K Ū N U V A

Kūnuva

Šiltnamis QNR

Saulės sambūris

VILNIUS – 2003 – 2008 – 2013 – 2018

                            Tironijos įrankis yra politinė partija (arba kariuomenė, kurios
                          struktūra primena partiją), nes jei nori užkopti į viršūnę, būtinai
                          reikia tokio daikto, kurio topografija vertikali...        
                            Piramidės stabilumas retai priklauso nuo viršūnės...
                            Liga ir mirtis yra, ko gero, vieninteliai dalykai, siejantys tironą
                          ir jo pavaldinius... Kad taptum tironu, turi būt ribotas žmogus...
                          įsikibęs į valdžią kaip bet kuris senyvas žmogus į savo pensiją ar
                          santaupas...
                            Nauji tironai visada skiepija naują veidmainystės ir žiaurumo
                          derinį... Jie bent keliais būdais pranoksta savo pirmtakus ir
                          naujoviškai užlaužia piliečiui rankas, kitoniškai maitoja jo
                          dvasią... Minėtieji procesai priklauso nuo technologinės
                          pažangos ir gyventojų daugėjimo, o ne tik nuo to ar kito
                          diktatoriaus niekšiškumo...
                            Tie, su kuriais jis susiremia... nusipelno tokio niekšiško elgesio,
                          nes jų ambicijos yra tos pačios... Juk politika tėra gryna
                          geometrija, sukergta su džiunglių įstatymu...
                                                           
                                                                                              Josif Brodskij

                         (Poetas ir proza, Baltos lankos,Vilnius, 1999, Apie tironiją – 125
                              psl., vertė Dovydas Judelevičius)

                                  
Kalbėtojai:  Savas svetimas (Išvirtėlis)
                    Savas akylas (Budėtojas)
                    Savas šviesus (Rūpintojėlis)
                  
                
I Dalis
 
K Ū N U V A

ALGUS
(Tėvynės širdis)

   Kažkas šioj žemėj negerai ir ne todėl kad ten, kur upės – kyla rūkas, verčias, virsta kamuoliais, tirštėja ir tamsėja pamažu, dangun sukyla, suka suka apatinį sluoksnį į grėsmingus debesis iš kurių kuria figūras keisčiausias, veidus čia pat besimainančius, bet visada į vieną švino maršką kaip veltinį – viską suplaka tas debesų kūrėjas rūkas, viską sudėlioja ir vis spaudžia spaudžia tuo savo švinu ir šitą žemę, šitą miestą, priemiesčius ir kaimus, žmones – viską užslegia, tarytumei užraugia savo pilkumu ir tamsumu, dar trinkteli perkūno koja – supilkėkite ir jūs, mažiukai...

   Driekiasi veltinis švino su kalnais keistų gyvūnų – mainos kamuoliai, putoja, kyla ir vėl raitos, leidžiasi, atrodytų – žvėris koks, nugarą išrietęs, muistosi ir raivosi, vis stengiasi apačioje kažką prispaust, įveikt ir sunaikint...

   Blaškosi širdis tėvynės – nardo vandeny žuvim, pro rūkus šauna ir pro debesis aukštyn dangun, akim erelio žvalgo, tikrina ir vertina kas čia pasikeitė ir kas čia atsitiko, kad virš Algaus miesto toks pajuodęs debesų veltinis kabo, tarsi dirbtinai sukurtas darinys...

   Grėsmė išlieka – paukščiai po dangum neramūs imituoja debesis būriuodamiesi kaitalioja formas ir pavidalus, kol sulenda į kapinių medžius ir byra žemėn tarsi grumstai – ne, ne viskas dar, ne pabaiga, tai ženklas – ant tvirtovių ir šventovių bokštų veriasi dangus švininis, skerdžiasi kaip palšas jautis, plyšta pilvas, rausta pakraštėliais pazarai, šviesa ateina, vienas kitas juodas grumstas barkšteli per seną aikštės grindinį, sustingsta lyg čia amžiais buvęs...

   Grumstas raivosi kaip voras, remias pamažu galūnėm, atsitiesia, kyla, stojasi aukščiau  tavęs – pažįsti savą-svetimą, ar ne – matai, mosuoja rankom, kojom, agituoja vis ir guodžia, aiškina čia ką ir kaip daryti reikia – taip ir taip... Stebėk, įsidėmėk ir prisimink, ką savas-svetimas čia aiškina, žinok – jis ruošias padaryt ką suplanavęs, jis gali padaryt tai...

1. Instrukcijos ir technologijos

Taip.Viskas auga, plečias, tik gerai prižiūrint
klesti ir didėja lauktas derlius, kol prinoksta
mintys, viltys – tai, ko laukei taip ilgai, tikėjai  
puoselėjai norą šį, galvodamas – taip, vieną
dieną bus, taip, bus kažkas vis tiek ir nesvarbu  
čia, ką pasėjai, apie ką galvojai – vis tiek pjausi    
juk, vis tiek užaugs arba išnyks – išvysi savo
darbo vaisių – sąmoningą ar netyčinį, kaip
paukštis perneša kad sėklą, nežinodamas net
kad šešėlį-ženklą savo turi, žinią žmogui
neša, gera-bloga darančią, betgi dvikojis
šitas žemės prielipa gudrus kaip tikras velnias
sėja žinią, meta ženklą, mintį-sėklą grūda
žemėn, kiša apgalvojęs viską tinkamai, jau  
ir planus, tikslus turėdamas, puikiausiai žino
kas išdygs, tarnaus kam, naudą kokią neš tas vaisius
būsimas, darys – darys, ką reikia – taip ir bus, ir
būt kitaip negali – šita sėkla – mano noras       
tikslas arba tik trąša, dalelė žemės grūdo
akmenį auginančio ir kietą pagrindą po
kojom, o kitaip – ar verta vargt, sodint kažką be
jokio tikslo, laukt spėliojant – gal išdygs vis tiek kas
nors, bet kam to reikia – va, niekų čia kiek pridygę
niekam jų nereikia, nors ir gražūs kaip bebūtų
vietą užima tiktai, be jokio reikalo čia
orą tik gadina tie daigai peraugėliai, lyg   
parazitai kokie – tyčia, rodos, užnešti čia
plečiasi, keroja net nepuoselėjami ir
jau sėkmingai veisiasi toliau, užimdami vis
naujesnes erdves ir plotus – va, bėda tikra kur            
slypi, o gerai neapgalvojus visko, vaisto                      
tikro jai lengvai neatrasi priešnuodžio veiksmingo.  

Taigi veik, ieškok, bandyk ir nenustok, vis mintį   
protą aštrink, kurk planus ar brėžinius paišyk, sau
tikslą aiškų jei turi – varyk buldozeriu, kaip
tankas ar kombainas savo vagą versk, užversk, ką
reikia, ir – pirmyn į savo išsvajotą šviesą    
ateities, be jokių skrupulų sau ženk tvirtai, iš
kelio šluodamas ryžtingai tai, kas kliūna, trukdo
žerk atžagaria ranka ir sėk, ką reikia sėti
š       i       a       n       d        i        e       n.

Juk žinai, ko reikia tau – žinai, kas bus, išdygs ir
suvešės, subręs vis tiek, kas numatyta, kaina
bet kokia, o siekiant tikslo, aukos pačios lenda
po ranka, tarsi prašytųsi – pribaigt greičiau ir
sunaikint – nesužiūrėsi ir nesurūšiuosi
visko, tarp šiukšlynų didmiesčio knibždėte knibžba
įsikibę šaknimis į miesto kūną, puikiai
veši čia vijokliniai visokie – augalai kaip
gyviai – ne, ne gyviai, o kažkokie nematyti
padarai vos kruta paskirai, bet pažiūrėk, kaip
visumoj bendroj, šioj šiukšlių masėj, rodos, supas
jie lėtai banguoja – pilna tų keistų mažiukų  
niurnančių ir cypiančių taip gailiai, tai piktai vis
zyziančių ir leidžiančių keistus garsus-žinias, o
ko dar laukt, jei abejonė ši greit sklinda, plečias
veši taip, po nosimi beveik, ir ką pakeisi                       
knaisiodamasis čia ir rūšiuodamas šią pilką
kūnų masę – taip, tiktai buldozeris, benzinas
vaistas vienas šitai ligai – praeitis šventa ir
paveldas, istorija – tai vieni niekai – merdi
kvartalai senamiesčio supuvę, smenga, krenta
gabalais, trupėdami ant gatvių grindinio ir
ant galvų – svečių praeivių ir savų – savi tiek
to jau, patys krenta savo noru, net po vikšrais
lenda – sutvarkysim, išsišluosim – ir neliks, bet
kam gi rodyt tokias griuvenas atvykėliams iš
tolimų svečių šalių, juk gėda girtis šiukšlėm
nuolaužom ir dar tokiais gyventojais – būtybėm
sąšlavynų vietinių – tarsi gyvų lavonų
kaip kitaip juos pavadint – B.P.G.V. ar bomžais
trusiškai – kitokio pavadinimo nerasi
jau – tiek to, atmetus žmoniškumą, pripažinti
tenka – žmonės jie, su savo biografijom ir
savo likimu, deja, vardai ir pavardės jų
surašytos ir sudėtos paeiliui, sau guli  
dulka begalinėse lentynose, bedugnių
spintų stalčiuose – tiek rūpesčio čia, juk svarbiausia
sielos numeris – ID – tas numeris nemato                    
ir negirdi, ir nežino, ar dar gyvas sielos
šeimininkas, o tikrajam šeimininkui – taigi
numerėlio tik tereikia – ne numirėlio, ne
daikto išmesto, ne kelmo pūvančio – nereikia
jokių išnarų, tik vardo, tik ID, tuo aiškiai      
viskas pasakyta – va, tokia bendruomenė čia
pageidaujama ir kuriama, be to, uoliausi
jos nariai, praėję tam tikrus išbandymus per
filtrus-labirintus, dvokiančiais koridoriais greit
svorį dvigubą – atsakomybę gaus kaip laipsnį
bus paaukštinti, tačiau kartu – savotiškai ir
pririšti iš anksto taps ilgam ilgam, kai kas ir
amžinai, visą gyvenimą priklausomi, dar
atsakingi velniškai už savo plotus bus ir
privalės tvarkyti gyvūniją visą šitą
krutančią ir burbuliuojančią, laikys kaip reikiant
gniaužtuose stipriuos – kieta ranka, ausis ir žvilgsnis  
priežiūra nepriekaištinga ir kontrolė – jokių
šansų priešintis ar vykdyti slaptus planus – jau
to nebus, tiesiog negali būti – apie tai čia
k         a        l         b         a        m        a.

2. Priešistorė – priežastys, planai                                  

Tak tak tak*, bet ne taip paprasta, kaip rodos, čia kur
kas sudėtingiau, nei šiaip sau pa-pa-pašnekėti
pa-planuoti, ir todėl – pirmiausia reikia versti
iš toliau ir iš giliau atsukti seną kadrą  
versti kortą miegančią, kaip priežastį ir tiesą
tikrą, nuogą – tėkštelėt ant stalo atvirai, kad
viskas būtų matoma – matai, šitoj valstybėj
tarp rytų ir vakarų – daugybė nematytų
niekur milžinų ir daug mąstytojų didingų
ir tikrai keistų, žavių būtybių, stebinančių
nematytais, negirdėtais sugebėjimais ir
bruožais patraukliais, tačiau iš tikro pavojingais  
taip, gražu ir iškilu – maži daug gali ir daug
daro – ši nuoga tiesa per daug akivaizdi ir
atvira, užtat ir itin pavojinga – taigi
būtent čia prasideda bėda didžioji – kas čia
viską daro, kokiais būdais, kur ir kaip tas reiškias
v      i      s           d       a       ž       n       i       a      u.

*  – taip taip taip (rus.)    

O tarp triušenų gyventojų tkrai protingų  
pasitaiko – įdomių, nepakartojamų ir
niekad niekur nematytų egzempliorių, taigi
skleidžiami sumanymai, jų mintys įvairiausios
plinta kaip tikros ligos bacilos – užkratas šis
greit prigyja, dažną liečia, žadina ir kursto
verčia priešintis, maištauti – oi, netinka valdžiai
įsitvirtinusiai per ilgai jau, šitie bruožai
pavojingos kalbos ir idėjos, neramumai
ir bruzdėjimai visokie – mat sumanė šitie
triušenų karaliai laisvę, nepriklausomybę
savo atkovot, išvyt senus šeimininkus ir
savo tvarką kurt – gyvenimą visai kitokį
lyg užmiršę būtų, kad laisvoj šaly gyvena
savo Kūnuvoj ir dargi sostinėje – skundžias
jau senokai vėliavą iškėlę, kūnų herbą
garbintą paslapčiomis kadais, dabar be baimės
sega atlapuos, kaip ypatingą ženklą rodo
šitie orūs pasipūtėliai, nenuoramos – dar
maža laisvės jiems – apkvaitėliai nesusigaudo
anei kur, kokiam krašte, kokiam laike gyvena.

Nepatinka, oi kaip nepatinka tokios kalbos
ir planai jau kiek parūgusiems valdininkėliams
tiktai trukdo vykdyt įprastą seniai, patogią
velniškai šešėlinę  politiką – sau plėšiant                  
skūras devynias nuo vietinių šalies piliečių
duodant minimumą jiems kaip garantuotą teisę
dirbt tėvynei savo, bet ir apmokestinant juos
atvirai, kad minimumas nedidėtų niekad
niekad – taip nuskurdint ir pririšt prie pagrindinės    
išlikimo būtinybės – noriu valgyt šiandien
ir rytoj norėsiu, noriu savo šilto kampo
ir šiltų drabužių savo kaulams, šilto maisto
švenčių dienomis ir nors šlakelio vyno noriu
bus – tik tiek ir bus – to amžino gyvenimo čia
žemėje – skolon vis ir nepritekliuos gyvuoti
cypaujant, kaip vargo pelei vis – taigi, svarbiausia
juos visus tvirtai laikyti pririštus, kaip reikiant     
prižiūrėt, laikyt už pavadžio tvirtai, kad tik per
daug aukštai nešokinėtų, nesiknaisiotų ten
kur nereikia, ir todėl – pigi degtinė, vynas              
ir stiprus alus, dar pogrindiniai svaigalai, dar
duona ir dešra, kartkartėmis, kad ir mažutės
šventės – tai ir bus tos pagrindinės ir svarbiausios
priemonės, kurių pagalba užliūliuosim visą
šitą pilką masę, nuolat niurzgančią ir dar gi
oriai demonstruojančią tą savo reikšmingumą   
mes, tauta iš baltų ainių, šimtmečiais gyvenam
savo žemėj, čia tėvynė mūsų – Kūnuva, o                             
jos širdis ir sostinė brangiausia – mūsų Algus  
mes tikri vaikai jo – kūnai – na, gerai gerai jau
nacija nepakartojama, didžiuokitės, kol
dar gyvi, ir burbuliuokit sau, tik neužmirškit
neužmirškit, kieno duoną valgot, o kad ramūs
būtumėt, uždėsim priedo gerą ir veiksmingą       
kaupą pastovios skolos ir kaltės jausmo, o prieš
tą zyzimą mes paleisim savo virpesius kaip
tylų, pratisą cypimą, varantį iš proto
patikėkit – bus ramu, tyku, taigi – pirmyn ir
tik pirmyn vis, gvardija, Juodoji Brolija – tai   
mes tikrų tikriausia ir vienintelė valdžia čia
esam, laikom viską savo rankose tvirtai ir
padėtį visoj šitoj šaly užtikrintai čia
kontroliuojam, matom viską – būsim, nepaliksim
šito krašto, dar ilgai gyvensim ir klestėsim
jodami ant šitos apsimetėlių didvyrių
ir baikščių bailių bei parsidavėlių tėvynės.

Gvardija JB – Juodoji Brolija, beveik tas    
pats, kaip ir valdžia, tik daug stipresnė ir aršesnė
nors iš tikro – ji nematoma, bet juntama, nes
vykdoma politika čia pagrįsta jėga ir
baime, pagrindiniai principai – besąlygiška
ir griežta atskaitomybė – žodis, žingsnis, veiksmas
turi būti pranešti ir žinomi nedelsiant
ir tuoj pat – kitaip nebūna, jokių trikdžių, nes Jot
Bė struktūrose savi įstatymai, tvarka čia
itin pavyzdinga ir griežta drausmė, todėl ir
vykdytojai kaip šokėjai scenoj sukas vis į
taktą – mechanizmas dirba stabiliai, dantukais
liečiasi ir tarkši, mažos grandys perduoda vis  
didesnėm ką reikia, šitaip atsiskaito tiksliai
uolūs ir ištikimi valdžios statytiniai, čia
visad pasitempę prieš JB šulus, kaip stygos
tiesūs, virpantys ir baikštūs, taigi tiksliai žino
reikalavimus bei savo pareigas ir tai, kad
švarūs jau iš čia atgal negrįš, tai aišku – niekad
arba dings kur nors toli, arba visai čia pat, kur
buvo šventinti įšventinti, taigi – jei krikštą
priėmei, gavai, tai ir dievus naujus teks garbint
aukštint ir paklust, ištikimai tarnaut toliau jiems
v             i            s            a             d            a.  
 
Visada taip buvo, ir šį kartą, nežinojo
niekas, kaip, iš kur, kada šita valdžia atėjo
gvardija JB – tai slaptas, įtakingas tinklas
stipriai laikantis ne tik visas valdžios vadžias, bet
reguliuojantis ir valdantis tvirtai švietimą
mokslą ir kultūrą bei kitas sritis – kur reikia
skiria savo paklusniausius lyderius – PL, o
tie jau puikiai žino savo darbą, taigi – viena
matoma valdžia, o kita – valdžią valdanti ir
visiškai nematoma, nežinoma, net niekam
nesuvokiama valdžia viena viduj kitosios
vadovauja – aišku, gvardija JB čia viską
reguliuoja, betgi visa tai pateikiama kaip  
paprasčiausia Pirklių Gildija, išskleidusi po
visą šalį savo biznio tinklą, siuntinėja
tariamus ir įkyrius prekeivius, lakstančius ir
visur siūlančius visiems geras pigias prekes ir
dar visokį niekalą, bet iš tikrųjų šitas
darbas – priedanga tik uostinėjimui šlykščiam ir
priekabiavimui, dar provokacijoms gudrioms, o
tikslas vienas – kuo daugiau išpešt ir sužinot, kaip
mąsto šitie kūnai savo Kūnuvoj, ką ruošia
ar planuoja ką nuveikt, kaip vertina jie savo
valdžią, jeigu peikia – ką ir kaip, kodėl taip mano
kita vertus, žinios šios nepaprastai vertingos
rezgant, painiojant ir skleidžiant vis toliau tinklus šiuos
dargi – šitaip patogu greičiau ištobulint ir
sutvarkyt sistemą visą, trūkumus pašalint
ir nesklandumus, užpildyti spragas ir ruoštis
atsakingai ir užtikrintai bet kokio triukšmo                   
ir kitokių galimų bruzdėjimų iš kūnų
pusės užkirtimui, net mažiausios galimybės
nepaliekant panašiems dalykams – ir pirkliai šį
darbą varė degdami, nes prekių priedanga – tik          
cirkas, butaforija prieš šitą apklausą – jų
darbas buvo itin vertinamas – piniginės
vis storėjo nuo atlyginimų solidžių, o
apetitas – dar daugiau uždirbti – vis didėjo
šitas noras, temdė buvusias mintis šviesiausias
keitė jas nauja tarnyba, perspektyvos kitos
bei nauja priklausomybė – kuo geriau atlikti
savo darbą ir pakilt aukščiau karjeros laiptais
taigi – varžytuvės tęsėsi tarp svetimų ir
tarp savų, gerai visiems pažįstamų – visi jie    
arė JB sąlygas priimdami ir uoliai
d            i            r           b           o.

