ŽMOGUS IR JO ATVAIZDAS: ŽMOGUS LIETUVOS FOTOGRAFIJOJE. POŽIŪRIŲ KAITA XX IR XXI A. SANDŪROJE. Monografija

Neseniai iškeliavęs Anapilin šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis vieną paskutiniųjų savo tekstų „Vaikai, vaikučiai“ pabaigė džiaugsminga nata, kad šie metai prasideda projekto „Lietuvos fotografijos istorija: sociopolitiniai, estetiniai ir komunikaciniai aspektai“ leidiniais. Vaikučiams, tyrinėjantiems Lietuvos fotografiją iš peties, telemanas ir fotografijos guru (vienas iš daugybės jo nuopelnų – 2000 m. sudaryta knyga „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“), skyręs palaiminimą, paminėjo, jog „Lietuvos fotografijos istorija“ bus keturtomė. Prieš mus dabar – pirmasis jos tomas (kitus rengia kiti pagrindiniai Lietuvos fotografijos tyrėjai ir teoretikai – Agnė Narušytė, Margarita Matulytė, Vytautas Michelkevičius). Šiuose leidiniuose bus pateikiamos susistemintos žinios apie fotografijos raidą nuo jos atsiradimo XIX a. pirmoje pusėje iki šių dienų, analizuojamas ir kritiškai vertinamas jos vaidmuo Lietuvos istorijoje ir pasaulio fotografijos kontekste. Fotografija apmąstoma skirtingų disciplinų – menotyros, istorijos, sociologijos, medijų ir komunikacijos studijų – požiūriais, pateikiamos naujos jos raidos interpretacijos.

Ant T. Pabedinsko monografijos viršelio – Tado Šarūno fotografija iš serijos „Savo vietoje“ (2004). Knygoje analizuojami svarbūs Lietuvos fotografijos pokyčiai, išryškėję XX a. pabaigoje. Dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė humanistinių Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai ėmė kurti neišraiškingą fotografiją, skatinančią refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką. Ši požiūrių kaita monografijoje atskleidžiama analizuojant ir lyginant skirtingų laikotarpių bei stilių lietuvių autorių darbus. Daugiausia dėmesio skiriama amžių sandūroje išryškėjusioms žmogaus traktuotės fotografijoje tendencijoms – jos aptariamos pasitelkiant tarpdisciplininius tyrimo metodus. Monografija suteikia teorinį pagrindą, kurio reikia šiuolaikinės fotografijos supratimui, ir paaiškina kūrybinę praktiką, kurioje skleidžiasi įvairūs žmogaus tapatybės ir jo fotografinio atvaizdo santykiai.

T. Pabedinskas – humanitarinių mokslų daktaras, menotyrininkas, menininkas. 2010 m. išleido monografiją anglų kalba „Contemporary Lithuanian Photography“, publikavo per 50 mokslinių ir kritikos straipsnių, surengė penkias asmenines fotografijos parodas, dalyvavo septyniose grupinėse parodose.

Plačiau šis įdomus projektas, kurio pradininku tapo T. Pabedinskas, aprašytas tinklalapyje www.fotografijosistorijos.lt.

Taigi koks tas žmogus Lietuvos fotografijoje? Ieškantis (lytinio) identiteto, kaip antai Ugniaus Gelgudos fotografijų serijoje „Gyvenimas kartu. Šiuolaikinė tradicinė / netradicinė šeima“. Praradęs (epochos) identitetą Ramunės Pigagaitės žmogus su anų laikų simboliu – diplomatu (serija „Mano miesto žmonės. Gamyklos direktorius 1, 2“, 2002). Atspindintis identiteto išnykimą („neišsižadėk ubago terbos...“) Eglės Rakauskaitės serijoje „Vilniaus benamiai“ (2000).

Žmogus ir jo identiteto kaita puikiai atspindėta Lietuvos fotografijoje, o T. Pabedinsko monografija tai išaiškina sklandžiai, iliustratyviai, enciklopediškai ir nenuobodžiai.