Revoliucinga knyga. Ne tik dėl to, kad viršelyje – kruvinųjų 2009 metų sausio 16-osios įvykių akimirka. Ir ne todėl, kad ją vertė trys žinomi filosofijos mokslų daktarai, o parašė vienas žymiausių šių dienų filosofų. Slavojus Žižekas (g. 1949) viename naujausių veikalų „Smurtas“ (Violence, 2008; vėliau išleistos dar kelios knygos) nagrinėja pasaulį apėmusį smurto spektaklį, aktualų ir Lietuvai.
Kaip paminėsime metines, sukaksiančias sausio 16-ąją? Galbūt geriausia tai padaryti su S. Žižeko knyga rankose. Tąkart pasidarė akivaizdu, jog yra jie ir mes. Kiekvienam spręsti, kuriems priklausome. Mathieu Kassovitzas „Neapykantoje“ (La Haine, 1995) priminė (o kai kam parodė pirmąsyk), kokios kovos verda Paryžiaus priemiesčiuose, kur la haine attire la haine („neapykanta gimdo neapykantą“).
Vilnius – ne Paryžius, Londonas ir ne Atėnai. Net ne Maskva. Sausio 16-osios protestų mastelis iki šiol didžiausias. Nesakau, kad turime tuo didžiuotis – ne viskas buvo protingai, strategiškai apgalvota. Deja, smurto griebėsi ir teisioji pusė, nors vis dėlto galią ir tikrąjį valdžios veidą smurtu parodė Vidaus tarnybos pulkai (nuo 2007 m. reorganizuoti į Viešojo saugumo tarnybą). Dėl nežinojimo žiniasklaida juos pakrikštijo „policija“, nors su specialiai parengtais pareigūnais policininkai neturi nieko bendra. Teko stebėti riaušes įvairiuose Europos miestuose. Taip, smurto ir net mirčių jose nemažai, tai liudija ir Graikijos, ir kiti atvejai, vis dėlto su protestuotojais kitose valstybėse elgiamasi žmoniškiau.
Kokios filosofinės smurto priežastys? Tai septyniuose skyriuose muzikiniu tempu (nuo adagio ma non troppo e molto espressivo iki adagio) aiškinama, kad savo artimo reikia bijoti kaip savęs paties, nagrinėjama teroristinė pagieža, seksualumas išsekusiame pasaulyje, dieviškasis smurtas. S. Žižekas suteikė Lietuvai teisę nemokamai išleisti šią knygą, parašė specialią pratarmę lietuviškajam leidimui, kurioje teigia: „Šiandien, praėjus 20 metų po Berlyno sienos nugriovimo, mes išgyvename tam tikrą Unbehagen („nepatogumas“, nepasitenkinimas, diskomfortas, - M. P.), sietiną su liberaliu kapitalizmu, tad keltinas toks kertinis klausimas: kas artikuliuos šį nepasitenkinimą? Čia ir slypi didysis kairės uždavinys“ (p. 10).
S. Žižekas primena Che Guevaros motto: „Privalu ištverti – tapti kietam, užgrūdinti save, bet neprarasti švelnumo“ (p. 193). Mylėti nekenčiant privalu, mano S. Žižekas, primindamas šv. Paulių: „Meilė yra grynas smurtas, esantis anapus įstatymo (teisėtos galios) ribų, smurtas, kuris nei steigia įstatymą, nei palaiko jį“ (p. 194).
S. Žižekas siūlo neiti į jokį dialogą su šiuolaikine smurto valdžia, atsakyti į jos pagundas tyla, rinkėjų susilaikymu, kuris „neišvengiamai stato mus akistaton su šiandienos demokratijų beprasmybe“ (p. 204).