3. Taisyklės, būdai ir tikslai

Da* – Kūnuvoje   gyvenimo tėkmė atrodė
stabili, rami, tiktai dažniausiai triukšmą kėlė
per dažnai jau pastaraisiais metais girtaujantys  
kūnai, dar ir pasiskaldydami retsykiais, kaip
protėviai senais laikais, ar kaip dabar už Muno
upės trusai kalasi, daužydami kits kitą
nuoskilom išgertų butelių, paleisdami į
Muną kraujo upelius šiltus iš savo gyslų
ir tiek to – anam ir šiam krante muštynės, vaidai  
priemonė gera, seniai patikrinta – išgauti   
daug žinių, vertingų pastebėjimų ir netgi
įvairiausių nuomonių, kurios išgėrus būna
pačios atviriausios – va, atsakymai visi į
rūpimiausius klausimus, tik semk, tik imk ir dėk į
juodą dėžę, krauki viską šeimininkui, savo
užsakovui ir valdytojui, kaip apmokėtas
nupirktas visam gyvenimui šuva, ne kūnas
n     e           ž       m      o       g        u       s.

*  – Taip (rus.)

Tak, vot tak *, štai taip išeina – tokiais senais būdais
paprastais ir žinomais senų seniausiai viskas
šičia buvo vykdoma, o jei kas per aukštai ir
per daug ryškiai išsiverždavo iš šitos kūnų
masės, sužėrėdamas per daug jau savimi, ir
tikrai sudėtinga būdavo tai sustabdyti
ar paneigti, tekdavo atlikti paprasčiausią
veiksmą – įsileist į savo terpę keletą tų
žinomų, gabių, geriau net pusgabių žmonių, bet
paklusnių mąstytojų ir meno pakurėjų
kaip vadindavo dar tais laikais tikruosius kūnų
menininkus, tik dabar tai jau reikėjo sparčiai
paskubėti – pripažinti greitai, kuo greičiau ir
tiksliai tą daryt – paviešinant, pagarbinant ir
dar išaukštinant juos, kad tik, neduokdie, nekiltų
šičia jokių įtarimų, abejonių – visgi
pats svarbiausias darbas – pertempti greičiau naujausius
išsišokėlius į savo pusę ir atlikt, tą
padaryt nematant niekam, net nesuvokiant ir
išmoningai, gudriai – va, pripažinimas tau ir
premija, bet spąstai – potekstė iškart teisingą
patarimą duos, užgniauždama tiesos žodžius – nuo  
šiol tu dirbsi mums besąlygiškai ir tarnausi
v             i            s           a           d            a.

* – taip, štai taip (rus.)

Taip iš masių išlupti mąstytojai pavirto
uoliais valdžios vykdytojais – įrankiais tikriausiais  
net nejausdami šie talentingi kūnai daug ką
pametė, pamynė savyje, tiesiog – užmiršo
nes gerai apmokama tarnyba ir karjeros
galimybė visiškai užtemdė ir sumindė
viską, kas gražiausia ir švenčiausia – mielą darbą
bei kūrybinius ieškojimus ir atradimus
kas beliko – populiarūs meno, mokslo profai
tikros žvaigždės, asai, atitolo greit nuo savo
pašaukimo, savo patirties profesinės, ko  
buvo siekę taip karštai kadais ilgai ir kantriai
nebeliko nei klaidos, nei nuoširdaus naivumo
tų žavingų bruožų – pasirodyti be jokio
nerimo ar baimės – kvaištelėjusiu kūrėju
nesuprantančiu daugybės praktiškų dalykų
reiškinių, gudrių veiksnių – nematomų ir ypač
stropiai užslėptų kasdieniame, socialiniame  
ir politiniame Kūnuvos gyvenime – ir  
gaila šito praradimo, retinančio žiauriai
talentų gretas ir bukinančio kūnų tautos
p              r              o             t              ą.

Tiek dar tylaus džiaugsmo liko, kad tiesos balsai, nors
tyliai, betgi – sklido iš kažkur, pro slogų JB
tinklą prasiverždami vis tiek, ir širdis, protus
žadino jie, skatino mintis šviesiąsias – tylūs   
užsisklendėliai-nenuoramos, budėjo – dirbo
savo šviesų darbą, saugojo tėvynės aurą
skleisdami dar nuo gilios senovės tokį patį
rūpestį – laimingam būt savojoj žemėj – taigi  
ko daugiau norėt, o jeigu dega dar nors vienas
aukuras, neblėsta – kaip karšta mintis, troškimas
ar svajonė, degs ir kitas, ir kelintas – niekad
neužges, neblės šis noras, juk mąstytojų dar
Kūnuvoj yra, nors liko nepastebimi jie
tylūs, tarsi antrarūšiai – patys slapstėsi, bet
liko sau ištikimi ir  Kūnuvai-tėvynei
jos žmonėms, šviesioms idėjoms, laisvės siekiams, tiesai  
ir gražioms viltims – šie žmonės tyliai, kantriai dirbo
šlovindami šventą praeitį brangios tėvynės
vėliavą širdy nešiojo, šventą ugnį, dorą
perimtą ir saugomą iš prosenių, senelių
ir tėvų – tikėjimą kaip vaistą, pagrindinį
vardą apdainuodami pačiais gražiausiais posmais
žemę savo šlovino plačiam pasauly, skelbė
brangų vardą Kū – nu – va, aidėjo šitas žodis
skrido ir skambėjo tarp tautų ir skleidė tiesos      
žodį apie mažą, bet didingą, drąsią šalį
puolamą ir gniuždomą jau šimtmečius nuo Kristaus
bet nepasiduodančią ir saugančią švenčiausius
ir brangiausius bruožus – orų būdą, išdidumą
laisvės pojūtį, ištikimybę savo kraštui
protėvių kapams, seniems dievams ir gimtai žemei
K           ū           n           u           v           a           i.

4. Abipusiai nusivylimai, godos

Taigi – viena pusė niauriai spaudė, kita tyliai
kentė, priešinosi, bet abidvi pusės manė
esančios tikri laimėtojai, nors spaudė strėnas
nerimas ir baimė pralaimėti ir išnykti
savo ginklų nesudėjo nė viena iš jų ir
tęsė kovą žūtbūtinę – kam būt šeimininkais
žemėj Kūnuvos, vieniems tai buvo prigimtinė
teisė, o kitiems – gardus ir geidžiamas kąsnelis.

Taip nuo amžių buvo – šitas kraštas lyg užkeiktas
kūnų tautai, o valdytojams visokiems – aukso
žemė ar kampelis rojaus, nesuprasi, kas čia
šitaip traukė įvairiausio plauko atėjūnus
ir savus išvirtėlius, kuriuos tarsi sukeitę
ar išmainę būtų kas – iš veido bruožų tarsi      
į savus panašūs, o vidus, matyt, kaip tų – jau
perdarytas suvisam – sunku nuspėt, įmint tą
gudrią taktiką, o dar sunkiau giliai suvokti
kas tai daro, kam, kodėl, lyg vietos žemėj būtų
maža, betgi kažkas daro visa tai – nerasi
neatkasi tos pradžios ir priežasties kodėl, tik
savo kailiu jausi pasėkmes, nualinančias
net ir jauną, rodos, stiprų ir protingą žmogų.

Štai kodėl taip uoliai dirba gvardija JB, nors
gudriai prisidengus Pirklių Gildija, kitokiom
panašiom struktūrom, betgi visos priemonės, kad
ir juodžiausios, šičia puikiai tinka, nes kitaip jau
tik stebėkis šitų kūnų išmone ir būdais
visokiausiais, vis pabrėžti – aš, čia mano, mūsų
viskas, mes tikrieji šeimininkai žemėj šioj ir
niekas mūsų nepavergs, ir niekad neatims to
kas brangiausia nuo senų senovės čia – baugina
tokios mintys, neramina, bet kartu ir juoką
kelia – pamanykit, jie tikrieji savo žemės
šeimininkai – nuo kada tai buvo, gal prieš kokį
karą, bet seniai išmirti baigia liudininkai
paskutiniai tų dienų, ir kas iš to, kad šitiek
prirašyta pasakų, istorijų keisčiausių
apie kūnų drąsą, ryžtą, karingumą, net ir
žygdarbius didžiausius, ginant savo Kūnuvą – tiek
to jau, šaunūs šitie žmonės, nekvaili tikrai, bet
juk yra dar ir kita – istorinė teisybė.

Taip, yra. Kodėl gi šitie kūnai savo žemėj
taip trumpai tesugebėdavo šeimininkaut – vos
užaugina naują kartą, jau, žiūrėk, globėjus
kviečiasi kitus – kokių tik čia svečių kariūnų
savo tvarką, savo valdžią ginklu tvirtinusių
Kūnuva nematė – lėkė tuntais švilpdami per
sienas ir nestabdomi per žemę tėviškės, o
jei jau apsistojo ilgėliau, tai ir šaknis čia
leido, betgi vietiniai, nors aršiai priešinas, bet
užsimiršę – juos gražiausiai priima į savo    
šalį, net į kiemą įsileidžia, vis vaišina
dar palinksmina, dalinas duona, dainomis ir
papročiais, po to ištikimai tarnauja jiems ir
dirba nuoširdžiai, kaip sau, atrodytų, bet vėlgi
lyg pabudę po slogių sapnų, metus praleistus
atsuka, dešimtmečių skriaudas skaičiuoja, sveria
vėl iš naujo, rūgsta, burbuliuoja, keikdami vėl
savo valdžią ir įkartusį gyvenimą, na   
o tada prisimena ir protėvius, ir šventą
praeitį, senus dievus, kovas ir žygdarbius, kol
vėlei įsižiūri ir pamėgsta svečią tvarką
svetimų šalių kaimynių – taip dažnai ir buvo
taigi lieka atviras ir nuogas kūnų bruožas
noriu laisvės – negaliu pasiekt, valdyti noriu
bet nesuvaldau, šeimininkauti noriu – šiukšlėm
tik apaugu, viską, kas gražiausia,  prarandu ar
atiduodu pusvelčiui, beveik dykai, ir vėl iš
naujo burbuliuoju, arba – vėlei užliūliuotas
naujai valdžiai paklūstu, nesukdamas galvos sau
tyliai ir besąlygiškai tempdamas šią naštą
susitaikau ir toliau dešimtmečius sau dirbu
kolei pabundu iš naujo – va, tau, kūnui, kūnų
K            ū             n            u            v           a.

Ja, ja, ja* – lanksti, tikrai gabi šita tauta ir
patogi velnioniškai JB gvardiečiams – ko gi
reikia dar daugiau – pasūdai uodegas grėsme ir
baime užkreti, dar nerimu, dar priešų porą
įtaisai – iš artimų ar svetimų, kad akys
drumzlėm apsineštų ir atbuktų žvilgsnis – jei tik
tas nepadeda, paleidi kvaišalų pigių iš
PG rankų, užpili pigios degtinės R, kad
kaltės jausmas būt stipresnis negu pyktis, tai ir
viskas, pagrindinis darbas atliktas, belieka
tik kasdienė PL duona – pavadžio taisyklė
prižiūrėti, pastebėti viską, būti vietoj
ir laiku, kur reikia, jeigu kas – pranešti greitai.

* – taip, taip, taip (vok.)

Ja, bet tokiais būdais suvaldyti galima tik
pagrindinę kūnų masę, o iš jos vis baugiai
ir grėsmingai lenda išlenda vis tie šviesuoliai
kūnų, amžini nenuoramos – mąstytojai ir
drąsūs, net įžūlūs menininkai – vis dažniau į
pačią JB širdį ietis smeigia, perprasdami
visą šią sistemą, taiko, vis dažniau pataiko
ir kabina, krapšto, lenda, vis trukdydami ir
viešindami tai, ko niekam nereikėtų nė iš
tolo sužinot – dar zyzia, dar triukšmauja, puola
peikti valdžią kur papuolė – gatvėj, po langais ar
aikštėj miesto, paupy ir užupio lūšnynuos
kur knibždėte knibžda šių kūrėjų širšalynai
lizdais susispaudę supas, zyzdami linguoja
dar gerai, kai savo lizduose tai vyksta, bet kai
išlinguoja ir užsėda kavines, barus ar
paverčia jais miesto žalius plotus ir nepaiso
nieko, puola ir PL, ir netgi miesto tvarkos
saugotojus – tik laikyki pavadžius dviem rankom    
kad tik netriukšmautų ir nešauktų, neskanduotų
garsiai vėl savų idėjų, nors – šitus dar lengva
sutvarkyti – alkoholis R, lazda guminė
jei daugiau dar – blaivykla ir cypė, o tada jau
juodas sąrašas ir pastovi kontrolė, dar ir
kategorija – nepaklusnus pilietis NP.

Taigi – JB pastangos sukurt paklusnią masę
PM – buvo pagrindinis ir svarbiausias darbas
betgi tikslą šį pasiekt sunkiausia, nes nesnaudė
tylūs ir nematomi šviesuoliai kūnų, skleidė
tiesos žodį, užtaisytą laisvės paraku, ir
dūmas kilo, sklaidėsi lėtai po visą šalį
p             l              i              t            o.

5. JB juodasis fabrikėlis ir PS gamyba

Tak. Uždavinys svarbus, skubus, čia reikia veikti  
įvairiausiais būdais ir – nedelsiant, ryškint visą
šią šviesuomenę, surast-atrast ar iškapstyt iš
požemių, vis tiek tą slaptą kūnų balsą perprast
reikia kuo greičiau – įmint, išverst į savo kalbą
nes kitaip – vėl riaušės, kraujas, triukšmas per pasaulį
visą – per grubu, čia reikia veikti subtiliau, jų
stiliumi ir nepastebimai, kad nė šešėlio
įtarimo kokio nors nekiltų, net mažiausio.

Būdai paprasčiausi, žinomi visiems seniai, bet
laikas jau ne tas, deja, vien tik už gerą algą
nieko nesudominsi, nepeši, nepaimsi                  
taip lengvai, čia reikia veikt paskatinimo būdais
bet ryškiais ir efektingais – taip, kad net skambėtų
dieną naktį – informacijos tinklai įkaitę
ligi raudonumo – atsispindėtų ir kartotų
iškiliausių kūnų pavardes, vardus, jų darbus
ir pasiekimus, pasauly šlovinančius vardą
Kūnuvos – tegu sau maudos spinduliuos šlovės ir
nuolankiai, ištikimai tarnauja savo tautai
bet svarbiausia – mūsų skirtai valdžiai, na o šitai   
mes lengvai išspręsim, padarysim be mažiausios
abejonės – technologijos tokiems dalykams
jau seniai sukurtos, išbandytos – veikia puikiai.

Jasno* – jei tik grėsmę kėlė koks šviesuolis kūnų
nerašytom ir nespausdintom mintim, idėjom               
nors ir buvo žinomi visi jo pasiekimai
bei darbai, bet norint sužinoti dar daugiau, o
ypač tai, kas dar neužfiksuota – vien tik tūlo
mintyse, reikėjo, oi reikėjo atsargumo
ir budrumo – tai ne užupis, kur taurė vyno  
daug daugiau pasako už bohemišką kūrėją
čia kas kita – girdymai ir gundymai netinka
nepadės – išgąsdins ir niekais pavers šį visą
darbą, taigi – reikia siekt toliau, giliau kabint ir      
švelniai liest švenčiausius kūnų dalykus – atsargiai       
apgalvotai, tiksliai ir šaltai sužaisti kūnų                  
tautiškais jausmais, tėvynės, laisvės idealais
praeitim šventa ir ateitim šviesia, gražiai tą
padaryt, natūraliai, kad niekas nesuvoktų
neįtartų netgi esant čia klastos kažkokios.

* – aišku (rus.)

Taip, bet patirtis juoda diktavo seną būdą
kol surasi, kol prieisi prie pačių karščiausių
ir pavojingiausių, teks palaukt gerokai – pirma
sumaištį pasėti reikia kuo greičiau, skubiai šį                
reikalą atlikti reikia ir stebėt, stebėtis
tik ir džiaugtis, mėgautis, kaip puikiai veikia senos
geros technologijos, tai va – pirmiausia kuriam
užkuriam, paleidžiam PL užkūrėjų tuntą   
sėjam, grūdam drąsiai grėsmę konkurencinę, nors
kvepia neskaniai ši sėkla – dvokia, neša bjaurų
šlykštų skonį, bet – svarbiausia – sumaištį pasėti
tarp šviesuolių kūnų, kad nesusigaudytų, net
nesuvoktų padėties tikrosios – kas ką šneka
iš savų ar svetimų – apkalbinėja, šmeižia
niekina, nuvertina, kodėl ir kas tai daro
vien nežinomybė ir spėlionės jau vaizdingai
rodo – sumaištis prigijo, šita JB sėkla
skleidžiasi, keroja sparčiai – įtarimų šleifas
retina draugų gretas, kiekvieno užkrėsto taip
kūnų iškiluolio – tai, deja, akivaizdi ir
net žiauri tiesa, bet reikia dar pridurti viena...

Būtent. Sudėliojus pavojingų kūnų – PK
nuopelnus tikrus ir tikrą paklusnumo laipsnį
galima išvesti, ypač – išskirtinį būdą    
kiekvienam iš jų, su ypatingom skatinimo
priemonėm, kurios kaip tramdymo liemenės-spąstai  
užslėpti, nematomi, tačiau – velnioniškai jau
traukiantys, viliojantys ir žavūs – ypatingai
savo neribotom galimybėm, žadančiom daug
ateities šviesios, turtingos, ir – gerovės – argi
dar daugiau norėt galėtų koks šviesuolis kūnų...

Na gi – jungiame reklamos liniją iš JB
fabrikėlio juodo – tiesiam, pasitelkę spaudą
radiją, TV, su visom priemonėm ir būdais
šou programom – leidžiam savo šviesų personažą
skleisdami šlovės bangas ir šlovindami darbus
jo – po visą kraštą Kūnuvos – teskamba vardas
iškilaus kūrėjo, šlovinančio savo brangią
šalį įstabiais darbais ir pasiekimais – aure
per pasaulį platų netgi eina garsas, skamba
vardas Kūnuvos ir žymaus kūnų iškiluolio
na o čia, tėvynės žemėj, vainikus jam pina
ir apdovanoja ordinais, medaliais, raštais
premijom, vardais, valdžia aukščiausia naują būstą
skiria ir automobilį naują, PM kūnai   
sveikina ir šlovina iškilų savo kūną
vardą jo kasdien linksniuodami po visą šalį.

