GYVENIMAS KAIP ŽAIDIMAS, arba GARBINGA KOVA. Išleista kultinė Johan Huizinga knyga „Homo ludens. Mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą“

Johanas studijavo pirmiausia sanskritą ir germanų kalbas, tada lyginamąją kalbotyrą. Domėjosi viduramžiais ir Renesanso kultūra, dėstė orientalistiką, buvo Groningeno ir Leideno universitetų profesorius. 1916 m. tapo Nyderlandų karališkosios menų ir mokslų akademijos nariu.

Žymiausias J. Huizingos kūrinys - „Viduramžių ruduo“. Tai studija apie keturioliktojo ir penkioliktojo šimtmečio gyvenseną bei mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose (lietuvių kalba A. Gailiaus vertimas išleistas 1996 m.). J. Huizinga suprato istoriją kaip plačių kultūrinių veiklų visumą, įskaitant religiją, filosofiją, kalbą, papročius, meną, literatūrą, mitus, prietarus, meilę ir kt.

1938 m. jis išleido vieną reikšmingiausių savo knygų „Homo ludens“, kurioje aptarė žaidimą kaip svarbiausią žmonijos kultūros elementą. Žaidimas – būtina, bet nepakankama kultūros atsiradimo sąlyga. Visos kultūros formos kilo iš žaidimo. Jis buvo svarbiausias žmonijos egzistavimo variklis. J. Huizinga rėmėsi giliomis mitologijos, antropologijos, klasikos, religijų, filosofijos, psichologijos, lingvistikos ir literatūros žiniomis. Jis stengėsi parodyti, kad visa kultūrinė veikla – ritualai, kalbos, religijos, technologijos, meilės ryšiai, menai, sportas, varžybos, net karai – neatskiriama nuo žaidimo. Knyga turėjo įtakos vėlesniems žaidimo tyrinėtojams. Žaidimas senesnis nei kultūra. Gyvūnai žaidė anksčiau už žmones.

Knyga skirta ne tik istorikams, kultūros teoretikams, bet ir plačiajam skaitytojų ratui. Specialistai galės ja pagrįsti savo žinias, o kitiems gal tai bus net atradimas.

Tai viena knygų, kuri mano lentynose nedulkės, o bus vis atsiverčiama iš naujo, nes joje esančios įžvalgos - gilios ir prasmingos.

Šiais globalinio terorizmo bei hibridinio karo laikais ypač trūksta garbingos kovos suvokimo, kokį turėjo ir senovės kinai, ir vikingai, ir daugybė kitų tautų. "(...) susitarimai dėl mūšio laiko ir vietos yra esminiai, kalbant apie karą kaip apie garbingas varžybas, kurios drauge yra ir teisinis sprendimas. Lauko ženklinimas prieš kautynes, kovos ribų nustatymas visiškai tapatinamas su teismo vietos aptvėrimu, vokiškai vadinamu hegen. Tokių aprašymų aptinkama senuosiuose norvegų šaltiniuose: kovos vieta pažymima mediniais kuolais arba lazdyno šakomis. Šis vaizdinys išlikęs anglų kalbos žodžiuose a pitched battle, kai kalbama apie kariniu požiūriu reglamentuotą mūšį." (Psl. 168-169.)

Dar norėčiau pažymėti kitą dalyką, kuris, be puikaus vertimo (ir, savaime aišku, nuostabios knygos), man yra labai svarbus: estetiškas knygos dizainas, pojūtis, kai knygą paimti į rankas malonu (ne tik dėl nuotraukų, apskritai). Todėl negaliu nepaminėti viršelio autorės Kamilės Bėkštaitės-Dirsienės ir maketuotojos Ramunės Girniukaitienės. Knygą redagavo Donata Linčiuvienė (puiki redakcija, nė vienos klaidos neaptikau; šiais laikais tai net stebina, kai žiniasklaidos portaluose viename mažame tekstuke galima rasti iki keliasdešimt klaidų - ir stiliaus, ir gramatikos).

Knygos tiražas nėra labai didelis, tad siūlau visus norinčius kiek pamąstyti apie mūsų gyvenimą kaip žaidimą ir kitus svarbius dalykus paskubėti įsigyti šią įspūdingą knygą.