KASPINUOČIO IR KIRMINO DIALOGAI : PURVAS. Romanas

„Traukinių žymėjimo“ („Trainspotting“, 1993) autorius, škotų rašytojas Irvine’as Welshas vėl kalba lietuviškai. Šįsyk tai – trečiasis jo romanas „Purvas“ („Filth“, 1998). Nors priimta I. Welshą laikyti „Traukinių žymėjimo“ (tai debiutinis jo romanas) autoriumi, kiti jo kūriniai ne prastesni. Romano pavadinimas „Filth“ verčiant iš anglų kalbos reiškia ne tik purvą ir nešvankybę, bet ir žargonu vadinamą policininką. Knyga prasideda Ganos ambasadoriaus sūnaus žmogžudyste, kurią išaiškinti skirta pagrindiniam veikėjui antiherojui Briusui Robertsui. Tai korumpuotas policijos pareigūnas, kurį galimai rasinėmis paskatomis įvykdytos žmogžudystės tyrimas tik retkarčiais atitraukia nuo jo kasdienės rutinos, besivaikant nesantuokinio sekso ir teisiškai sankcionuoto kūno žalojimo. Jis ne tik negali kruopščiai tirti nusikaltimų, bet ir pats vagia iš senų ponių, prievartauja jaunas merginas ir svaiginasi kvaišalais. Robertsas turi visas blogiausias savybes, kokių tik galima tikėtis iš I. Welsho personažų: triukšmadarys, šiurkštuolis, ksenofobas, rasistas, seksistas, alkoholikas ir bedievis, kankinamas egzemos intymioje vietoje.

Žmogžudystė ir policininko darbas –­ tik siužeto fonas. Pagrindinė istorija –­ iškreiptos Briuso psichikos ir nešvaraus jo pasaulio paveikslas, pasakojantis apie didžiausias Britanijos darbininkų klasės problemas. Pasakojimą I. Welshas kuria trijų veikėjų lūpomis. Be Briuso, kuris pasakoja savo amoralaus gyvenimo istorijas, kartkartėm prašnenka jo viduriuose įsitaisęs įnamis – kaspinuotis. Kirminas yra Briuso priešingybė. Jis herojus. Kaip pats sako: „Mano bėda ta, kad aš, regis, turiu labai paprastą biologinę struktūrą, kurioje nesama jokio mechanizmo, galinčio mano genialias ir kilnias mintis paversti iškiliais darbais.“ Kaspinuotis paaiškina, kada, kaip ir kodėl Briusas tapo tokia prasta asmenybe, papasakodamas jo vaikystės įvykius ir atskleisdamas tikruosius jausmus. Apie autsaiderišką Briuso požiūrį į gyvenimą pasakoja jo buvusi žmona, bet galiausiai paaiškėja, kad šios kalbos yra paties Robertso, persirengusio žmonos drabužiais, monologai.

Kai 1998 m. knyga pasirodė Didžiojoje Britanijoje, ją reklamuojančiame plakate ir viršelyje buvo nupiešta kiaulės galva su policininko šalmu. Sautamptono miesto knygyno vitrinoje buvusį plakatą pastebėję vietos policininkai konfiskavo visus plakato egzempliorius, buvusius knygyne, teigdami, kad tai pažeidžia jų garbę ir orumą. Po incidento policija buvo smarkiai kritikuota knygyno šeimininkų ir žmogaus teisių gynėjų bei žiniasklaidos.

I. Welshas (g. 1958), gimęs Lyfe šalia Edinburgo, šiurkščiu škotišku dialektu aprašo brutalų jaunystėje matytos aplinkos gyvenimą. Jis kuria ne tik romanus (naujausias – „Skagboys“ – „Heroino berniukai“ turėtų pasirodyti kitąmet, jis, kaip ir 2002 m. „Porno“, susijęs yra „Traukinių žymėjimu“; „Skagboys“ –­ priešistorė), bet ir pjeses, scenarijus, yra režisavęs keletą trumpo metro filmų. Dabar I. Welshas gyvena Dubline.