Taip. Išbandymas šlove, valdžia – pats veiksmingiausias
neįmanoma nuslėpt to jaudulio, kai jau čia
pat – šlovė, gerovė būsima tau tyliai kužda
žada garantuotą ir laimingą būtį – ko gi
dar daugiau gyvenime šiam reikia – tik aiškumo
pastovumo ir garantijos, bet vienas vargas
kai sieki to pats, o kitas jau – kai šitą gauni
iš kažkur, iš pašalies, bet čiagi – iš viršūnių    
čia medus tikriausias, neįmanoma paneigti             
tuo labiau – atsisakyti tokios dovanos lyg
iš paties Dievulio rankų – iš pačios valdžios, nes             
tavo žemėj viską mato, sprendžia vien tik ji – kas
vertas kiek daugiau nei kitas ar anas – svarbiausia
pastebėtas, tinkamai įvertintas ir dargi
net išaukštintas esi dabar – šviesuolis kūnų
iškilus, tarsi dievukas vietinis tarp savo
Kūnuvos PM švieti pakilęs ir laimingas
nes svaiginanti sėkmė ir spindinčios vilionės
jau čia pat, taip traukia būsimas klestėjimas ir
visiškai kita – aukšta gyvenimo kokybė
iškili pozicija, užtikrinta vieta ir
padėtis prie išskirtinio vaišių stalo – prašom
padėtis aukštuomenėje garantuota – salve*...

* – pasveikinimo žodelis (lot.)

Salve, tik kodėl likimo dovanos dažnai taip      
skriaudžia, šaiposi pajuokdamos lyg kokį kvailį  
užsuka vis vytis savo uodegą ir – dargi
stumia, reikalauja suktis kuo greičiau ir dirbti
atidirbt už dovanas visas, vis primena tau
pareigas, baksnoja, retkarčiais paniurko niauriai
tu žinok ir neužmiršk – dykai nekaso niekas
nieko – nei arklys, nei tavo dosnūs vertintojai
pulk, kasyk, ką reikia ir kur reikia, būk uolus ir                     
atidus, jei reikia – bėk ar šliaužk, daryk, ką liepia
tik nesnausk, nes nuo dabar, nuo šios minutės būsi
paklusnus statytinis PS – tokia taisyklė.

Žinoma – šlovė ir turtai traukia ir vilioja
išskirtinės galimybės ir visai kitokia
iškilaus gyvenimo kokybė – akina tas
spindesys, svaigina, kviečia dar aukščiau, giliau ir
dar toliau vis siekti, veda, ragina nesnausti
įnirtingai dirbt ir kilt aukštyn karjeros laiptais
vykdyt uoliai ir laiku visas instrukcijas ir
nuorodas, paliepimus, todėl uolumas tampa
jau dešimteriopas – tu klesti, o jei klesti, ar
verta atsigręžt atgal į buvusius laikus ir
gilintis, klausyt, ką šneka bendražygiai, buvę
kažkada draugai geriausi, o dabar – nuobodūs
zyziantys mažiukai – lipk per galvas aklas, kurčias
nežiūrėk net, kam ir kur užmynei  koją, nosį
širdį – ar svarbu – lai tupi sau ir tyli, PM
terpėj supasi-linguoja padejuodami ir
valdžią pakeiksnodami – žinai, buvai gi ten.

6. JB schemos, kūnų tramdymo būdai
        
Sa* – jau pamažu ryškėja JB darbo būdai
schemos ir struktūros atsiverčia, pasirodo
visas mechanizmas atvirai, tik, žinoma, jau
ne visiems, ne kiekvienam prieinama tai, aišku  
visų pirma – privalai čia dirbt, o jeigu dirbi
tai tylėsi kaip žuvis, antraip iškeps nespėjus
šūktelėt nė pirmo-paskutinio žodžio, taigi
taip – nematoma, bet jaučiama visur ir visad
ši JB valdžia formuoja savo vykdančiąją
valdžią iš statytinių PS, kurie seniausiai
perdirbti, pakankamai pritaikyti atlikti
reikalingas užduotis, pavedimus – svarbiausias
tikslas čia – laikytis nuoseklios ir pagrindinės
nuostatos – mes tautai, o tai reikš tą patį – tauta
mums, bet reali, plakatinė tiesa skambėti
turi visad ir visur, privalo teigti tikrą
šios, vienintelės tikros valdžios tarnystę kūnų
tautai, taigi – paklusnių statytinių valdžia tik
vykdo įsakus, atlieka JB funkcijas, dar
kontroliuoja PG, PL veiklą, jų konkretų
darbą ir rezultatus lig pačio PM dugno
gaudo, naršo, surenka vertingas žinutes ir
siunčia jas aukštyn, grupuoja, lygina, kaip dera
kiekvienoj juodoj sistemoj, taip ir čia – tvarka ir
jokių suiručių – mechanizmas dirba, veikia
puikiai, grandimis skaičiuoja, perduoda, ką reikia
tarsi laiptais, judančiais ratu, vis neša, verčia
informaciją sijoja, grynina ir kaupia.

* – taip (šved., norveg.), pastaba: virš „a“ mažas ratukas

Šitaip vykdoma griežta atskaitomybė leidžia
kurt politinę-ideologinę sistemą
tik viena, patogia sau kryptim – žinokit, kūnai
gerbiami, draugai mes jūsų, gelbėtojai esam  
ir tarnai, prisiekę amžinai tarnauti šaliai
jūsų Kūnuvai – va šito ir labiausiai reikia
kaip tiesos neginčijamos – mes čia viską darom
tvarką ir gyvenimą geresnį kuriam jums, tik
jums, šlovingi kūnų ainiai, taigi eikime ir
mes kartu, išvien – į ateitį gražesnę ženkim.

Taip. JB valdžios ragautojams tai įprastinis
darbas, pastovi veikla, net būsena – PS, ir
viskas pasakyta tuo, juk iškilus, iškeltas
jau pakankamai aukštai esi, tad ir darbinė
būsena pakankamai aukšta, kvalifikuota
tik kodėl kodėl širdin dažniau vis įsibrauna  
nerimas – nepatogumo jausmas, nuodėmė, lyg
kaltė amžina ar užkeikimas, koks nors burtas
PS sieloj sumaištis ir nerimas galingas
gimsta, veržias traiškydamas grobus, rodos, tavo
visą vidų vers išvers, visiems parodys nuogą
tiesą, tėkš ištėkš ant PM stalo juodą kaltę
kas pakelti galėtų tokį svori, susitaikyt
taip lengvai, atrodo, niekam niekad nepavyks.   

O taip graužia ilgesys, sugrįžti kviečia vis prie
darbo mėgstamo – tylaus, ramaus kūrybos džiaugsmo
prie draugų ir bendražygių, kur dvasia šviesiausia
sklando, trindama į miltus slogią kasdienybę
ir nuobodžią bei skurdoką buitį bloškia, grūda
į šalis, į pašales, atverdama šviesos ir
džiaugsmo, meilės erdvę, sklidiną brandžios pilnatvės
taip norėtųs kvėpt įkvėpt giliai ir atsigert to
jausmo prarasto, tos praeities brangios, pajusti
sodrų kvapą, būseną patirtą sugrąžinti
nors trumpam, taip norisi – lyg išsigelbėjimo
jausmo šito, bet vėlu – slogi priklausomybė
kausto ir kankina, tyliai abejonės graudžios
g          r          a          u          ž         i         a.

Skaudžiai – taip. Šešėlis turi savo šeimininką
rodo ir išduoda atgalios sugrįždamas – va
mano gaspadorius – daiktas koks ar darbas juodas
net žmogus – kaip daiktas, juodą darbą dirbantis, ir
tiek tiesos nuogos ir paprastos – jau padaryta
neištrinsi niekaip – abejonės gimdo melą
melas – neištikimybę, na o ši – šešėlį
meta juodą ir – išduoda savininką greitai
taigi – trys draugai – šešėliai keturi, aštuonios
ausys, akys, pusrutuliai smegenų, tik gerklės
keturios dalinasi po lygiai buteliu ir
užkanda, o visa kita – užfiksuota jau ir
užrašyta, neištrinsi niekaip to šešėlio
viskas – basta, PS darbas, karjera, gerovė
baigta, gatava – važiuok į apatinį sluoksnį
ten vienintelė viltis – gal gausi dar vietelę
vykdytojo paklusnaus PV, bet ar norėsi
grįžti šitaip apšnerkštas, juk niekam nesvarbu, ar
kaltas, ar nekaltas tu – įvyko jau, šešėlis
juodulį paliko, o JB jau niekad niekam
nepalieka anei jokių, net mažiausių šansų
dar daugiau – savus valdžios statytinius naikina
segdami nepaklusnaus piliečio vardą – NP.

Žinoma, nelengva laviruot tarp kūnų masių
ir šviesuolių iškilių, čia praktikos senos jau
neužtenka, reikia išmoningų būdų perprast
sunaikint PS šviesuolį subtiliai ir švelniai
kad necyptelėtų PM sluoksniai, garbinę ir
šlovinę anksčiau tą savo brangų, mylimą, o
būdas pačių kūnų mėgstamas – tai apkalbos ir                   
šmeižtas, taigi – atrišam šį paskalų maišelį
verčiam visą turinį ant kūnų gerbiamo ir
mėgstamo šviesuolio, dar pagardinam šmeižtu ir
išdavystėm – savo krašto ir tėvynės – štai ir
priešas Kūnuvos – prieš savo tautą stovi nosį
nukabinęs ir apspjaudytas kaip išdavikas
ir vagis – tokia JB valia ir būdai, kuriant
ar naikinant kūnų žvaigždeles šviesiausias, lieka
paslapty gilioj, tamsioj laboratorijų ir
dirbtuvių juodoj gerklėj – užslaptintoj tvirtai ir
akylai apsaugomoj – kažkur visai šalia, čia
pat, atrodytų, bet taip toli, giliai ši skraistė
paslapties juodos uždengia dengia aklą būtį
n          e         ž          i          n          i         a.

7. Draskančios dvejonės, priešpriešos

Taigi, abi pusės puolė viena kitą, spaudė
bandė, tyrinėjo, vis ieškodamos kokių nors
tarpų, properšų, spragų, ir vėl iš naujo puolė
įnirtingai, erzino, tampydamos abi už
ūsų – gal išvesiu iš kantrybės, pasiduos ir
atsiduos – galvojo ir tikėjo kiekviena, bet
kelias vienas, nors painiais takais, bet į tą pačią
pusę veda šias abi puses, nerimstančias vis
ir kovojančias tarpusavy be sustojimo
jokios pertraukos, atrodo tai – lyg užkeikimas
amžinas, lemtis tokia ar noras vis pirmaut, ir
nesuprasi šičia iki galo – vien tik senos
bėdos – priešai pasalūnai svetimi, savi, dar
sausros ir nederlius, dar karai, grobimai, ligos
priežastys anokios ir kitokios – kaltas visad
čia kažkas, lyg nematytas trečias brolis, bet ne
mes, tiktai ne mes, o pasislėpę priešai – reikia
pripažint, kad tai ir buvo velniškai patogi
priemonė, lyg uždanga ar skraistė, po kuria taip
lengva, gera buvo skalbti priešus nesančius, bet
menamus, įsivaizduojamus, o kam gi reikia
pamatyti ir išvysti tai, ko iš tikrųjų
visiškai nėra – tik bergždžias darbas alkanai ir
kraujo trokštančiai vaizduotei – tai visai nerūpi
net neįdomu – tataigi, jeigu priešų nėr, tai
susikursim ir prisigalvosim patys – viskas.

Taip tai taip, bet dirbant reikia gauti atlygį už
savo darbą, o kas dirba – tas galvoja, kuria
ateities planus visokius, braižo, piešia, trina
vėl iš naujo kuria, tobulina ir skaičiuoja
pelną būsimą, ar naudą kokią – nesvarbu tie
skaičiai, bet valdžia ir įtaka, ir šeimininko
teisė – čia visai kas kita, tai labai svarbu ir
labai rūpi abiem pusėm, praktiškai, sukeitus
vietom PM su JB, pakeitus terminus ir
dar kai ką, susiformuotų panaši valdžia, gal
dar blogesnė – juk be ilgametės patirties to
taip lengvai nepadarysi, nesukursi tinklo
tvirto iš naujų, jaunų statytinių, dar nieko
nepatyrusių ir neapmokytų kaip reikiant
taigi – JB privalumai šičia – akivaizdūs
na, o kūnams čia reikėjo pasitempti ir dar
mokytis ir mokytis, tiktai – į kitą pusę
ne kitus valdyt – patiems valdytis, savo ginti
deramai šeimininkauti savo žemėj, tvarką
kurt, patiems susitvarkyt, o jau tada ir naują                      
jėgą kurt, atsparią visokiausiems broliams-troliams.    

Taip. Sunkiausia – apsispręst galutinai ir savo
norą, tikslą tiksliai apibrėžt – taip reikia, viskas
padarysiu, ko siekiu, vis tiek pasieksiu kaina
bet kokia, juk tylūs skundai ir dejonės vaisių
piktą tik augina – neveiksmingą, aršų daiktą
ieškantį užtvot kam nors, išliet kartėlį savo
smarvę visą, tulžį liet išliet kažkur, išpilt, bet
kurgi, juk nepasakysi, neištarsi garsiai
pats išgersiu gersiu, rysiu ir užmiršiu šitą
nuoskaudą, prarijęs vemsiu ir išvemsiu viską
amžinai užmiršiu, visiškai atsikratysiu
šito juodo brudo, viskas – laisvas aš, švarus ir
lengvas lengvas, juk norėtum tos – tikrosios laisvės
kaip žmogus, pilietis savo Kūnuvos, gyvent ir    
dirbt gražiai, įprasmint savo būtį, kaip lapelį
tėviškės vainikui puošt papuošt, paliktum savo
vardą gražų – juk norėtum šito, ar įstengsi
apsiprausti, nusišveisti taip, kad nė dėmelės
tavyje neliktų, nė šešėlio balzgano – kaip
buvusios dėmės, tai atsakyk sau – ar įstengsi
ar kovosi ir pats kursi savo tikrą šviesą
ateities, uždegsi ir paliksi gražų vardą
pamatuos tėvynės katedros – buvau, likau čia
atsakyk, ar sugebėsi įgyvendinti ir
padaryti tai ne dėl savęs tiktai, bet – galgi  
dėl kitų įstengsi pakovoti, o kartu – gal             
dar šį tą nuveiksi savo tėviškei, tėvynei
Kūnuvai – jauti, kaip mintys šios įpareigoja
v            e            i             k            t            i.

Veik, bet sėja prieštaringi klausimai ir mintys
painios sumaištį ir nežinią, sujaukdamos ir
taip jausmus paklydusius – anei atsakymo, net
šilto tako priežasties keliu pajust, užčiuopt jau                  
negali – nerasi, nepagausi – tos spėlionės                     
kaip plaštakės, prieky baikščiai nardančios į šonus
kartais blyksinčios karštais sparnais čia pat, po nosim
jau, atrodo, suradai, pataikei, bet staiga ir
vėl pradingsta visos žymės, tik buka erdvė kaip      
plokštuma, į veidą trenkia aklas klausimas – kur
eit ir kaip įspėt, įmint šią priežastį, atkast ir
raut išraut atsakymą kaip šaknį prieštaringą.     

Sninga, lyja. Kūnuvos dangus apniukęs švino
maršką tempia pažeme lėtai ir skaudžiai šitai
daro – leidžia smingančius lašus per žmogų, vis į
žemę kala visa smelkiančias vinis kaip šaltus
priekaištus – ar susigaudai, ar žinai, kodėl ir
kam esi priskirtas šitam žemės lopinėly
ar jauti čia savo vietą, svarbą – ne tik arti
bet susimąstyti kartais, pagalvot ir apie
svarbesnius ir kilnesnius tikslus bei užduotis čia
savo tėviškėj brangioj, šventoj daigynės žemėj
ar jauti, kaip visa tai – čia pat, labai arti-i.  

Debesys kaip slogios mintys slegia, spaudžia kūnų
tautą nepasitikėjimas diena neaiškia
nesuvokiama būtim ir ateitim trapia – taip
spaudžia, rodos, nuožmiai užgula kažkas – ir širdį
sąmonę, ir protą temdo, trina atmintį ir
suvokimą – kas esi, ir kur – kieno gi žemėj
priklausai gal kam, ar iš tikrųjų – laisvas čia ir
nepriklausomas kaip paukštis, skriejantis padangėm
tėviškės, ir menantis visus medžius šakotus
savo lieptus – šaltinius ir rėvas, proskynas tarp
girių ir šilų takais vingiuojančias tolyn, į
pačią širdį Kūnuvos, brangiausią miestą – Algų
visos mintys, visos viltys skrieja, meilę neša
klausimus skaudžius apie tėvynės žemę, laisvę
nepriklausomybę, demokratiją ir apie
tiesą iškreiptą ir išrinktuosius Kūnuvos, ir
apie melą, skleidžiamą, taip puikiai suvyniotą
grūdamą tiesos pavidalu aukščiausiu, apie
būtį suknistą, kai viską lemia nuomonės ir
įtakinga reklama per TV – kaip varpai per                            
visą šalį šūdą malanti ir mulkinanti                                                       
kūnų tautą, skleisdama lyg dūmus tuščią prasmę
niekalo gražaus pavidalu – kasdien vis kiša
grūda – dar ir apie tai, kad ne gabumai ir ne
talentas šviesiausių, iškiliausių kūnų protų
pasvertai nurodančių į ateitį tėvynės
būtinus, racionalius kelius, ir apie tai, kad                   
šių tiesų ir nuomonių neklausoma, nes sprendžia
viską šioj šaly kažkokie pusbroliai neaiškūs
iš aukščiausių valdžios sluoksnių ir lyg tyčia – viską  
daro atbulai ir priešingai, atrodo, kad net                                            
sąmoningai kenkia Kūnuvai, tiktai neaišku               
daro tą suvokdami, arba kažkam paliepus  
kaip maži sraigteliai vykdo tik paliepimus iš
gilesnių ir dar nežinomų JB struktūrų
pagaliau – giliau, arčiau – tas pats, vis viena viską
sprendžia tas, kas viską jaučia, mato ir nustato
kaip ir ką daryti reikia, ir kada įjungti
savo technologijas – baltas, juodas, vis tiek, juk   
niekas neįmins ir neatspės, o paslaptis jau
amžinai kabės lyg debesis – neaišku, slepia
žada ką, net nesuprasi, kaip orų prognozės
lis, nelis, tiktai dangus kas vakarą apgaubia
žemę Kūnuvos, taip pat vis merkia horizontą               
užgesina visus skaudžios būties klausimus ir                  
migdo ligi naujo atradimo – kito ryto.                                      
 
                                                                                                                
8. Praeities pamokos ir atsakymai

Taip. Rytojaus klausimą iš naujo nagrinėti
reiks – įminti amžiną kodėl, už ką, dėl ko, ir
dirbant – vis galvoti, narplioti lig vakaro tuos
amžinus kodėlsiūlius vynioti, išvynioti
pervynioti kamuolius ir šitaip apsiraizgius
vėlei kristi negyvam į trumpo sapno guolį
kur minutei nors tikrai laimingas pasijusi
ir patirsi tikrą tikrą laisvės skrydį, pilną                 
didžio džiaugsmo, išsipildymo senų, gražių ir
amžinų, ilgai ilgai kurtų svajonių – galgi
šitaip vieną rytą bus – pabudęs rasi tikrą
dovaną ir tikrą džiaugsmą – ačiūdie, nejaugi
iš tikrųjų suradau, sulaukiau šitos šventės...

