Simonas Sebag Montefiore (g. 1965) – britų rašytojas, 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečias. Populiariausios jo knygos jau išverstos į daugiau nei 35 kalbas. „Stalino jaunystė“ (lietuvių kalba išleista 2009 m.) laimėjo LA Times Book Prize in Biography (JAV), Costa Biography Prize (Jungtinė Karalystė), Kreisky Prize for Political Literature (Austrija) ir Le Grand Prix de la Biographie Politique (Prancūzija). Jos tęsinys – „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“ 2004-aisiais laimėjo British Book Awards Metų istorinės knygos titulą. Rašytojas – Karališkosios literatūros draugijos narys, gyvena Londone. Su autoriumi skaitytojai gali susisiekti per Facebooką, o daugiau informacijos rasti adresu www.simonsebagmontefiore.com.
„Po šiurpia šios neperprantamos asmenybės ramybe sūkuriavo mirtini nelaimėlio ambicijų ir pykčio verpetai“, - rašo S. S. Montefiore.
Jis šioje didžiulės apimties (bemaž 900 puslapių) knygoje vaizduoja Staliną, dvidešimt įtakingiausių jo didžiūnų ir jų šeimų narius, parodo, kaip jie valdė ir kaip gyveno savo valdžios apogėjuje. Knygoje nepaprastai vaizdingai pateikiama Stalino „dvaro“ kronika – nuo 1929 metų, kai jis buvo džiaugsmingai pripažintas Vadu, iki pat jo mirties. Be to, tai ir tragiškų jo dvariškių likimų, aukštosios politikos, neformalios valdžios ir papročių studija. To lemtingojo laikotarpio, padariusio didžiulę įtaką tolesnei pasaulio istorijai, įvykiai buvo planuojami ten – Raudonojo caro dvare. Todėl tai – įvairiapusiška Stalino biografija; skaitytojas patenka į siaurą išrinktųjų ratą, ir prieš jį atsiveria istorijos teatras. Įvykiai, apie kuriuos esame girdėję, nušvinta kitaip, kai sužinome naujus, anksčiau neskelbtus faktus.
„Stalinas. Raudonojo caro dvaras“ – ne tik rimta ir be galo patraukli mokslinė studija apie vieną žiauriausių visų laikų diktatorių. Tai – ir pamoka, kur gali vesti utopinės idėjos, ir įspėjimas, ką pasauliui reiškia tokia demoniška vienvaldystė, kuria mėgavosi Raudonasis caras.
Stalino, kaip ir Adolfo Hitlerio, Čingischano, Napoleono, Pol Poto persona dar ilgai trauks tyrinėtojų dėmesį. Kuo daugiau tokių tyrinėjimų turėsime, tuo objektyvesnį vaizdą susidarysime apie ne tokią seną praeitį, nuo kurios kartais bandome gintis minčių barikadomis.