Pradžia / Knygos
 

IŠMINTINGOJI EKRANOMANIJA: TELEMANO UŽRAŠAI

Skirmantas Valiulis, TELEMANO UŽRAŠAI, Vilnius, Baltos lankos, apipavidalinimas - Zigmantas Butautis, 2010

Mindaugas Peleckis
2011 m. Sausio 21 d., 20:36
Skaityta: 921 k.
IŠMINTINGOJI EKRANOMANIJA: TELEMANO UŽRAŠAI

In Memoriam Skirmantui Valiuliui, 1938-2011

Gyvo, postmodernistinio ir daugiaminčio žodžio guru, nuostabaus dėstytojo ir tokias sritis kaip kinas, fotografija, televizija bei dar daug ką išmanančio Skirmanto Valiulio knygos laukiau seniai. Vien iš jo konspektų galima būtų parašyti didžiulę knygą, tačiau šįsyk koncentruojamasi ties viena sritimi – televizija.

„Televizija domiuosi nuo pat jos atsiradimo, taip pat kinu ir menine fotografija, nes viskas Lietuvoje iškilo vienu metu. Jau daugelį metų televizija man yra tarsi vakarinis ritualas, kaip ir kas savaitę rašomi komentarai apie ją periodikai“, - rašo S. Valiulis.

Šių komentarų susikaupė nemažas „kalnelis“, iš kurio atrinkti įdomiausi. Telemanas galėtų būti atskira specialybė, juk norint suvokti, kas vyksta šiuolaikinėje televizijoje (turiu galvoje, žiūrint ne tik Lietuvos televizijas, bet ir lyginant jas su Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Vokietijos, Anglijos, JAV, Kataro, Irano ir kitų šalių televizijomis), reikia nemažai laiko.

Televizija dažnai nuvertinama kaip kažkas nereikšmingo. Taip, iš tiesų, esama laidų, reklaminių klipų ir kitų dalykų, kurie televizijoje užknisa. Tačiau šis išradimas mūsų visų gyvenimui daro įtaką – gerą ir blogą. Skeptiškai žiūriu į žmones, sakančius, jog jie neturį televizoriaus. Berods, Sigitas Geda yra sakęs, kad tokie žmonės greičiausiai tiesiog neturi televizoriaus. Daugelis snobų bando apsimesti, jog televizoriaus žiūrėjimas – ne lygis. Nėra taip. Televizija, nors ir būdamas galingas propagandos įrankis, duoda ir daug pozityvaus, reikia tik išmokti tai surasti. „Ar ji vis prastėja, ar tobulėja, o gal apskritai netoli jos pabaiga?“ – klausia S. Valiulis.

Vytautas Kernagis yra sakęs: „Jeigu nustosime šypsotis, tai kai vėl gyvensime geriau, nafig tokio gyvenimo bereikės“ (p. 184).

S. Valiulio pastebėjimai moko ne tik išmintingai perjunginėti kanalus, bet ir šypsotis. Televizija būna kvaila, pikta, išmintinga, nejautri, estetiška ir nelabai. Kaip žmogus ir pats gyvenimas. Juk, anot Jeano Baudrillardo, televizija ir yra gyvenimas, sukonstruotas iš simuliakrų. Arba, kaip teigia Arvydas Šliogeris, mes visi žiūrime į Ekraną.

Komentarai