Bet kodėl, atsakymų ieškodamas, dažniau vis
sugrįžti atgal ir karčią praeitį tėvynės                  
Kūnuvos atversdamas – vis lygini ir ieškai
būdų svert-pasvert žingsnius klaidingus nuo senovės
lig dabar – klaidas, besikartojančias lyg skaudūs                                     
žingsniai praeities ir dabarties – sudėt į vieną        
klausimą-atsakymą kaip pavadį, tėvynę
tavo laikantį – kodėl-todėl, dėl ko-dėl to – ir
taip nuo praeities gilios mazgioti ligi šiandien    
narplioti, džiaugsmingas ir skaudžias tiesas atrasti
vėl iš naujo ir iš naujo, tarsi apsipilti
protėvių kančiom ir pergalėm, pajusti kūnų
galią ir tikėjimą sava tiesa, nesakant
šito ir neišpažįstant anei kam – geriausiam
prieteliui, mielam kaimynui, net ir garbingiausiam
svečiui – niekam neatskleisti paslapčių švenčiausių
patikėk – geriausia išeitis išsaugot švarią
knygą tėviškės ir šventą dvasią, šventą ugnį
prosenių – tylėt kaip žuviai ir kvėpuoti tarsi
vandeniu – nė garso, tik šnopavimas tylus ir
burbuliavimas ritmingas migdo ir ramina
priešo aktyvumą, vis slopina ir gesina              
tyliai buvusią agresiją – į meilę tavo                 
verčia, kaitina – tik šitaip prisitaikėliška           
prigimtis po truputėlį nyksta ir apsaugo
šventą knygą tėviškės – tik šitaip apsisaugo
neva nuo lemties, kankinančiai lėtos, juodos, ir
Kūnuvos tėvynės išnykimo visiško, tad
versk, skaityk, mąstyk ir niekam nesakyk, jei myli
jei patyrei tai – mylėk ir išpažink šį jausmą
š           i           r          d         y         j         e.

Taip. Dabar tas laikas, tik dabar, nebus jau kito
niekad jau nebus ir galimybių kitokių – iš
naujo vėl susekti priešo užmačias, įminti  
ir žingsnius atspėti jų iš anksto numatytus                
ir giliai užslėptus – tik dabar, kas dieną reikia
būt budriam prie pagrindinio židinio tėvynės
Kūnuvos ugnis kad neužgestų ir neblėstų
niekad niekada – tai toks dabar svarbiausias mūsų         
rūpestis – nuo amžių gilumos iki dabar, o      
nuo dabar lig ateities šviesios – ugnelę kurstyt   
prižiūrėt ir jos šventa šviesa uždegti širdis
plakančias gyvybe ir tikėjimu – tevirpa
širdys kaip varpai, toli nuskambantys, augina
jėgą – taip, tautos galia stiprėja tik vienybėj
ir tikėjime, tačiau be šito pagrindinio
tikslo šiandien tenka pripažint ir kitą svarbų
ginklą – paklusnumą, ugdantį kantrybę, valią
ištvermę, nors šitaip nesinori to daryt, o
atvirkščiai – taip norisi užtvot nuo dūšios kartais
neva savo išrinktiesiems, jų statytiniams bei
vykdytojams, betgi – ša, ramiau, ateis diena ta
greit pati, ne už kalnų, vis tiek ateis, ramiai ir
taikiai ji atvers tėvynei Kūnuvai kitokį
naują puslapį – šis vyksmas nesustabdomas ir
neišvengiamas, tiktai – tikėjimo, kantrybės
ir vilties kely šiam, o kol kas belieka vykdyt
tai, ko reikia valdžiai, ir tarnaut nepriekaištingai
neišduodant, neduokdie, slaptų vilčių, svajonių
saugant šventą šviesą kiekvienoj karštoj širdy ir
s              i               e             l             o             j.   

Gera. Šviesios mintys kartais verčia užsičiaupt ir
patylėt – geriau, kad ši ugnis širdy liepsnotų      
ir brandintų gražų, kilnų, šventą tikslą – tyliai  
ir ramiai, diena dienon, kad kantriai ir ryžtingai
vestų su kaskart stiprėjančiu tikėjimu ir
viltimi, malda kasdiene, duona ir daina.

Taigi – pagrindiniai bruožai ir tikslai ryškėja
Kūnuvos NK šviesuomenės – nepaklusniųjų     
kūnų veiklos sritys ir uždaviniai – greičiau tik      
skverbtis į JB tinklus ir struktūras, pažinti
perprasti sistemą visą, šį voratinklį ir
patį vorą – visą centrą demaskuoti – stiprų
tinklą gudriai, apdairiai paspęstą, griauti, traukiant
siūlus grandimis – sugriauti viską sumaniai ir
tiksliai, o visų pirma – tai sunaikint sistemą  
iš vidaus, o jau be centro – liks tiktai kraštai lyg
rėmai lango peršauto, apkibę tinklų gijom
šluota juos, po to kirviu per rėmus – šipuliais, kad
prakurom į laužą kristų, degtų, kad parūktų
plėnim praeitis slogi it rūškana, pradvisus
nuobodžia būtim – iš reikalo tiktai, be jokio
noro, rodos, gyvenai, o noris, šitaip noris
kuo greičiau tą padaryt, įveikti šitą vorą
tą nematomą piktadarį, tik – kokiais ginklais
pulti jį, kai nieko neturi – tik norą, viltį
mintį šviesią, žvilgsnį atvirą, dar žodį tiesų
šypseną ir dainą, dar tikėjimą ir šventą
ugnį protėvių, kuri ne tik kantrybę kaupia                                           
bet ir išmintį, kilnias jėgas – kaip pagrindinį
ginklą – ar tikrai užteks tiek atsargų šiai kovai  
žūtbūtinei, ką manai, šviesuoli kūnų, ar tai
daug, ar visgi per mažai – kažko daugiau gal reikia
a           t            s            a            k           y           k.

Dega žvakė, tirpsta, atspindys lange išduoda
tavo žvilgsnį degantį, ugnis širdy liepsnoja
skleidžia šviesią skraistę virš galvos, mėnulis supa
laivą, mintis gano keturi žalčiai, nuo saulės
bėga ratilais vanduo, po stogu smiltis krauna
vaikas šimtametis saugo, švelniai iš rieškučių
pila pila vis ir byra auksu, švilpia laikas
graužia smiltys, veidą keičia, žemės vardą saugo
žvakė tyliai dega – ar girdėjai, ką pasakė
praeitis į dabartį nutiesia tiltą, kuria
viltį, tavo norai viską lemia, šnabždanti ir
šlamanti būtis kartoja, tau į veidą kužda
paslaptį išduoda – žinomą seniai sprendimą
e       i       k,              d       a       r       y      k.    

9. Slaptingi, neramūs jutimai    

Oui*. Laikai kiti ir žmonės, ir pasaulis – naujas
veidas plėšia seną skraistę, šluodamas į šalį                             
visa sena, atveria kitas erdves, užpildo   
net nepastebi pasikeitimų tų, o kartais                                             
sukrėstas stebiesi, kad tiesiog neatpažįsti                   
savo krašto, savo miesto – gatvių, skverų, aikščių
su jaukiom kavinėm pakraščiuos senamiesčio, vis
ieškai žalių plotų labirintuose gatvelių
nardai lyg kitam mieste paklydęs – nerandi tų
vietų tarsi seno laiko ir brangių žymių – tai
mūro sienoj, grindiny, gatvelių vingiuose, po
arkom – ligi pirmo kampo, posūkio staigaus, kur
gatvė netikėtai neria gyvate nuo kalno
ir staiga tave sugriebus jau per upę šoka
tilto nugara į kitą krantą ropščiasi ir
kyla, nuvingiuoja pro senus kapus į kalno
keterą, prie skardžio – atveria ir pažeria tau
tūkstančius vaizdų nepakartojamų, iš seno  
praeities albumo krenta-skrenda atvirukai
byra kranto smėlis, plaukia vandeny, raukšlėjas
atspindžiai kraipydami vaizdus – ar liko kas, ar
liko, atminty išliko tai, kas nuplaukė ir                               
jau išnyko amžinai – dar liko, taip, dar liko
a   š         ž    i    n    a    u         i   r        t   u.   

* – taip (pranc.)           
         

Oui. Tiktai kodėl taip gaila praeities ir laiko
buvusio, nors ir nelengvo, ir kodėl vis mintys  
grįžta, traukia atgalios, lyg būtum pririštas jau          
amžiams, suvisam, juk keičiasi laikai – kas dieną  
naujas veidas Kūnuvos kaskart gražėja, puošias                  
šitaip reikia, supranti, bet priešinies širdy vis
ir nerimsti sau kartodamas – kažkas netikro   
ir negero dabarty šioj – trūksta seno mielo
kvapo, jausmo, būsenos ar dvasios, kartais netgi
laimę kuriančios, atrodo, visiškai iš nieko
gera buvo sieloj ir ramu, širdy ugnelė
tyliai degė ir neblėso, nors nelengva buvo
gudriai apribotoj būtyje – daug trūko sielai       
kūnui, buičiai kasdieninei, bet tada – tylėjai
ir dabar tyli, nešiojies šitą karštą mintį
kaip žariją burnoje užspaudęs, kad tik žodis
neišlėktų, neduokdie – baugu pasidalinti
ir tokias mintis išduoti kam – išjuoks, pasmerks ir
aišku, nesupras – tiek to, jei svetimi, bet jeigu  
ir savi, dar pasakys, įskųs kam reikia – liksi
priešas amžinas – nesuprastas, neišklausytas   
ir paniekintas – geriau tylėt jau, pagalvoji
ir paprieštarauji – kiek tai gali tęstis, kas gi
bus, jei šitaip ir toliau visi tylės kaip žuvys
prasižiodami tik kąsniui ryt nuryt, ne žodžiui
tiesai pasakyt be jokių abejonių, baimės
ir nepatogumų, kas gi bus toliau, jei šitaip
vaikščiosim nudelbę žemėn nosis, kaip šešėliai
šliaužiantys ir abejingi savo protui, širdžiai
laisvės idealams, viens kitam, tėvynei savo
kiek dar tęsis šis abejingumas atsargus, kaip
nevalyvas bruožas – rūpintis tik savo kailiu
ne tautos gerove – tiesiai pripažinkim – gėda
kai žinai, ką padaryt reikėtų, bet nė piršto
nepajudini, kad žodis kūnu taptų – jauti
vien gražiai galvot per maža, veiksmo reikia, arba
pats tada tu mažas kūnas – šūdas, ne pilietis                        
K         ū          n          u         v         o         s.

Šitaip graužia širdyje, krūtinėj maudžia, rodos
dega gabalas, padėtas kažkieno, įspraustas
tau nežinant, tarsi laiko kas ir nepaleidžia
remia, spaudžia, verčia vis blaškytis, lyg prarijęs
kablį būtum – būsena tokia diena dienon vis
lydi, nepaleidžia ir naktim košmarais blaško
nei ramybės, anei miego – kaip rūgštis būtis ši
graužia iš vidaus kinivarpom, kaip rąstą seną
varpo ir akėja tavo vidų, kraujo venom
ir arterijom kaip tuneliais išnaršo visą
kūną-namą tavo namuose šaltuos, nykiuos – d u r  
 d                 o                 m                  a                s.

Kaip įgriso dviguba būtis šita, kai vienui
vienas – be žmonių, bendruomenės, be gatvės ir be
veidrodžio lieki, pakaušio, savo nugaros jau
neišvysi niekad – nematai, nepamatysi
vaizdo atvirkščio, iš juodo, keičiančio spalvas į
balta – tavo reikalas pažvelgt visai kitaip ir
pamatyti kitą spalvą, reiškiančią ką kita
taigi žvelk į savo šulinį bedugnį, siųski
žvilgsnį atvirą ir tiesų žodį, užtaisytą
paraku tiesos, iššauk į veidą dubleriui ir                           
antrininkui tam – šuliny ar veidrody, kitokiu     
veidu prisidengusiam ir žvelgiančiam į vidų
įžūliai, paniekinančiai net – jam nusispjauti
į kankinančias mintis ir tavo jautrią širdį.

Taip. Dabar jau privalėsi apsispręsti, laikas
tarti atspindžiui žodžius svarbiausius – netylėsi
jau dabar galutinai išdroši visą tiesą
pasakysi apie tą nematomą pakaušį
juodą kaukę – ne, nuspręsta jau, nebūsi niekad
niekada daugiau mėnulio draugas – dvigubas ir
įtarus dviveidis, bijantis šešėlio savo
slenkančio – ir atvaizdo, grasinančio tavim  
u            ž            t            e           k          s.

Va, nusprendei, rodos, aišku viskas, palengvėjo
abejonių spąstai ir tinklai jau išardyti
kelias laisvas minčiai, laisvai veiklai, atviras jau
ir paruoštas, lieka konkrečiai daryti, veikti
eit į priekį, bet ir vėl – vos pajudi ryžtingai
jau po pirmo tvirto žingsnio – baksteli į tvirtą
sieną kakta, šoki lyg priblokštas, vėl trenkiesi  
gauni vis ir gauni, smūgių serija dažnėja
vėl grįžti prie savo atvaizdo stikle, užkloji
jį negatyvu, tapatinti bandai iš naujo
veidus du ir dvi puses į viena jungti, ieškai     
skirtumų kaip juodulių ir savo, ir ne savo
žemėj nepažįstamoj – veide savam, bet dar ne
savo – taip, ne tavo šis mėnulio veidas, randais
išvagotas, krateriais, šašais, spuogais lyg smūgių
liekanom – žemėlapis išvarpytas parodo
aiškiai tavo juodą pusę, buvusią ilgai, net
per ilgai nematomą, nors menamą, juk šito
nenuslėpsi, nepaneigsi prieš save dabar, kai
negatyvas sklaidosi, purvais nueina, plinta
į kraštus, visi tie juoduliai ištirpsta, nyksta
tavo noru nuprausti, šviesėjančiam veide po
truputėlį lenda, iš toli sugrįžta, rodos
užmirštas, bet laukiamas ir mielas tavo veido
tikras atvaizdas, kurį tarsi buvai pametęs
vėl artėja prie tavęs antrasis ir tikrasis
A         -       A        -        Š        -       Š.

Stok. Neišsigąsk tiktai, nesistebėk, priimk šį
seną svečią, nebijok, tai ne vaiduoklis ir ne
velnias koks, tiesiog – kita mėnulio pusė, lenda
į tave pakaušis – tavo antras AŠ – priimk jį
pasitik, pasveikink, apkabink kaip seną, gerą
draugą, nebijok savęs kitokio nei visi, tik
gerbk ir saugok savitumą, būki ištikimas                  
sau, vėliau dėkosi tai sekundei, kai apglėbęs
pajutai atradęs dar daugiau negu tikėjais
Dievas sielą atveria, akis – pabudę vėjai.

10. JB rūpesčiai dėl savų ir svetimų

Taigi. Brolija juodoji tęsė savo kruopštų
ir atsargų darbą, veikė stabiliai toliau ir
dar atsakingiau stebėjo, prižiūrėjo šalį
Kūnuvos, jos sienas, miestus, kaimus, visą ūkį
o svarbiausia – žmones, be kurių šis planas niekaip
neišdegtų, taigi – kūnai, nejučia visai, jau
buvo tapę tikrais JB sąjungininkais ir
kuo tikriausiais vykdytojais svetimos ir gudriai
primestos politikos, reikėjo tik stebėti
ir gerai gerai matyti bei girdėti viską
užfiksuoti vyraujančias PM nuotaikas, po
to gerai valdyti-suvaldyti, kontroliuoti   
bendrą padėtį visoj kūnų šaly – belieka   
pripažint, kad JB tinklo spąstai puikiai veikė
žmonės tarsi musės tyliai blaškėsi tinkle, net                         
nežinodami, kam iš tikrųjų dirba, kantriai
vilko šitą lemtį lyg nuskirtą iš aukščiau ir
nuoširdžiausiai, net su ugnele, plušėjo, dirbo
sau ir savo brangiai Kūnuvai tėvynei – valdžią
tyliai pakeiksnodami tarpusavy kaip visad
o viešai – pagarbindami vis, tik dar tyliau, ir
taip kartojosi ir tęsėsi dešimtmečiais, ir
šimtmečiai praeidavo šitoj šaly, atrodė
laikas tiktai eina, o visa šalis ir žmonės
stovi vietoj, lyg vabzdžiai, sakų smaloj įklimpę
spokso abejingai ir šaltai pro storą stiklą
lydi einančius, ateinančius, išeinančius ir
stebi švilpiantį gyvenimą pro šalį, laiką   
byrantį negrįžtamai – negrįžtamai jau dingsta          
nyksta visos viltys ir svajonės šitaip miršta
žvilgsny ir minty atbukusioj – nėra gyvybės
net mažutės kibirkšties – vilties, tikėjimo ir
meilės sau, tai reiškia, kad ir artimui nėra tos
meilės, ir tėvynei – kūnų žemei, praeičiai ir
patirčiai skausmingai, ženklinančiai visą šalį
pilkapiais, piliakalniais, senoliais ąžuolais ir
akmenim šventais, nužyminčiais vietas, gentainių
nugyventas, kryžkeles su kryžiais svyrančiais ir
rodančiais vis į kapus ant amžinai žalių ir
ošiančių kalvų kalvelių – šis ošimas, šitas
šlamesys skausmingas dar gaivina atgaivina
atmintį ir mintį žadina bei aštrina, vis
surambėt, sustingt, nurimt neleidžia visiškai ir  
verčia širdį plakt smarkiau, ir graužia visą vidų
ėda, ir kamuoja pamažu ošimas šitas
virš senų kapų – kaip peilis, švilpiantis virš briaunų
galąstuvo,  priekaištauja vis ir primena lyg
nugaron baksnotų kas – taip eina šitas garsas
rodos, kiaurai smelktų – tiek vilties, jeigu kapai dar
primena, dar sako ką, galgi gyvuos dar kūnai
neišnyks visai, juk gaila būtų, jei išnyktų
suvisam tokia kilni, mąsli ir kūrybinga
nors pakankamai baikšti ir patikli, bet visgi
nuoširdi ir patraukli tauta – ne, neišnyks, jei
šitiek iškentėjo ir išliko, tai tikrai – dar  
liks išliks, gyvuos ilgai ilgai – atsparūs, stiprūs
k                 ū                 n                a                i.

