NEDODIELKA: XX A. LIETUVIŲ MODERNISTINIS ROMANAS: RAIDOS IR POETIKOS LINKMĖS

Sveikintina puiki Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto serija „Ars Critica“, kurioje publikuojami įdomiausi literatūros kritikos darbai. Bene naujausia serijos knyga – Nerijaus Brazausko 2007 m. disertacijos tema parašyta monografija.

Nemažai galima kalbėti apie knygos privalumus. Įdomi, vertinga tema, kuri toli gražu neišsemta. Modernistinis lietuvių romanas – tai nemenkos džiunglės, kuriose kai kas atrodo neblogai pažįstama, o kita tampa atradimu.

Modernistinio romano raidą N. Brazauskas nagrinėja chronologiškai: tiriama tarpukario Lietuva, išeivija, sovietinė Lietuva, nepriklausoma Lietuva. Kalbama apie mažai iki šiol tyrinėtus, kaip pripažįsta N. Brazauskas (p. 14), Stasio Leskaičio („Spūda“, 1937), Vytauto Janavičiaus („Vaikystė“, 1952), Petro Tarulio („Vilniaus rūbas“, 1965) ir Valdo Papievio („Ruduo provincijoje“, 1989) kūrinius.

Tarp pavardžių, skambančių monografijoje – Ignas Šeinius, Kazys Boruta (įdomus jo romanas „Namas Nr. 13“, 1928), Antanas Vaičiulaitis, Kazys Jankauskas („Jaunystė prie traukinio“, 1936), Vincas Ramonas, Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma (žinoma, „Balta drobulė“, 1958), Vytautas Sirijos Gira, Mykolas Sluckis („Adomo obuolys“, 1966), Alfonsas Bieliauskas, Jonas Mikelinskas, Jurgis Jankus („Anapus rytojaus“, 1978), Bronius Radzevičius, Icchokas Meras („Striptizas“, 1976), Saulius Tomas Kondrotas, Romualdas Lankauskas, Ričardas Gavelis („Vilniaus pokeris“, 1989), Jurga Ivanauskaitė („Ragana ir lietus“, 1993), Marius Ivaškevičius („Istorija nuo debesies“, 1998).
N. Brazauskas pabrėžia, kad po R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ prasidėjo „naujas lietuvių literatūros etapas“ (p. 14).

Tiesa, lietuviškų romanų analizei monografijoje skiriama ne itin daug vietos – 140 puslapių (vos pusė knygos). Gal todėl tenka pakalbėti ir apie knygos trūkumus. Monografija dvelkia paviršutiniškumu. Pernelyg ilga teorinė dalis, pasakojami visuotinai žinomi dalykai – pvz., modernistinio romano atsiradimo epopėja Vakaruose. Todėl nenuostabu, kad kai kuriems romanams skiriamos vos kelios ar keliolika eilučių, o kiti išvis neminimi. Nežinia kodėl N. Brazauskas „pamiršo“, kad puikius romanus rašė išeivijos rašytojai Vytautas Alantas, Kazimieras Barėnas (apie šiuos du rašytojus yra išleistos solidžios monografijos, kurios knygoje net neminimos, kaip ir rašytojų pavardės – asmenvardžių sąrašas skurdokas), Marius Katiliškis ir kiti. Skurdokas ir K. Jankausko, J. Jankaus(apie jį taip pat išleista monografija, kuri čia neminima) romanų tyrinėjimas. Susidaro įspūdis, kad knyga nuo 2007 m. apsigintos disertacijos nebuvo tobulinama. Priminsiu N. Brazauskui: trys jo nepastebėtos ir jo tyrinėjimams svarbios monografijos (visų jų autorius – Leonas Peleckis-Kaktavičius) išleistos 2005-2009 m., taigi, laiko buvo. Kaip sako rusai, nedodielka.