I. Welshas sutiko atsakyti į kelis klausimus.

- „Purve“ tamsiomis spalvomis piešiate Škotijos socialinio dugno gyvenimą. Ar mylite Škotiją? Ar jūsų šalyje daug „purvo“?

- Myliu Škotiją. Tai mano šalis. Tiesiog matau ją šiek tiek pridengtą tamsiu šešėliu. Taigi kitaip nei daugelis žmonių.

- Jūsų knygų estetika – gaivališka, šiurkšti, realistiška. Ar būdamas George‘o Elioto gerbėjas, save laikote postmoderniu rašytoju?

- Ne. Postmodernizmą jau senokai niekinu. Jame yra kai kas įdomaus, tačiau visą laiką postmodernizmas nieko daugiau nedarė, tik ėjo paskui savo paties užpakalį.

- Daugelyje jūsų knygų veiksmas vyksta Edinburgo priemiestyje Lyfe, kuriame gimėte. Ar galima sakyti, kad jūsų knygos autobiografinės? Ar daug dalykų, aprašytų „Purve“ ir „Traukinių žymėjime“, matėte savo akimis?

- Kur gi ne, juk gyvenimas – tik didelė piliulių ir adatų statinė. Na taip, pirmosiose trijose knygose („Traukinių žymėjime“, „Marabu košmaruose“ ir „Purve“) buvo pastebimas stiprus autobiografinis elementas, kaip ir naujojoje – „Heroino berniukai“. Tačiau visa tai iš savęs „išrašius“, šie dalykai tampa nuobodūs.

- Jūsų knygoje „Purvas“ nėra nė žodžio apie meilę. Kodėl?

- Sutinku. Tai viena iš knygos idėjų. Kai nėra meilės, susidariusi tuštuma užpildoma pykčiu, manipuliacijomis, kartėliu, apmaudu, nepasitenkinimu.

- Britų policininkus vaizduojate kaip tikrus blogiukus, bet argi jie nėra baikštuoliai? Turiu galvoje, kad jie net neturi ginklų.

- Taip, amerikiečių policininkai gali ištaškyti tave vietoje, bet mūsiškiai geriau atspardo kepenis. Tą jie moka geriausiai.

- Kokį blogiausią dalyką teko patirti susidūrus su policija?

- Kai buvau 7-8 metų, mane suėmė kartu su keliais draugeliais, nes gatvėje žaidėme futbolą. Buvau įrašytas į namų arešto projektą su visomis jo šlykščiomis taisyklėmis.

- Ką manote apie Vakarų civilizaciją? Ar ji turi viltį išlikti? Ar ji privalo išlikti?

- Manau, kad Vakaruose demokratija yra prastos būklės, tad galima tikėtis, jog dar man esant gyvam JAV ir Jungtinę Karalystę ims valdyti fašistai.

- Seniau parašėte žymiojo „Traukinių žymėjimo“ tęsinį – romaną „Porno“. Kitąmet išleisite naują romaną „Heroino berniukai“, kuris taps „Traukinių žymėjimo“ priešistore. Ar šia knyga užbaigsite trilogiją, ar planuojate dar ką nors parašyti apie Rentoną ir kitus?

- Kartais man atrodo, kad turėčiau sustoti, tačiau jau turiu sugalvojęs, kas nutinka Begbiui po įvykių, aprašytų romane „Porno“. (Išėjęs iš kalėjimo, Begbis persekioja buvusius draugužius, keršija jiems, kol patenka į komą – M. P. past.)

- Kaip vertinate režisieriaus Danny Boyle‘o filmą „Traukinių žymėjimas“? Juk jo dėka tapote kultiniu jaunimo rašytoju. Ar dažnai žmonės jus vadina tik „Traukinių žymėjimo“ autoriumi?

- Tai puikus filmas, nors dėl jo visąlaik esu vadinamas „tuo, kuris parašė „Traukinių žymėjimą“. Neseniai buvo susukta kino juosta pagal mano romaną „Ecstasy“, o vasarą bus filmuojamas „Purvas“, taigi greitai galiu tapti „tuo, kuris parašė „Ecstasy“ ir „Purvą“.