Da. Šita mintis labiausiai ir ramino JB
brolius – niekur nepabėgs brangieji mūsų kūnai
liks čia amžinai – savoj tėvynėj – ir toliau mums
dirbs, tarnaus ištikimai, juk kur berasi kitą
tokią tautą, sugebančią puikiai prisitaikyt
prie visokių sąlygų ir dar išlikt linksmai – čia
tik stebėtis reikia – juos kinkai, apynasrį į
burną spraudi – tyli, kantriai velka, ką bedėtum
ant kupros, dar daineles panosėj tyliai mykia
sau, tai ko daugiau norėt dar reikia – dirbk, valdyk ir
žvenk linksmai, didėjančias palūkanas ir pelną
sau skaičiuok laimingas, dėk į kapšą ir gyvenki
džiaukis, turtus krauk nesivaržydamas ir plaukiok  
inkstu, nuosavoj gerovėj sau vartykis – gera
šioj gražioj šaly nebaudžiamam gyventi.   
 
Oui, oui, oui – sakytų kas, bet JB broliai šitą
džiaugsmą pažabot mokėjo ir akyli buvo
budrūs – juk neatsargu ir neprotinga, dargi
pavojinga būtų viešintis, praskleisti skraistę
to saldaus, nežinomo ir paslaptingo, net ir
nenutuokiamo gyvenimo, kuris eiliniam
kūnui  neįsivaizduojamas net – ne, nebus jau
šito, nes kitaip – ir brolio šioj Juodoj Brolijoj                       
ir šitam šviesiam pasauly – niekada nebus jau
taigi, įstatai griežti – taisyklė JB broliui
kiekvienam suprantama geriau negu gerai, nes
čia vienintelis tabu – darai, ką reikia, – viskas                      
jokių klausimų ir aiškinimų jau nereikia
šansų nebelieka, nebėra – tvarka griežta ir
galutinė – užstatas – gyvybės, turto kaina.

Šitoks paprastas, tegu – žiaurus sprendimas, būdas
JB broliams buvo patogus ir aiškus – leido
kruopščiai persijojus PM masę rinktis ir dar
kartą perrinkus – išskirt pačius pačius geriausius
tinkamiausius, o po to – jau įprasti metodai
JB požemiuose – jų pritaikymas, skiepai ir
šuniški išbandymai, galop – išretinantys
net pačius stipriausius ir ištvermingiausius, tik ne
viskas dar – apie JB laboratorijas ir
dirbtuves slaptąsias, apie ypatingus, kruopščius
mokslinius išbandymus bei tyrimus – nežino
niekas ir nesužinos šitos tiesos – baisu net
pagalvot, nes prasižiojus – amžinai jau tektų
migt užmigt, išnykt nežinomuos kapuos tyliųjų
brolių-nebylių, baisu, bet ši tiesa, grėsmingai
mieganti ir slypinti šalia, deja, gyvavo
čia, namuos tavuos, tėvynėj tavo ir kiekvieno
tėvynainio Kūnuvos širdy, minty, galvoj ir
kūne laikinam – tam virpančiam būstely sielos.  

Sa. Ši sąlyga – kaip įtempta styga – palaikė
puikiai visą JB mechanizmą, kaip idėją
kaip ideologiją, strategiją ir būdus
visą šį protingą, gudrų tinklą vertė tiksliai
dirbti ir tarnauti aukštesnių struktūrų norams
ir tikslams – pasirašei – esi ir būsi, jeigu
n       e      –       s        u        d       i       e.

Sa. Juk paprasta ir lengva tik tada, kai viskas
aišku ir suprantama tuoj pat, iš pirmo karto
kai nereikia gilintis, nuklysti į šalis ir
aiškint apie paprastų dalykų esmę – noriu
reikia taip, priklauso, turi būti, taip toliau ir
panašiai, ir – jokių priešgyniavimų, dvejonių                         
abejonių, svarstymų ar klausimų – sutikti  
vienas ir vienintelis tikriausias būdas likti
ir išlikti iš tikrųjų – taip, tik vienas šansas.

 
11. JB ieškojimai ir sistemos tobulinimai

Taigi, atrankos juodos būdu rikiavosi ir
dauginosi JB gretos, pasipildydamos
palaipsniui iš paklusniųjų kūnų – gaila – šitaip                           
skriausdamos ir retindamos brangius kūnų šaliai
ištikimus žmones, bet dabar – priklausančius jau
kitai šaliai tavoje tėvynėje, kas dieną                                    
vis stipriau čia leidžiančiai šaknis ir užimančiai                         
platesnes sritis ir plotus, taigi – visą kraštą                        
raizgė PG agentai – pirkliai Juodieji broliai
mikliai savo darbą dirbo išmanydami, bet
kontroliuojami pastoviai, nes – juk būdavo, kad                            
žmoniški jausmai ir tuos, ir tuos apimdavo, koks
graudulys ar meilės, bičiulystės apraiškos jau
šitaip apžavėdavo, nuskaistindamos veidus                     
šviečiančius šviesa brolybės, kad visos sistemos
pastangos bemat nueidavo perniek – ir viskas
vėl iš naujo, o pakeisti greitai tokį PL
agentą kitu, nauju – ne taip jau paprasta, kaip
rodos, reikia laiko ir kantrybės, ačiū Dievui
JB požemių laboratorijose dirbo
talentingi mokslininkai ir sprendimas greitai
buvo surastas – per nauja registruoti PL                                
agentus, atseit, nauja kartoteka ir slaptas  
numeris paskirtas kiekvienam, ir dar kai kurie                 
privalumai, suteikiantys šiokių tokių laisvių
leidžiantys atlikti darbus dar saugiau, drąsiau ir
dar užtikrinčiau, be to, ši registracija – kaip
įprasta ir kasmetinė įvairiausių testų
priemonė – skiepai, maniežas, paklusnumo mankštos      
jėgos faktorius, kovos menai – tai kuo puikiausia            
galimybė pasirodyt, pakovot ir netgi                                       
konkuruot tarpusavy už teisę būt aukščiau, o
nugalėjus sparčiai žengt pirmyn – aukštyn karjeros                 
l          a          i          p          t           a          i         s.

Taip. Tai būtų labai paprasta kur nors kitur, tik
ne JB struktūroje ir ne šiuo atveju, nes  
atsargumas ir budrumas reikalavo greitai
spręsti karštas problemas, nedelsiant nė minutės                                 
nes gi laikas be veiklos – prašvilpia visada pro                              
šalį, pralaimėjimo kartėlį tepalieka
keldamas grėsmingus debesis, gaisrus iš ten, kur
negalėjai pagalvot net ir nesitikėjai
niekada, o Kūnuva – karšta šalis ir žmonės
čia karšti, pakankamai protingi, imlūs, jautrūs  
junta greit svilėsių kvapą ir pasinaudot juo
moka, taigi, JB broliai reikalą šį čiupo
už ragų, pargriovė ir pradėjo registruoti
savo Juodus Brolius, padarytus iš savų ir
iš piliečių Kūnuvos – tiek to, ne taip svarbu, iš
ko, iš kur – tarnyba čia tokia ir tikslas vienas
skaldyt, priešint ir valdyt, todėl nesnaudė JB
broliai, požemių laboratorijose brendo
puikios ir pažangios technologijos, nes kūrė
jas elitiniai šviesuoliai – mokslo vyrai, taigi
registracija, įvardyta skiepais, pranoko
visus lūkesčius – gana lengvai PL broliukams
buvo įsegti implantai už ausų – mažytis
įkirpimas – ir tvarka, dabar kiekvienas žingsnis
žodis, laikas ir vieta bus greitai nustatyta
visad žinoma, kam reikia, visiška kontrolė
paklusnumo programa įvykdyta, implantai
už ausų – kaip angelai sargai apsaugos JB
agentus nuo visokiausių išpuolių ar kūnų
provokacijų gudrių, nepageidaujamų ir
visiškai neleistinų veiksmų visoj struktūroj.

Taip. Bet čia tik viso reikalo pradžia – implantai
puikiai veikė ir PG paklusnūs lyderiai kaip
švyturėliai visos šalies ekrane sėkmingai
lakstė, naršė ir fiksavo viską, na o jeigu  
kildavo kuriam nors nepataisomų problemų                
pavojingų ir grėsmingų visai šiai sistemai
JB svertai siųsdavo – be jokių abejonių                   
greit įjungdavo tokiam PL‘ui – visiško ir
galutinio sunaikinimo programą, taigi
paprasta, o mirties priežastis – nestebinanti
žinoma seniai visiems diagnozė – insultas.

Va.Tiktai ne čia visa JB prasmė, juk PG
vyrai buvo viso labo įrankiai ir uolūs
vykdytojai aukštesnių struktūrų, kuriamų ir
čia pritaikomų planų bei vystymo programų
bei gudrios bendros politikos, strategiškai čia                       
diegiamos ir vykdomos, užtat nemažas triūsas               
teko mokslo šviesuliams, kurie JB tinkluose
atsidūrė net nesusivokę, dirbo savo
įprastinį darbą, tęsdami ieškojimus ir
šį bei tą atrasdami vis, šitie mokslo fanai
net nesuvokė, kad dirbdami tėvynei savo  
pareigas dorai atlikdami, jie tuo metu taip                                                     
pat tarnavo ir kitoms nematomoms struktūroms                    
įsitvirtinusioms čia – neaišku net kada – bet
pagaliau juk mokslininko darbas – ateitis ir
pažanga, o būtent pažangos JB struktūroms
čia labiausiai ir reikėjo, na, o pasiekimų                            
panaudojimas – jau kitas reikalas ir tikslas
k               i               t               a               s.   

Žinoma, tik pasidžiaugt belieka ir pabrėžt, kad   
kūnų mokslo pasiekimai buvo žinomi ir
jau naudojami kitų valstybių mokslinėj ir                 
praktinėj veikloj, taigi šie nusipelnę žmonės
buvo puikiai žinomi savoj šaly ir šitą
faktą ypatingai vertino Juodieji broliai
netgi skatino visokeriopai remdami jų                                     
darbą pažangiausiems moksliniams ieškojimams bei
tyrimams, eksperimentams – kurdami naujausias
dirbtuves, laboratorijas, užpildydami
jas naujausia supertechnika, o tokio darbo
tokios technikos galėjo pavydėt kiekvienas
mokslo fanas, juk laikai ir technologijos taip
sparčiai keitėsi ir pažangėjo, kad naujausia
aparatūra ir įrengimai greitai seno
ir beviltiškai pavirsdavo į paprasčiausią
žaliavą, visokį laužą, taigi, žengt, suspėti
koja kojon su laiku – ne taip jau paprasta ir
lengva – investicijos, tikslai, sėkmė, garantas
bet visų pirmiausia – kruopščiai ir detalizuotai
apgalvotas, kryptingas visos veiklos ir darbo
planas, laipsniškai susietas vis besiplečiančių                     
ir didėjančių pakopų grandine – svarbi čia
kiekviena grandis, kiekvienas taškas, kad ir mažas                
darbo baras – čia užpildo, stumia vienas kitą
verčia jungtis, suktis ir judėti, palaipsniui į
vieną tikslą kreipia sudėtingą mechanizmą
reikiama kryptim ir tik vieninteliu keliu  į
p         a         ž         a         n         g         ą.

12. JB paklusnumo faktorius

Taip. Gali sakyt, kad ši be galo globali ir                        
tobula bendroji JB programa, atrodė
vystėsi nejuntamai ir nepastebimai, juk
šalyje gyvenimas gerėjo – tą pajuto
kūnai – nors nežymiai, vis po truputį, po žingsnį
bet judėjo priekin, o svarbiausia – sustiprėjo
šalyje drausmė, tvarka ir darbo padaugėjo
juk saugi būtis, tvarka, dar atlygis už darbą
tai svarbus geros, tikros valdžios garantas žmogui
kiekvienam – esi čia reikalingas, vertinamas
pageidaujamas pilietis Kūnuvos ir tavo
darbas, tavo balsas čia tikrai svarbus be galo.                   

Šitaip užliūliuotos kūnų masės – be budrumo
jokio, nerimo ar baimės – vilko pilką būtį              
įtikėjusios garantais, lozungais, mažyčiais
pažadais, o ką – juk blogesnių laikų dar būta
ši valdžia – dar ne pati blogiausia, reik tikėtis
galgi ateity gyvenimas visiems gerės čia                            
ir gražės, vis gal ir gal kartojo ramūs kūnai
iš dienos dienon tą patį, vis tikėdamiesi
vildamiesi laukt sulaukt kada nors ateity dar
geresnių, laimingesnių laikų, kada be jokios
baimės, įtarumo atvirai gyvent, kalbėt ir
kurt laisvai galėsią, nebijodami šešėlio
savojo – viltis, tikėjimas gyvybę šitaip
puoselėja, glosto, gaubia kaip ugnelę šventą
kiekvienoj širdy, užgest neleidžia ir kol dega
ši ugnis – tauta nemiršta, kad ir kiek blaškytų
tos pasaulio negandos, karai ir suirutės                    
lieka, žydi amžinai gajus ir šventas vardas                         
skamba per pasaulį – Kūnuva, ir šitą vardą                            
išsibarstę visoj žemėj kūnai pakartoja
kaip brangiausią žodį – ugnį, meilę širdyje ir
mintyse kartodami, dainas, gražiausius posmus
kuria, gieda – ir nevysta šitas meilės žiedas
g              y              v               a               s.

Kaip gi – šį nepaprastą jautrumą, kūnų meilę
savo kraštui JB broliai vertino ir gerbė
bet užtat žinojo, kur ir kaip paspausti, be to
jautė kūnų stiprią trauką savo gimtai žemei
nemažai per šimtmečius kentėjusiai, jos šventai
praeičiai istorinei, jos protėvių kovoms ir                              
žygiams, pilkapiams, piliakalniams žaliems, iš tolo
šimtamečiais ąžuolais mojuojantiems, bei kryžiams
akmenims šventiems – šią kūnų aistrą JB broliai
matė, ir žinojo dar daugiau – jų seną, slaptą
stabmeldišką bruožą – garbinti dievus pagonių
tyliai melstis, medituoti maldose paskendus
papročių senų, tradicijų laikytis, švęsti
nesuprasi ką, dar – keistos apeigos su kriviais
ir vaidilom visokiausiais – taigi visa šita
aišku, kad seniausiai nusibodo JB valdžiai
juk laikai kiti – kitoks gyvenimas, kitokie
poreikiai ir reikalavimai, žmogus šiandieną
turi būt visai kitoks – šiame laike prigyt ir                            
dirbt, galvot šiuolaikiškai, o ne gyvent senąja                            
praeitim ir buvusiais laimėjimais – kada tai                                   
b                    u                     v                    o.
 
Va – šiandieną vienas rūpestis ir pagrindinis
tikslas spaudė gerklę JB valdžiai – sutvarkyti
kuo greičiau šią kūnų šalį, žmones padaryti
paklusniais, neprieštaraujančiais, patogiais PM
vienetais ir vykdyti toliau sėkmingai savo
planą, savo uždavinius spręst lengvai, ryžtingai
va – PS statytiniai jau kruta – dirba, laksto                              
ristele, o PL lyderiai juos kontroliuoja
gaudo ir prižiūri – vaiko kaip šunis po visą
šalį Kūnuvos, o šiuos – prižiūri, seka PG
agentai, ataskaitas rašydami Brolijai
o Brolijos karūna aukštai – žvaigždžių vainikas
spindintis svajonių soste, bet – nelemta niekam                         
pamatyt pačios aukščiausios Direktorių Tarybos
kuriančios ir siunčiančios visas direktyvas bei
įsakus, instrukcijas tvirtais JB grandinių                          
ryšiais – iki apačios, ir – aišku, jokių kliūčių
joms nebus, negali būti, vien besąlygiškas                              
vykdymas – įsakymas yra įstatymas, nuo                                  
taško A į Z, ir – atgalios grąžinantis tik  
teigiamą atsakymą – kitaip negali būti
š          v          e           n          t          a.

Šitaip sprendžiamos visos problemos – paklusnumo  
formulė aštriu galu prirėmusi kiekvieną
čia įkliuvusį ir – nesvarbu visai, ar savą
svetimą, bet – laikė stipriai, JB spąstai veikė
kuo puikiausiai, savo tvirtom gijom laikė, valdė
tūkstančius likimų, reguliavo paklusnumo
lygį, sprendė, kuriam sluoksniui skirti tą ar kitą
žmogų, taigi, dvi struktūros – viena tobulesnė
valdanti JB jėga, kita – be jokių šansų
ar pasirinkimo galimybės, vien paklusti
priversta – privalanti priimti sąlygas ir
būtent tokią padėtį ir taisykles visas bei
taikiai susitaikyti su siūloma būtim ir                                    
esamu laiku – jokių alternatyvų, viskas
aišku, konkretu, bet čia – vidiniai JB bruožai
ta nematoma, slapta valdžios veiklos sritis, kur
niekas nosies neįkiš, neatspės, nesužinos ir
niekad neįmins tų pagrindinių ir slapčiausių
kėslų, nes kasdieninis gyvenimas tekėjo
Kūnuvoj sau įprasta vaga, atrodė viskas
stabilu ir normalu, ir dar – gerėt žadėjo
taigi, galimybės dirbt ir kurt, dar siekt geresnio
ir aukštesnio pragyvenimo – panašiai veikė        
buvo atviros, prieinamos visiems – ši laisvė
patraukliai atrodė savo spindesiu, diktavo
neribotas galimybes siekti pažangos ir
tobulėti, kilt karjeros laiptais vis aukštyn ir
pelnytai didžiuotis – va, aš peršokau kartelę
pasiekiau, bet kartais šitas džiaugsmas kliūtis visas
perėjus – palikdavo slogutį ir kartėlį
tekdavo juk sužinot, patirt kai ką, kas slėgė
širdį maudė, tas nepatogumas nusižengus
sau, kitiems, tačiau ši pažadėta išlikimo                
ir komforto galimybė greit užčiaupdavo bet                             
kokį prieštaravimą širdy – visi taip daro
aš ne vienas toks – ši patogumo formulė greit
tapo įprasta, kasdieniška – ko gi dvejoti
ženk plačiai duris atverdamas arba tūnok už
durų sau nepastebimas ir nereikalingas
n          i          e          k           a          m.

Šitoks paklusnumo skiepijimas vyko niekam
nesuvokus net, kad tokio esama dalyko
netgi atviriau JB visas duris atvėrė                             
ir plačiosioms masėms, kvietė dalyvaut aktyviai  
mokslinėj, kultūrinėj, politinėj veikloj ir
prieštarauti, ginčytis dėl vykdomų reformų
socialinėje, medicinos bei švietimo
srityse, visuomeniniame gyvenime bei
įvairiose vystymo programose, kur ypač
valdžiai buvo reikalinga ir plačiųjų masių
parama, palaikymas, štai čia – JB ėjimas
kietas – viskas lyg savaime susitvarko, durys
atviros ir kūnai dalyvauja nuoširdžiai, net
ginčijasi su valdžia, patarinėja, sprendžia
betgi vykdomos politikos kryptis išlieka
nepakitus –  stabili, neliečiama, tik šitai                   
pastebėti ir suvokti nėra paprasta ir
lengva – reikia gilintis, mąstyti, tyrinėti
o kol kas tegu sau kūnai džiaugias, maudos                                  
įtikėta laisve, savo ypatingom teisėm
ir valdžios pasitikėjimu – mes čia daug reiškiam
esam vertinami, svarbūs Kūnuvos piliečiai.

