PAMATINIS DVASINGUMAS: MENAS BŪTI LAIMINGAM

Dalai Lama moko paprastumo. Būti laimingam. Jo atviras ir šviesus veidas nemeluoja, o 75 metų žmogaus akys – jaunos, besišypsančios. Manau, kad Dalai Lama – vienas iš nedaugelio žmonių, kuris yra laimingas pirmiausia dėl to, kad kitus (iš)moko būti laimingais. Kaip? Perduodamas savo žinią suprantama kalba.

Laimė, yra jau nemažai lietuviškų Dalai Lamos knygų. Tačiau jų per daug nebus. Knyga skiriama skaitytojui, ieškančiam laimės. Knygoje penkios dalys (jose - penkiolika skyrių): „Gyvenimo tikslas“, „Žmonių jautrumas ir atjauta“, „Kančios transformacija“, „Kaip įveikti kliūtis“, „Pabaigos apmąstymai apie dvasinį gyvenimą“.

Knygos vertėja Milda Dyke pateikia neįprastą, bet fonetiškai teisingą daugeliui budistų žinomo miesto pavadinimą Dharamšala (taip taria tibetiečiai), o ne – kaip įprasta – Dharamsala.

Dalai Lamos išmintis nesikartoja, todėl jo knygas nėra nuobodu skaityti. Ne veltui mongoliškai dalai reiškia vandenynas. 

„Jei kalbėsime apie religijas, tikėti yra gerai. Bet mes esame pajėgūs išsiversti ir be religinių įsitikinimų, kartais taip net geriau. Tai kiekvieno mūsų teisė: jei norime tikėti – puiku, jei nenorime – irgi gerai. Vis dėlto esama ir kito dvasingumo lygmens. Aš tai vadinu pamatiniu dvasingumu, apimančiu esmines žmogaus savybes, tokias kaip gerumas, geraširdiškumas, atjauta, rūpestis. (...) Betgi mes visi esame žmonės, tarsi tos pačios šeimos nariai, ir mums visiems reikia tų pamatinių dvasinių vertybių. Be jų žmogaus egzistencija be galo nukenčia. Dėl jų stokos negalime jaustis laimingi, dėl jų visa mūsų padermė kentės, ir ilgainiui visuomenė susilauks daugiau negandų“ (p. 315).