekina? Vienas pasikorė prie meilužės durų, kitas nušoko nuo stogo, kad nebegirdėtų šeimininko barnių, trečias geležte persirėžė vidurius, kad tik nebūtų sugrąžintas bėgant. Nejaugi manai, jog dorybė nepadarys to, ką padaro pernelyg didelė baimė? Neturi ramaus gyvenimo tas, kuris per daug mąsto, kaip jį pratęsti, kuris mano, jog didelis gėris – pergyventi daugelį konsulų (metų, - M. P.). Kasdien mąstyk apie tai, kad galėtumei abejingai palikti gyvenimą, kurio daugelis laikosi įsikibę ir stveriasi tartum skęstantieji vandens verpete – už dygių krūmų ir aštrių uolų. Dauguma nardo, vargšeliai, tarp mirties baimės ir gyvenimo kankynių: ir gyventi nenori, ir mirti nemoka. (...) Nepasitikėk ramybe: jūra įšėlsta per akimirką, ir skęsti ką tik smagiai laigę laivai. (...) Sakau tau: esi vedamas ten, iš kur atsiradai. (...) Tai, ko žmogui pakanka, visada po ranka. Turtingas tas, kam skurdas – mielas brolis“ (p. 15-17, „Ketvirtasis laiškas“).