13. JB gilesni tikslai, sumanymai

Taigi – durys tapo atviros visiems piliečiams
Kūnuvos – gali nevaržomas užeit, teirautis
dalyvaut konkursuose, programose, jei sektųs
ir laimėt bei užsiimti mėgstama veikla, be
to, dar kvietė įvairiausios mokslo ir kultūros
įstaigos bei institutai, universitetai
akademijos, duris atvėrę kvietė kūnus
studijuoti bei stažuotis čia, tėvynėje, dar                      
užsienyje – taigi durų lozungai masino
traukė ir viliojo išbandyt jėgas daugybę
kūnų, juk pabandymas, net jeigu nelaimėjai    
tai – jau šiokia tokia pergalė, gal kitą kartą      
pasiseks laimėti iš tikrųjų – ši viltis ir
galimybė išbandyt jėgas, o pasisekus
siekti mokslo aukštumų, karjeros, įsitvirtint
šiam gyvenime, šis noras šviestis, lavintis ir
tobulėt – pamažu tapo kūrybingos kūnų
tautos bruožu ir JB šią galimybę dosniai                                        
s         u         t         e         i         k        ė.

Taip. Tačiau JB esmė nesikeitė, ir visos
priemonės, ir būdai, ir visa ši sudėtinga
mašinerija judėjo tik vienintele, tik
sau patogia kryptimi – užimti ir pavergti
šitą šalį palaipsniui ir nejučia paversti
savo bandymų baze, placdarmu, įsitvirtint
čia, šitoj pasaulio kryžkelėj, kur puikiai girdis
matos visos gretimos valstybės, ir ilgam čia
apsistot – štai tokie kuklūs, savanaudiški ir
gudrūs, giliamintiški JB tikslai čia vedė
brolius svečioje šaly – sukurt iš prijaukintų
kūnų savo valdžią ir jų rankomis valdyt ją.

Taigi – išorinė laisvė, demokratija ir
populiarūs laisvų durų lozungai bei plačios
galimybės kūnų tautai dalyvaut tėvynės                     
kūrime ir Kūnuvos klestėjime – tebuvo                        
paprasčiausia laisvės profanacija – tikėk, jei
nori, dalyvauk, bet niekad nepateksi, niekad
nevaldysi ir nesužinosi to, ką gali
ir ką iš tikrųjų daro ši valdžia su JB
broliais tavoje šaly, juk tos atvertos durys
gražios iškabos ant įvairiausių valdžios sienų
institucijų – tik priedanga, o tau belieka
vėl savų kelių ieškot, bandyt ir klyst, iš naujo
prisitaikyt, kaltinant save ir graužiant, irtis
nesuvokiamoj ir neišaiškinamoj laiko
upėje, kapstytis, ieškant priežasčių tikrų bei
galimų atsakymų, ir – lieka galimybė
tik viena ir paskutinė – tapti paklusniu ir
tyliai pereiti į JB pusę, nenumanant
netgi, kur eini, ir dirbt sėkmingai ir pastoviai
PL arba PS grupėse, toliau nežinant                       
net, kam šito reikia, bet pasitikėjimas ir                  
dėmesys suteiktas tau, taigi – pirmyn tėvynės
labui, bent dabar turi užtikrintą tarnybą
ir gali gyvent be baimės dėl rytojaus savo
visa kita atmintis sutrumpins labai greitai                 
užmarštin juodon nustums ir suvisam ištrins tą
šventą praeitį, tą šventą meilę savo kraštui.

Tiek, atrodytų, visai užtenka – žinant, iš kur
imasi, daugėja JB brolių gretos – tinklas
plėtėsi ir įtaka visoj šaly stiprėjo
darbas buvo vystomas keliom kryptim – viena į                
valdymą, kita – į vystymą, ir šičia puikiai                     
dirbo mokslo vyrai – kūnų protai, šviesuliai bei
pakviesti JB parankūs mokslininkai – kūrė
programas ir technologijas, išradinėjo
tobulino, ką sukūrę, eksperimentavo
slaptose laboratorijose, dirbtuvėse
tyrė, koregavo, lygino išradimus su               
iškiliausiais pasaulinio mokslo pasiekimais  
šitaip kruopščiai dirbdami, jie vedė Kūnuvą
tarp pažangiausių ir geriausių užsienio valstybių
ši pripažinta kokybė ir populiarumas
parankus, naudingas buvo JB valdžios vyrams
ir netrukus mokslo kalvei buvo pateikti ir                               
atsargiai pasiūlyti užsakymai pirmieji         
savo svarba nekeliantys jokių įtarimų
ar nusistebėjimų, juk mokslininkui visad
rūpi pažinimas ir uždavinių sprendimas
kokie jie bebūtų, na o panaudojimas ir
visa kita – jau vartotojų ir užsakovų
reikalas, bet čia JB tikslai ir norai lenkė       
visko mačiusius – tik po pirmų eksperimentų
rodos, paprasčiausių tyrimų, Juodieji Broliai
pažėrė programų krūvą tyrimams su kūnais
iš savų PL gretų, nes dauguma jų buvo
su implantais, taigi, dalyvavo tyrimuose
nejučia ir vykdė šią programą – rezultatai
buvo aiškūs, bet JB vorams to nepakako  
jos juodi tikslai toliau, giliau dar siekė, sunku
net įsivaizduoti tas fantazijas juodas bei
siaubą keliančius ir kraują stingdančius dalykus
tuos baisius, siaubingus eksperimentus su savo
žmonėmis, kuriais naudojosi kaip žiurkėmis ar
triušiais, narstydami po gyslelę, po ląstelę
siekdami savų tikslų, jie vertė mokslo vyrus
kurti gyvus robotus-androidus QN-R – tai                             
veik antropologiškai – tie patys kūnai, savo
veido bruožais – idealios kopijos, tik būdas  
akylesnei akiai  skiriasi ir greit išduoda             
savo keistą prigimtį ir paskirtį, tačiau – be      
šių keistų žmogėnų užveisimo, dauginimo
buvo vykdomi dar svarbesni ir itin slapti
tyrimai genetiniame lygyje, beveik kaip
mikrojuvelyrikoj – genetiškai pakeisti                         
embrionų ląsteles kamienines ir kurti
jau visai kitokį žmogų ir kitokį kūno
tipą, maža to – skirtingų rasių embrionų
sukergimas darė baisų DNR kokteilį
kuriantį mėgintuvėlyje visai kitokios
rasės žmogų – be savos tautos, be giminės ir
be šaknų – tikriausią robotą lediniu, šaltu
v              e               i               d              u.

14. JB naujų programų diegimas

Taigi. Keletas svarbiausių tyrimo programų
vykdomų slaptuose institutuose bei JB
požemių laboratorijose, buvo itin
kruopščiai slepiamos ir saugomos, nors, žinant, kad jas
kūrė kūnų mokslininkai, sunku patikėti
visgi parašai ant sutarčių kaip nuosprendžių sau
vertė užsičiaupt ir patylėt ilgam ilgam, o
dar gerovės faktorius – puikus atlyginimas
ir saugumas – garantavo ramią, sutvarkytą
buitį, verčiančią negrįžtamai pamiršti daug, oi               
daug ką – šitaip balansavo kūnų šviesuliai tarp        
nebūties juodos ir šiandienos šviesos, bet šitai
irgi buvo JB programa, tiktai viena iš
daugelio, sėkmingai realizuotų, o svarbiausi
tyrimai, eksperimentai vyko aukštesniame
lygyje, genetiškai dorojant ląsteles ir
embrionus, moduliuojant juos, be to, dar kuriant  
patologinius preparatus, iškraipančius ir                 
dalinai nužudančius ląstelės dalį, tarkim
užblokuotų kas nors koją, ranką, pusę kūno           
kaip insulto arba paralyžiaus atvejais – tik
čia lygmuo sudėtingesnis ir aukštesnis negu
įprasta, juk šie eksperimentai – su ląstelėm
embrionais, koregavimas ir įvairiausios
jų modifikacijos – tai mažos, bet siaubingai            
didelės ir baisios žmogžudystės mokslo rankom      
pasiektais laimėjimais, kurtais kilniems tikslams
o tapusiais tiktai genetiniais nuodais, juk viena
išbandyti poveikį ląstelei, o jau kita
ž         m         o         g          u        i.

Na – baisu, bet tai visai nerūpi atėjūnui
norinčiam čia įsitvirtint ir valdyt, šį kraštą
sau namais paverst – saviems tikslams – tvarkyti      
savo reikalus ir siekt dar didesnės valdžios bei                  
įtakos visam krašte, bet šitai pasiekta jau
Kūnuva pakluso ir JB tvarka prigijo
neblogai, nors akyla JB akis stebėjo
viską, dieną naktį nesimerkė, savo ginklų                
nesudėjus dirbo, varė savo vagą – buvo
ką tvarkyt ir tvarkė – institutuos mokslo vyrai
taisė-koregavo kūnų bruožus, kūrė naują                  
neva tautinį charakterį, vertybių skalę
nuomonę, gyvenseną ir stilių, dar pridėjo
baimės, kaltės faktorių kaip paklusnumo pančius
dar paakino pasitikėjimu ir teisėm
galimybėm įvairiom, apakino reklamų                    
spindesiu, paleidus blizgančių niekučių PG               
rankomis – užkūrė siautulingą velnio šou ir
dieną naktį suko šią šarmanką – sukos kūnų
galvos ir svaiginos muzika nauja – plaštakių
puota tęsėsi kaip kasdienybė – mes geriausi                 
mes gražiausi, to ir tereikėjo JB broliams
kuo greičiau išmušti tą prisirišimą kūnų
prie senų tradicijų, prie praeities šventos ir
savo žemės – kuo greičiau kitas tradicijas ir
nuomonę, ir požiūrį greičiau įdiegti – naują  
grūsti, keisti iš esmės, formuoti naują kūną                            
tipišką vartotoją – čia AŠ dabar, čia MANO.

Vot*. Štai tokiais reikalais užsiėmė Juodieji
Broliai, puikiai panaudodami protus šviesuolių
kūnų, pavergė ne tiktai visą šalį, bet ir
kūnų sielas – su visom mintim – pasėjo savo   
sėklą – Paklusniosios Masės, kodas PM – viskas            
paprasta – toliau laipteliais kūnai patys lipa
į PS, PL – iki JB ir, jei pasiekia
šitą lygį, užlipa kažkaip – prieina, šauniai  
dirba ir ištikimai tarnauja savo mielai valdžiai
kurioje nemaža ir pažįstamų, savų bei
šiaip matytų ir mielų veidų, todėl jautiesi
savas tarp savų, užtikrintas – atrodytų, čia
viskas normalu – būtis ir garantuotas darbas
pajamos stabilios, karjera, tik kokiais būdais
šito siekta, kas gi pastūmėjo ir patraukė
prie tokios gerovės – taip, patraukė, paprasčiausiai
timptelėjo į šaunių vartotojų gretas, kur
jokių skrupulų dėl kilnesnių dalykų, net dėl
vakar – nebėra – yra tik šiandien, šiandien noriu
ir dabar – va, šitaip timptelėjo ir įtraukė
JB svertai ir ne vieną dešimtį, ne dvi, o
tūkstančius net iškilių ir žinomų žmonių, tai
va – ne veltui dirbo mokslo vyrai, tobulino
programas ir technologijas, sėkmingai diegė
praktikoje ir gyvenime, ir kas pajust ar
sužinot galėjo tai, kad šiandien ir kiekvieną
dieną – veikiamas esi ir tobulinamas kaip   
triušis – vyksta bandymai rimti tavoj šaly ir
su tavim – taip pat, net pagalvot sunku, bet vyksta  
psichologinės, estetinės korekcijos, dar
ginklas psichotroninis, dar įvairiausias maistas
papildai, fermentai, veikliosios dalelės QN
tvarkančios – kaip reikia ir kam reikia – fizinę bei
psichinę sveikatą – virpa tvirtas JB tinklas
ant šalelės Kūnuvos ir supas, spurda jame
k              ū               n               a              i.  
                       
* – štai, va (rus.)

Blic tvarka, bet šios valdžios ir interesai, norai
ir tikslai keliavo jau už sienų Kūnuvos, o
įdiegimo programas, būdus vėl kūrė kūnų
protai, vykdantys visus JB užsakymus kaip
įsakus – prašau, jei reikia – rinkos paveržimo                         
programa ir ekonominis sužlugdymas, dar
suirutė, sumaištis šaly, bruzdėjimai, dar
streikai – prašom, mokslų daktarai, profesoriai ir
akademikai, galvom kinkuodami be vargo
kuria tobuliausias programas ir visos kliūtys
žlunga, laksto šipuliais, va – darbas, va – kokybė
trynė rankas JB šulai – to ir tereikėjo.
 
Ja, JB gerai žinojo-pažinojo šitą                              
šalį, žmones, su kuriais kartu gyveno, dirbo
jų viltis slaptingas, svajones ir lūkesčius, juk
pagaliau abipus šios pilnos savų tikslų ir
interesų sienos  buvo paprasčiausi žmonės
su visais būdingais žmogui bruožais, suverstais į                        
kūną – organizmą vieną – aišku, patys kūnai
gal geriau suprato savo prigimtį nei JB
broliai atėjūnai, nes visai neaišku, kokios
rasės ir tautybės buvo jie – tikri mišrūnai      
nei geltoni, nei balti, nors Kūnuvoj visokių
būdavo ir tai  seniai nestebino jau nieko
kūnai amžiais su kitais gyveno, sutarė ir
vienas kitą palaikydavo varge, džiaugsme, ar
reikia verst istoriją, kad tą įrodytumėm
dabarčiai, juodai apnikusiai – apsėdusiai šią
dieną, kai abidvi pusės neva sutaria dėl        
visko – laisvė, demokratija, nors iš tikrųjų
viena kitą kerpa, tyliai sau kikendama pro
ūsą – ei, tiktai greičiau auginkit vilnas, kudliai
jau tuštėja iždas, nebėra ką kirpt – belieka
skust nuskust, kas liko, odą lupt, kad šitą šalį       
išlaikytum, kol kita karta užaugs – negirdi
šito kūnai, nesupranta ir nežino – jaučia
tik, kad šitas blogis eina iš kažkur toli ir
iš giliai čia atkeroja, plečiasi po visą
š                 a                  l                  į.

II Dalis

Š I L T N A M I S  QNR

KŪNAI
(Susivokimas)

   Ištikimai tarnaut naujiems dievams – kokiems, kieno, kodėl – sukilo vėjo gūsis sušvilpė pakeldamas grumstus ir dulkes – tai akylas-savas stulpan susisuko, tai jo mostas ir tvirta valia- suprast, pažint, įvertint visa tai...

   Pažink jį – priešą tarp savų ir svetimų ir netgi savyje ieškok jo – gal atrasi ir pajusi tikrą priešo prigimtį, surasi tikrą ginklą – mažą, tyrą krislą, tikrą krištolo stebuklą, kai šviesa laužo spindulių strėlėm ir aukso kardais tamsumų erčias pilnas juodų vorų pašalina ir sunaikina – tęsk, nerimk, ieškok, pažink, kovok ir niekad niekad nenustok – vardan Tos, vardan Tos...

   Skamba ir kartojasi širdy ir atminty tie seni priesakai iš prosenių kartų atėję, skamba senos dainos, pasakos, legendos – sukas atminty ir protą, mintį aštrina, tuos amžinus kodėl ištraukti ragina, dėliones savo kurti verčia, lygint praeitį su dabartim, ieškot tų panašumų, priežasčių, kurios įmintų ir išduotų paslaptį, ir tikrą kelią priežasties parodytų, gal tada atsivertų visos kortos, paaiškėtų būdai, priemonės...

   Įveikti priešą, ar tik apsiginti, bet – jeigu tik ginsiesi, jis puls ir vėl ir vėl, o tai jau amžių karas kaip kadaise kryžiniai su puskryžiais, o mėnuliniai su sauleniais mušėsi, kariavo, net ir mūs žemelė Kūnuvos prisikentėjo nuo tų skirtingų ženklų ir skirtingų tikėjimų kariūnų...

   Tai įlįsk į jį, pažink tą – savą-svetimą, skaityk mintis, tikslus ir troškimus jo – gal įminsi ir atspėsi, atrakinsi tą, kuris kuriuo jame apsimeta ir kuris tikras...

   Sukasi akylas-savas kaip karys ir kaip artistas keičia kailį, išvaizdą ir stilių, net save iškeikdamas terliojasi su svetimais-savais, su tais vorų šnipeliais, agentais visokiais trinasi pakampėm, žvengia, gražbyliauja kaip melagis paskutinis ir kaip savas-svetimas – toks pats voriukas – keikia, tiesiog save ėda už tą panašumą, už nepadarytas nuodėmes, tada vėl save prausia, šveičia kūną, meldžiasi prie žvakės ir kartoja – nesustok ir kovok vardan Tos, vardan Tos...

   Kas gi be tavęs dar gali šitai padaryt – pažinti ir įveikti priešą, perprasti jo gudrybes, nurodyti kitiems, padėt išmokt atskirt abi puses – kairė, dešinė, žinai – ne viskas dar, ne galas, ne tikroji išeitis, svarbu budėt ir saugot tuos savo paklydėlius nuo juodų vorų gundymų, nuo siūlomos gerovės – tai ir yra pats svarbiausias, pagrindinis tikslas...  

 
1. Kūnuvos spėlionės, JB perpratimas   

Ne. Juk buvo buvo Kūnuvoj, kas nemiegojo                  
net ir nešamas šitos beprotiškos srovės, kai
viskas rodės nuoseklu ir logiška, dėsninga
ne – kažkas budėjo ir vis tiek nepatikėjo                                        
šia vorų valdžia, šia sistema ir permainom bei
puikiom galimybėm, grūdamom visiems patraukliai
supakuotais spąstų raizginiais, nematomais, bet
juntamais – kažkas tai suvokė, nepatikėjęs
šiuo gyvenimu, pradėjo priešintis, ieškoti
priežasčių ir kapanotis nesibaigiančiose
kibių tinklų gijose it voro spąstuose ir
dingo nemažai – suvis pradingo, tiktai noras
rasti siūlo galą-priežastį, išnarplioti šią  
raizgalynę – nepradingo, ne – kai kas vis tiek jį                    
rast ir perprast, išvyniot privalo, juk nemiega          
kūnai visiškai, nemiega naktimis ir mąsto                       
tyliai ieško, preparuoja šį gyvenimą, ant
stalo pasidėję nagrinėja, narsto būtį
gudriai apvyniotą tom priklausomybių gijom               
bando painioti-išpainioti, ištraukti šaknį
paslapties, įmint tą mįslę ir praskleisti juodą   
š                     y                    d                      ą.  
 
Ne. Rusena Kūnuvoj šventa ugnis, negęsta
dar kažkur, plevena tyliai, kad ir blausią šviesą
skleisdama, bet dega iš vidaus, iš žemės sklinda
iš karštos, ir iš giliai šita šventa ugnelė                
šviečia – kaip gerai – negęsta Kūnuvoj viltis ir
meilė, ir tikėjimas kita diena, ir savo
žemėj kuriamu gyvenimu – kitokiu, betgi
savo, kad ir kiek reikėtų vargti ir kentėti                           
ši šviesi negęstanti mintis, širdy dar budi      
kiekvienoj, rusena, plinta, skleidžias pamažu ir
dega, tyliai šviečia, o švelni liepsnelė šoka
savo šokį, plakdama kaskart ir žadindama
sielas stingstančias, priversdama pakelt akis nuo
žemiškų, kasdieniškų dalykų – pažiūrėti
atidžiau – aukščiau virš savo norų ir pažvelgt į
amžiną žvaigždyną, kur ryškiausios žvaigždės šviečia
kiekvienam ištikimai – nuo pat vaikystės lydi
ir nesensta, spindi ryškiai vis taip pat, o blyškios
kartais skaisčiai blyksteli danguj ir krenta, tarsi
vardą savo, sklandantį aukštai rašyt bandytų              
pelenais ir plėnim – dūmais, plintančiais į niekur.                             
 
Ne. Budėjo šviesūs, mąslūs kūnai, mokslo vyrai
ypač kai kurie – žinojo daug ir daug suprato
sekė visą šį procesą atidžiai ir budriai
kartais valdžios žingsnius numatydami į priekį
juk ne paslaptis – jų daugelis tarnavo šitai
valdžiai, daugelį jų gudriai apipainiojusiai
savo sutarčių, pasižadėjimų tinklais bei
siūloma gerove, galimybėm, įvairiausiom
sąlygom – pažangiai dirbti, eksperimentuoti
taip, kiekvienas ieškantis ir kuriantis to nori
bet dažnai – įsivaizduot net neįmanoma, kam
panaudoti bus darbai ir atradimai tie, ir
iš tikrųjų – ne taip lengva buvo perprast šitą
JB vykdomą politiką, suvokt giliau ją
sužinot, atsekt slapčiausias paslaptis, kryptis ir
kėslus bei tolimesnius tikslus – visi suprato
tiek, kiek matė – perbėgėlių pilna šioj struktūroj
ir savų, ir svetimų – atklydėlių, uoliųjų
specialistų kaip artistų, šmirinėjančių po
visą šalį Kūnuvos su telefonais, rodės
priklijuotais prie ausų, žinojo mokslo vyrai
ir suprato – robotai gyvi čia – su implantais
nuotolinio valdymo – visi paskiepyti jau         
ir priklauso JB tinklui – kontroliuojami bei        
sekami visur, tiktai perdėm jau atviras jų                     
bendras bruožas, leidžiantis suprasti esant vieną
ir tą pačią grupę – taigi, buvo ir daugiau dar
įtarimų, jautė kūnų protai šičia esant
didesnių ir gilesnių problemų, kad jų darbo
rezultatai – sudėtingi, kruopštūs tyrimai bei
puikūs išradimai – buvo panaudojami ne
tik gražiems tikslams, toli gražu – JB karinė
pramonė ir slaptos technologijos, be to, dar
nusikaltėliški tyrimai – juodi eksperimentai                                    
su gyvais ir mirusiais – baisu, ir visa tai – dėl
mokslo pažangos, šalies gerovės ir saugumo
a        r             t        i        k       r       a       i...

Ne. Toks pažangos naudojimas tik pražudyti
gali visą šalį Kūnuvos ir esančias čia
pat šalis kaimynes, o galbūt – pasaulį visą
net baisu ir pagalvot, ką gali padaryt toks
monstras, savo rankose laikąs didžiausius mokslo                      
technikos pasiekimus – stipriausią, galingiausią           
ginklą – ne, suprato šviesūs vyrai potekstę ir
užmačias, JB valdžia seniai stebėjo, valdė
ne tik kūnų šalį, bet domėjosi ir kišo
savo čiuptuvus šalių kaimynių užantin – ir   
dar toliau, giliau vis knisosi ir naršė, gudriai
mėtydama pėdsakus, o interesai čia ir
apetitas reiškėsi savaime, atvirai ir           
lindo viešumon, bet šitai matė ir suprato
perprato tiktai šviesiausi protai – pavojinga
būtų viešint tokią informaciją tarp kūnų
masių, per skubu ir rizikinga net bandyti
demaskuot – užspaus tuoj gerkles JB broliai mikliai
net nespėjus prasižiot – juk kiekvienam iš kūnų
šviesulių – priskirtos antros akys, ausys, nosis       
net liežuvis – skonį užmačių gudrių pajus ir
atsiskaitinėdamas greit paslaptis išduos, o                       
jau tada – tikrai sudie, šviesioji ateitie ir
gyvastie – suprato tai aiškiausiai kūnų vyrai
ypač tie, kurie daugiau galvojo apie savo                       
šalį – per anksti kalbėti, reikia kantriai dirbti
ir toliau, giliau mąstyti apie viską – tyliai  
priešintis ir sekti priešą saugiai, ypatingai
a        t        i        d         ž        i       a       i.

Ne. Negalima blaškytis ir skubėti žengiant
tokius atsakingus žingsnius, nes JB struktūrų
vykdanti valdžia daug pranašesnė buvo, aiškiai
valdė situaciją visoj šaly – žinojo
puikiai, kas kur darosi ir vyksta, jokių šansų                 
čia kol kas nebuvo viešint turimas žinias ir
slaptą informaciją ir jokių galimybių
staigiai demaskuoti JB veiklą – šitoks smūgis
iš vidaus neatneštų jokių rezultatų – krachas
visiškas ir dar žiauresnės valdžios sankcijos, ir        
dar griežtesni būdai, greitai retinantys kūnų            
gretas – čia reikėjo panaudoti išbandytą
amžiais, seną ginklą Kūnuvos, tai – paklusnumą
nuolankumą menamą, gebėjimą išlaukti
progos, o svarbiausia – tai žuvies tylėjimas ir
sužeisto žvėries kantrybė – kęsti skausmą laukiant
geresnių dienų, todėl šviesiausi kūnų protai
manė – reikia daug vieningų smūgių iš vidaus ir
išorės, pasaulis turi greitai sužinoti
visą tiesą apie JB valdžią, ir – ką veikia
šie Juodieji Broliai, kokius juodus darbus daro
mūs mažoj, gražioj šalelėj Kūnuvoj – tą reikia
padaryt greičiau, tik šitaip galima įveikti
p           r           i           e           š           ą.

2. Kūnuvos godonės, širdgėla                              
                                                   
Na, tai kiek tos šventės, tos reklamos ir to tuščio
džiaugsmo, kiek tai tęsis, išsišiepus ligi skausmo
prisisotinus lig valiai, nusialinus nuo
šito buko šėlsmo, žaidžiant laisvę savyje ir
išorinėm laisvės teisėm, savo AŠ iškėlus
tarsi vėliavą ar balsą, sprendžiantį šį tą, ir
įtikėjus šia galia – vis tiek ateis vienatvės
valandėlė, kai nesumeluosi sau, tik rysi
pasilikusį kartėlį, grauždamas save tik
už tuščiai sudegintas dienas, prašvilptą laiką                  
atmintį grąžindamas – skaičiuosi, tik veltui šis
darbas – dar sunkiau prispaus ateinanti diena ir              
slėgs gilėjančios būties problemos, neatsakyti
klausimai vis ės, neduos ramybės, grauš širdy ir
sieloj karštas gumulas, užsėdęs tavo AŠ – ir
nesibaigia tokios dienos, vis gilėja juodas                     
liūdesys, mintis ir protą temdydamas slegia
visą kūną spaudžia, lenda atvirai – iš juodo                  
fono – nebūtis skaudi, ir duria tiesiai tau į
centrą, į dešimtakę – ar pasiruošęs smūgiui     
š                     i                     a                   m.

Taigi – vis gilėjo liūdesys, apatija ir
krizė dvasinė po truputėlį smelkės, plito       
Kūnuvoj prigijus, JB mesta sėkla skleidės
ir kerojo ėsdama kaskart daugiau širdžių ir                
protų, nusivylusių tokiu gyvenimu ir
tokia padėtim, kai atsidūręs savo sielos
kryžkelėj nebežinai, kur sukti iš tikrųjų
norint eiti lengvesniu keliu – paminti tenka
sąžinę, moralę, garbę – viską, ko išmokai
iš senelių ir tėvų, ką perėmei kaip lemtį
palikimą šventą – negi nusisukt išdrįsi
juk sunkesnis kelias visada tave lydėjo
tapo norma toks gyvenimas – varge, bet laimėj
sugebėt atrast, sukurt skambėjimą iš nieko
ir pajust pilnatvę, tvirtą ryšį su žeme, o
tos spėlionės ir vilionės, kaip kažkas pasakė
kad tenai geriau – išblukdavo kaip vienadieniai
debesys staiga – senolio pirštas žemėn rodė
šičia auksas ir sidabras bei visi džiaugsmai, tik
nenorėkit niekad, vaikai, svetimo, žadėto
negyvenkit niekada skolon, iš kito gero
šie teisingi žodžiai gėdino, raudonį veidu
liejo – kaip gerai, kad širdyse nors tiek dar liko
ir maža ugnelė tyliai degė ir negeso.

Ne. Negęsta ši ugnies gėlelė – pagarba ir
meilė savo kraštui nemažėja – ji kaip duona
kasdieninė, savo skoniu ir kvapu – ji saugo   
visą praeitį tėvynės – tavo sąmoningą
būtį primena – nuo mažo lig dabar, girdi tą
balsą, dunksintį krūtinėje, kaskart stipriau vis
tau kartojantį – dabar dabar, nemiršta niekas
viskas tęsiasi, kartojasi – dabar dabar ir
v          i          s          a           d          a.

Šitaip dabartis sugrįžta ir nors matoma, bet
neapčiuopiama kaip sapnas, kuriame baugu net
žingsnį žengti – naujas rytas sugrąžina į tą
patį kasdieninį nerimą – kas bus toliau ir
kiek dar tęsis toks gyvenimas tarsi ant ledo                   
grįstas įtarimais, kuždesiais, pavydu, baime
juk net žodžio atviro ištart nebegali, taip
susiskaldė ir susvetimėjo žmonės, tarsi
nupirkti ar parduoti, net nesuprasi, tiktai
baikščios akys, žvilgsnis neramus išduoda esant
paslapties kažkokios ir nepatogumo, baimės
net mirties šešėlio, taigi padirbėjo JB                     
broliai, privaišino lyg dėkodami, o priedo     
dar kaltais padarė kūnus – prisegė kaltės ir                                       
baimės, neapykantos bei įtarumo jausmą              
šitaip visiškai suskaldė ir supriešino viens
kitą – sekti versdami ir šmeižti, skųsti JB
valdžiai, dar visaip apkalbinėt ir tyčiotis, net
niekinti dainuojant – vardan tos, mūs Kūnuvėlės.  

Va kaip. Suslėgė JB vorai ir susluoksniavo
Kūnuvos visuomenę, griežtai ir tiksliai dirbo
ir įvykdė darbą šį, atskirdama grupuotes
ne tik pagal paklusnumo laipsnį – PK, bet ir
ryškiai izoliuodama tarpsluoksniais barjerais         
atskiras grupes savoj struktūroj – PM, PG
PS, PL – iki pat JB valdžios viršūnių
tarp kurių nemaža buvo vietinių šviesuolių
PK lyderių – ir jie gana sėkmingai dirbo
bei ištikimai tarnavo savo rinktai valdžiai.

Buvo dar ir kitas JB koziris – iškilūs
kūnai, savo aukštumų profesinių pasiekę
išeivijoje ir pagarsėję kaip įžymūs
užsienio šalių piliečiai, betgi neužmiršę
savo tėviškės, šaknų, tėvynės Kūnuvos ir
pasiruošę nuoširdžiai padėti savo kraštui
einant pažangos keliu – gražu, kilnu, bet keista
kokie interesai vertė šiuos turtingus žmones
mest gerovę, svetur užtarnautą, ir sugrįžti                       
į tėvynę, dar tik kuriančią gerovę savo
vis dar besikapstančią kaip vakar, užvakar – koks
šimtas metų jau tai tęsiasi, vis nesibaigia
vien tik viltys, pažadai valdžios, o viskas stovi
kaip stovėję – gal tikrai šie išeivijos kūnai
šitaip nuoširdžiai aukodamiesi tik paspartins
socialinę – materialinę gerovę
jeigu jau atvyko čia ir dalyvauja JB
vykdomoj valdžioj, gal savo profesionalia ir
daugiamete patirtim greičiau pagerins visų   
kūnų būtį ir gyvenimą, įvykdydami
pažangias reformas šalyje, sukurs geresnę
tobulesnę valdžią – ar tikrai, nes senas kūnų
draugas – Įtarumas Atsargus – kuždėjo kitką
netikėkit, jie čia vykdo kitų uždavinius
ir tiktai dar didesnės naudos – valdžios sau ieško
t                  a                  i                 g                  i.           

Taigi, šitaip JB surūšiavo ir suskirstė
pačių kūnų rankomis visuomenę – atskyrė
aukštėliau šviesuomenę-elitą ir uždėjo                  
ant kuprų visiems kitiems – laikykit, vidutiniai
žemesni – lig pačių padugnių, bet pats ryškiausias
ir efektingiausias triukas – dirbtinai sukurtas  
ir pritaikytas stiprus tarpsluoksninis konfliktas
išmoningas jis, užaštrintas šmeižtu bei pykčiu                         
neapykanta, atsiribojimu – ir nieko
keisto, juk visuomenės grupavimasis buvo       
pastebimas ir anksčiau, tačiau dabar stiprėjo
konjunktūrinės grupuotės – perėmė iš JB
bruožus kai kuriuos, griežčiau sluoksniuodamos tą savo                
tortą ir suspausdamos sava tvarka kitus – čia                                   
menininkai, o čia – mokslo vyrai, čia – valdžios ir
tvarkos saugotojai, teisininkai, valdininkai
ir tarnautojai, o čia štai – prekijai visokie
agentai, gyvenimo vartotojai ir vargo
valgytojai Kūnuvos dugne – tai šitaip dailiai                          
sutepė, sutaisė, susluoksniavo JB savo
PK       t           o           r           t          ą.

3. Blogio šaknys

Taip. Šventa tiesa, juk blogis kaip trąša, kaip maistas
gėriui, be kurio nuvystų ir išnyktų viskas
žemėj, gal todėl ir įdomus gyvenimas, kai
vienas stato, kitas griauna ir abu vienodai
džiaugias arba vienas kitą ryja žiaugčiodamas        
vieno nasruose jau – ir dar kito – kas kurį čia                         
nugalės dabar ir šiandien, taip kas dieną sprendžias
išlikimo klausimai, lemtis, sėkmė ir laimė                 
laikini dalykai – trumpos tinginių spėlionės                      
už gerklės dabar ir šiandien – kas kurį – va tikras
pats tikriausias juodas blogis – mirtimi alsuoja                    
tau į veidą, pučia savo kvapą, skonį perša
grūda – neužmirši šito skonio niekada, jei
dar išliksi – liksi, teks prisijaukinti šitą                                        
blogį ir po truputį paverst draugu geriausiu
teks susigyventi ir išmokti žaisti baimę
paverčiant juokais, nekaltomis kvailystėmis ir
šitaip nuginkluoti blogį visiškai – palikti
nuogą prieš save – pasigailėtiną, bejėgį
liūdną lyg pajacą po fantastiško spektaklio
bet, nespėjęs pasidžiaugti visiška ramybe
vos tik atsikvėpęs, vėl pajusi skaudų kirtį
nežinodamas, iš kur tas smūgis, tiktai orą  
gaudysi nustebintas ir vėl išlikt bandysi
raičiodamasis, gerklės ieškosi ir kovosi       
lig žandikaulių dantis suleidęs, grauši, inkši
ir riaumosi, kol pririjęs blogio – atsitiesi
vėl ramus, laimingas – nugalėjai, pagerėjai
pamaitintas ir patręštas – vėl žaliuojantis ir    
žydintis esi – žydėk, Gerasis ir Kantrusis
m                  ū                    s                   ų.

Tik – jei įsileidai sielon blogį, tarsi JB
draugą gerą, leidai jam prigyti ir kerotis
savyje, žinoki – tapsi įrankiu žiauriu ir                            
dar žiauresniu vykdytoju, valdomu besaikės
ir bukos aistros – be jokios sąžinės ir gėdos                          
puolantį, naikinantį be jokių abejonių
viską iš eilės, kas padiktuota, įsakyta
ir parodyta – pirmyn, JB piršteliai miklūs
ir rankelės geležinės, įtaisytos kūnams
paklusniems PK – tiktai greičiau, nes begalinis
godulys už nugaros alsuoja, spaudžia, verčia
kuo greičiau padėt ant JB stalo viską – visą
šalį Kūnuvos su visais turtais, visą valdžią
visus žmones, o tada, atlikus tokį juodą
darbą, vienas kelias tik teliks – susinaikinti
susivalgyti, išnykti amžiams JB blogio                              
mėsmalės gerklėj – per skambiai pasakyta, o iš
tikro – reiks įlįsti į Išeinamąją, grįžti
per Įeinamąją ir išversti visą savo
vidų – sprogti ir pražysti – taip, juk pykčio šaknys
geria kraują Kūnuvos, maitindamos kamieną
stiprų, tvirtą, pasipuošusį vešlia laja ir
ryškiai raudonuojantį iš tolo blogio žiedais  
k       r      u       v       i      n       a       i      s.  

Va.Tik kaip išlikti nepriklausomam, laimingam
ir švariam, kai blogis siūlosi visokiais būdais
tarsi gatvės mergina, įkyriai peršas, lenda
tavo užantin, vilioja išsišiepęs, pučia
goslią aistrą tau į veidą, jaukdamas mintis ir                          
protą, nesitraukia vis, neatstoja, staiposi ir
šoka vis aplink, kol pagaliau šiek tiek nurimsta
atsikvėpęs – surimtėja, keičia taktiką ir
vėlei puola, tik šį kartą – siūlosi išgelbėt
ir apsaugot nuo bėdų, grėsmių visokių, žada
būt draugu ištikimiausiu ir apgint, ir niekad
nepalikt – tai kaip išlikt laisvam, kaip apsigint nuo
šito įkyruolio ir artisto meistriško, kurs
šitaip talentingai sugeba įslinkti dūšion
pamalonint ir paguost, dar nuramint lyg draugą
gerą ir vienintelį – tai kaip atsikratyt šio
blogio dvynio, šito šalto-karšto, linksmo-liūdno
v                 e                  i                 d                o.

Taigi tokie gilūs, skaudūs rūpesčiai, apėmę                       
visą šalį Kūnuvos – kiekvieno kūno širdį
protą – graužė, spaudė nerimas baisus ir baimė
visiška nežinomybė, netikėjimas nei
šiandiena, nei rytdiena – niekuo, net savimi, tik
vienas klausimas vis neramino – kiek dar tęsis
toks gyvenimas – ir negi taip visur pasauly
vis kiti atėję valdo tavo šalį – lupa
kailį, geria kraują, tyliai daro visa tai ir
gudriai – neapskųsi niekam, neįrodysi, net
paprasčiausiai nebandysi to daryt – juk jokių
šansų šitaip atvirai nutvert už sprando, čiupti
už gerklės, pakėlus rodyti visiems ir šaukti
matot, va – nutvėriau, pagavau niekšelį šitą.

Ne. Nepeši šitaip nieko, o tik sunaikinsi
svajones gražias, viltis paskutines užmuši                          
atitolinsi žingsnius į ateitį – užgrius ir                         
vėl tos pačios jėgos, dar stipriau prispaus tave ir
visą šalį Kūnuvos – tik neskubėk, sugrįžk į
praeitį ir prisimink skaudžias istorijas bei
išgyvenimus, senus ginklus – kantrybę, maldą
ir tikėjimą – dabar tik tiek turi, bet šitiek
irgi daug – dar žemė Kūnuvos, dar tavo šaknys
praeitis šventa – tai tvirtas pagrindas šiandienai    
juk žinai, kuo grįstas jis – gali statyti viską
tad – pradėki nuo savęs, greičiau padėki savo
aš ant šito naujo namo slenksčio ar ant vieno                  
kampo ir laikyk – matysi ir pajusi svorį
greitai, padaugės tokių kaip tu, dėlios save ir       
gulsis viens ant kito, šitaip sienas keldami ir
stogą greit iškels, tiktai kantrybės, neskubėki
darbu neaplenk minties – žinai, prisimeni jau
p    a    m    o    k    a    s         v    i    s    a    s.

Taip. Kiekvienąkart, kai mintyse giliai paskendęs
gerą oro gurkšnį įkvepi ir atsidūsti
pasakai ryžtingai sau – dabar tai viską viską
padarysiu, pasakysiu, nemeluosiu, drošiu
visą juodą tiesą, atvirai visiems išrėšiu
išsakysiu viską ir parodysiu, kur šitos
blogio šaknys plečiasi, keroja, smaugdamos po
truputį visus mūsų tėvynėj Kūnuvoj, bet                                
vos tik prasižioji – greit nusisuka visi, vien
spengianti tyla ir tavo balsas kaip paklydęs
aidas pasilieka – per anksti, dar per anksti, dar
nesubrendo šitas siekis – klaidžioja po kūnų
protus, širdis ir mintis – paklydusi svajonė      
blaškosi tai šen, tai ten ir niekaip nesueina
visumon – į viena tikslą, vieną pagrindinį
s               i               e               k              į.

4. Slaptos viltys ir nepatogumai

Taip. Viltis didžiausia ir svajonė, noras, tikslas
būt laisviems, tikriems savo tėvynės šeimininkams     
prigimtiniams ir gyventi, dirbti pagal savo
norus ir planus – laisvai, nevaržomai sau kurti             
dabartį ir ateitį – geresnę, vis gražesnę
Kūnuvą išpuošti, užauginus naują kartą
pasidžiaugti vis gražėjančia tėvyne savo
ir pašvęst gražiai, linksmai, triukšmingai, kad girdėtų
ir kaimynės, ir tolesnės šalys, iš kurių čia
jau seniai gyvena daug pritapusių piliečių    
ir šaknis suleidusių, atradusių tėvynę
antrą, ir puiku – daugėja jų kaskart, gyvena              
dirba kaip savi, o kartais dar geriau, kaip savo
gimtą kraštą puošia jie ištikimai tėvynę
Kūnuvą ir tuo ją tik praturtina, seniai jau
niekas ir nesistebi keistais veidais ir oda
kiek kitos spalvos – per šitiek metų visokiausių
prisirinko čia atvykėlių, ateivių, vis po
truputį ir nepastebimai beveik – tai tapo
įprasta, nes buvo žinoma, kad jie – piliečiai  
mūsų Kūnuvos, ir jei kas stebinti galėjo
tai tiktai didėjanti kraujomaiša ir norma         
tapusios jau mišrios santuokos tarp vietinių ir
čia atvykusių – tamsėjo kūnai, oi, tamsėjo
įkypėjo žvilgsniai, kaktos traukėsi, siaurėjo
o skruostikauliai ilgėjo, tįso – keitės bruožai
ir plaukų spalva, tiktai kalba sava skambėjo
jungė, vienijo visus, įprasmindama vardą
K         ū         n         u         v        o        s.

Net nepatogu prisipažint – truputį gėda
taip galvojant – ko jie nori čia, ir ko čia lenda
maišo mūsų kraują, veda link išsigimimo         
trina, keičia mūsų bruožus ir charakterį bei           
papročius, tradicijas, gyvenseną ir stilių
žemės veidą, miestus, miestelius mažus ir kaimus
vienkiemių sodybas atokias ir gamtą – viską
viską keičia, pagal savo dūdą varo – pučia             
savo mėgstamiausią gaidą, nematydami čia
nieko gero, tiktai savo šviesią ateitį ir
būsimą gerovę žemėj šioj – tai ko čia nori
šitie atėjūnai, ir kurie iš jų – nuoširdūs
meilės vedini atėjo čia, savais patapo
ir kurie gi apsimetėliai, Juodieji Broliai
su juodais savo tikslais atėję, čia gerovę    
savo kurdami, dainas savas dainuoja, šoka
perša savo toną, stilių, versdami ir kūnus              
taip gyvent ir linksmintis, išmokti viską lygiai
taip, kaip reikia, kaip patinka jiems ir vis kartoti
pamokas šias – net nepatogu ir priešintis, ir                  
gėda truputėlį daros – kaip nacistui kokiam
bet tiesa kitokia – čia per amžius gyvenai ir
sutarei puikiausiai su visom tautybėm savo
šalyje, tai kas dabar, kodėl blaškais, nerimsti
vis, jautiesi nepatogiai, tarsi prasikaltęs
būtum – kam, kodėl – argi blogai mylėt tėvynę
savo, ja didžiuotis, rūpintis, kovot už ją kaip
tu dabar – argi blogai išlieti savo baimę                        
išsakyti nerimą – pajusti ir užkirsti
kelią grėsmei, spąstais visokiausiais nešamai, tai             
ar blogai kovoti, siekti ateities šviesios ir
kurti, piešti ją kaip būsimą visų gerovę
bendrą ir – tikėkime – gyvenimą geresnį                        
nors vaikams sukurti ir palikti šviesų, gražų
švarų kelią toj vienintelėj, brangiausioj savo
ž                e               m               ė               j.

Aišku, bet nepatogumas lieka vis – kalbėti
širdį ir mintis atvėrus – nesupras, apšauks, dar
išvadins visokiais žodžiais žodelyčiais, taigi
kas kalbės tada, kas pasakys, parodys karštą
skaudulį – pritvinkusį, ištinusį baisiausiai
kas atvers akis, nuplėš abejingumo plėvę      
temdančią tikrovę, tiesą visą, kas nutrauks šią
murziną, nešvarią, melagingą skraistę, šitiek
metų dengiančią ir slepiančią tikrovę, kas gi
pasakys teisybę visą, garsiai ir viešai ją
rengs nurengs, įvardys ir parodys, kas ištars tuos
skaudinančius ir nepatogius tiesos žodžius kas               
p           a           s          a          k          y         s.

Nyksta juk po truputį žemelė Kūnuvos ir
tirpsta Jūratos žemyne – neišvengt jau šito
vyksmo, atsinaujina pasaulis, keičias, griūna
sienos, jungiasi valstybės mažos, didelės į
vieną tautų katilą suvirsta, maišos kraujas
kalbos tyliai renkas vieną – bendrą, keičias žmonių               
būdai, bruožai ir tikslai, bendrėja, panašėja
interesai, požiūriai ir poreikiai – gerovės  
siekt kartu, saugumo bendro, kaip vienoj šeimoj ir                   
spręsti visus klausimus kartu suėjus draugėn
susitarus, juk visam pasaulyje ryškėja
stiprūs sausumų ir jūrinių valstybių blokai
žadantys ne vien tik gera, o dar – geltonoji  
visiškai čia pat – Jūrašijos grėsmė – ką žada
nieks nežino, betgi patirtis karti kartoja
primena – užklos mažas šalis plieniniais tankais                 
pereis kaip koridorium, sutrynę visa gyva                             
sunaikins, o kas gi liks tada – sudie, tėvyne
taigi – neišvengiama lemtis – viena, bendra ir  
vienijanti žemė Jūrata, kurioj – ir tavo                              
maža tėviškė, gimtoji Kūnuva – nuo mažo
lydi glostydama širdį, protą ir mintis, o
kaip be jos, juk negali suprast, mylėt pasaulio
nesuprasdamas ir nemylėdamas tėvynės                       
s                  a                    v                   o.

5. Laisvėjančios mintys, ryžtas

Vėl skaidrėja mintys piešdamos gyvenimą ir
ateitį kitokią, naują – kuria, modeliuoja
bėgdamos tolyn – nuo šimtmečio slogaus, patirto                      
skausmo, smurto, nužmogėjimo ir juodo blogio
tvirtai teigiančio save kraupiais nusikaltimais
prieš žmoniją, kupino klaikių košmarų, kraujo
nevilties, nusivylimų, netekčių – pabėgti
kuo greičiau ir atitrūkt, užmiršt visam tą skaudžią
kūnų patirtį, kankinusią per paskutinį                          
amžių, šitą juodai baltą monstrą – dvynį, veidu
dvigubu – bjauruolį juodą, žmogžudį, sadistą
ir gražuolį šviesų, tą fantastišką kūrėją
išradėją ir mokslinčių, stebinusį tarsi
burtais, savo stulbinančiais mokslo atradimais
ir naujovėmis neįtikėtinomis – greitis
akinantis spindesys, naujausia technika ir
darbo žmones retinanti-keičianti galinga
superelektronika – kompiuterinis protas
geležiniam korpuse-dėžėj, tiktai ne kūne                  
ne – pabėgt ir atsiplėšt tik kuo greičiau nuo šito
amžiaus, kūnus kaliniais pavertusio, lyg grabo   
Kūnuvą sunkiu dangčiu uždengusio, mintis ir
svajones šviesias įkalinusio, ne – daugiau jau
n        e         –         n       e         –         n      e.

Ne. Tik atminties neužgesinsi, taip kaip laužo  
neužpilsi vandeniu, vis tiek rusens, neges – tos    
atminties žarijos kaitrios skaudžiai ilgai dega
mintyse, širdy – šitiek patyrus ir praradus
neištrinsi, neišmesi visko taip lengvai, juk                       
tiek kentėta, verkta, šitiek metų išgyventa
skaudama širdim, kai juodas blogis mirtimi į
veidą žiūri dieną naktį, vis alsuoja, čaižiai
švokščia, gargaliuoja, tarsi girtas gąsdina po
nosim ugnį kišdamas – tai kaip užmiršt ištvėrus   
šitiek savo kailiu ir pamačius, ką patyrė                                   
tavo broliai kūnai – tik žmogus iškęst tegali
šitiek – JB blogio inkvizicija beveidė
ir besielė, rodos, tik čiuptuvai, tiktai rankos
tik nagai – šie blogio vykdytojai užsimerkę
tiksliai durdavo ir visada pataikydavo
kur labiausiai skauda, na ir kas, juk kūnas gali
ir numirt nepasidavęs – taip, bet ką daryti
kai Juodieji Broliai mergeles pačias švenčiausias
Kūnuvoj, pačias gražiausias – Laisvę, Viltį, Dorą
tempia už kasų į JB požemių urvus ir
teisia ten, kankina, valkioja ir tyčiojasi
leisdami iš rankų į rankas, sau smaginasi
mindžiodami mūsų laisvę, mūsų viltį, mūsų
dorą, mūsų ateitį – tai kaip užmiršt, pamačius
ir patyrus tai, ir kaip atleist, pamiršt, pabėgt nuo   
šios patyčios, šito sielvarto gilaus ir skausmo
kaip užmiršti visa tai – sunku, sunku be galo.

Taip. Sunku, bet kiek dejuosi, pridejuosi kiek, kai
laikas šitaip greitai skrieja, kad nesusigaudai
visiškai nesupranti, žiūrėdamas į savo
atžalas – vaikus pražilusius – tyli nustebęs
priblokštas markstaisi, savęs klausi – negi gali
būti šitaip greitai, nejau metų tiek prabėgo
tai kada gyvensi pagaliau, mylėsi, džiaugsies
iš tikrųjų, ar užteks tam laiko, ar užteks ir
ar suspėsi dar patirt prieš mirtį nors dienelę     
šviesią, pilną laisvės ir pasitikėjimo, ar  
pamatysi šypsenas veiduos, išgirsi dainą
saugotą ilgai ilgai širdy ir šiandien garsiai
drąsiai skambančią visoj šaly, ar dar sulauksi
t       o      s         d       i       e       n       o       s.                     

Tokios mintys sielas sunerimusias dažniau vis
aplankydavo, kankindavo ši nežinia dėl
šiandienos ir rytdienos ir būsena – lyg gyvas
kilpoje kabotum, dar minutė, ir atrodė
viskas baigta, jau sudie, tėvyne Kūnuva, bet
kol dar gyvas, kol širdis dar plaka ir nerimsta
siela, protas ieško būdų, išeičių, kad būtį
šitokią gyvenimu vadint galėtumei ir
pelnytai patirtum viską, ko labiausiai žmogui
reikia, tol sukiesi nesibaigiančiam rate lyg
voverė ir gaudai būtį tarsi uodegą, vis
sprunkančią zigzagais – teptuku nubėgančią per      
tėviškės peizažą – vytis vytis, šaukia aidas
aidi aidi – joja vaitas, dunksi žemėn šuoliais    
neša svarbią žinią, galbūt paslaptį didžiausią.

Stop. Turbūt užtenka jau to nerimo-graužiko
ir tos baimės vienas kito, juk kažkas ištarti
turi ir privalo pasakyti garsiai šitą
žodį – melas, melas buvo viskas – vakar, šiandien
ir rytoj tas pats dar žada būt – užteks užteks jau
šito kvailo cirko, verkiančio lig juoko, dar su        
vargo ir kančios raukšlėm veide – nebepaslėps ir
neuždengs jau jokiais grimais niekas šito melo
veido, lendančio, save parodančio kaskart vis      
įžūliau ir atviriau, nebepaslėps jau niekas
šios tiesos – aštrėjanti mintis po truputėlį             
plėšia slogią metų skraistę kaip tinklelį rausvą     
nuo tėvynės Kūnuvos – laikai ir žmonės jau ne
tie, pasikeitė pasaulis – greitai reaguoja
į visokį blogį, žemėj pasireiškiantį bet                   
kur, ir greitai, tiksliai demaskuoja užmačias ir
užsakovus – apsinuogint ir sutrikt priverčia
aidu skambantys teisybės žodžiai kaip varpai iš
visų pusių – garsiai kalba šalys, kalba žmonės
tampantys piliečiais visos žemės ir pasaulio
viso, taip, mintis drąsėja ir aštrėja tiesos
žodžiai ginklais tampa kovoje prieš blogį ir prieš     
baimę ir abejingumą – sminga žodžiai tarsi
karštos strėlės tiesiai į tą juodą juodą širdį
lenda, ardo visą JB tinklą, drasko, plėšo
trauko siūlus ir gijas, sistemą visą griauna
ir išrengia šitą trūkčiojantį juodą monstrą.

Nes šviesuoliai Kūnuvos nesnaudė niekada ir
ginklų nesudėjo – pasakyti šitaip reikia
apie mintį šviesią ir svajonę, tikslą šventą
tikros laisvės siekį – neapgaus, nesuvilios jau
niekas laisve menama ir butaforine – ne
neišdurs – ne, nepavyks – budėjom ir budėsim     
akyliau tiktai – jau žinom ir pažįstam blogio
veidą – taip, kūnų šviesuoliai puoselėjo šitą
JB kūrinį ir kaupė karčią patirtį, juk
kaip kitaip pažinsi savo priešą, užmačias jo
ir tikslus – tik jam tarnaudamas ištikimai ir
tik linksėdamas nuolankiai, ir besąlygiškai
su viskuo sutikdamas – tik šitaip savo tikslą
kada nors galbūt rezultatu paverst galėsi
ir paversi, ir pasieksi, Dieve duok, kad šitaip
atsitiktų ir įvyktų šis stebuklas, lauktas
kurtas ir augintas, tobulintas, puoselėtas
taip ilgai ilgai, tačiau dar daug nuveikt reikėjo
pasiruošti tinkamai, budriam kas dieną būti
ir neprasitarti, nežiopsoti, juk visai čia
pat, už nugaros, JB akis taip pat budėjo
sekė, viską matė, rašė ir fiksavo, juk čia
pat, priklausoma ir pririšta – gyvybė tavo
ir mirtis – sėdėjo tyliai, kantriai, pasiruošus
v           i             s            a            d           a.

6. Atsargūs kūnų žingsniai

Taip. Nasrai budėjo pasiruošę, prasižioję
ir jei kas – žodelis koks netinkamas į šalį
kaukšt dantukai aštrūs JB spąstų ir įtraukia
mėsmalės gerklėn juodon – nėra žmogaus, išnyko
ir pradingo nežinia kur – niekas nesuras ir
jau nesužinos tikros teisybės, tiktai mokslo
vyrai, dirbantys JB laboratorijose
dar nuspėt ir pasakyt galėjo – taip, ištirpo
ištekėjo vamzdžiais kažin kur, toli toli, jau
niekas niekad neatras, tačiau ištarti garsiai  
šių spėlionių nieks nedrįso, tik tarpusavy, tik
keturių akių draugijoj – dviese ir be jukių
jokių liudininkų – nei draugų, kolegų anei
giminių, tik dviese – tai ir buvo pirmas rimtas
žingsnis, pagrindinė sąlyga – mažiau kalbėti
pliurpti, kur papuolė, o galvoti, sužinojus
ką nors naujo, susirasti tą, kuriam be baimės
išsakyt galėtum viską – viskas – nuostata tai
o kartu – taisyklė – šitai paskelbė šviesuolis             
vienas, mokslininkas, įžymus pasaulyje ir
Kūnuvoj, o šiaip jau – savo galva – ypatingai         
kietas kūnų vyras, nors minioj neatpažintum
tokio – lyg stuobrys sudžiūvęs, šakomis apėjęs
ir gumbais raguotas, pilkas, susisukęs visas
tikras šakninukas, nors žinojo žmonės, kad jis
daktaras, bet dar ir dr. Faustu, tarsi kokį           
magą jį vadino – gerbė JB broliai šitą
žmogų, vertino nepaprastai, pasitikėjo
daug visokių teisių ir lengvatų suteikė jam
taip ir vaikščiojo šis paslapčių maišelis sau kaip
katinas koks – neprieisi, nepaglostysi jo
vis tylės, tik ūsai ir barzda krutės – kalba tau      
nesuprantama visai – nei žodžio, nei minties čia
nepagausi, nesuprasi, neišpeši nieko  
tyli vis kaip kelmas koks, į ūsą sau kikena
tyliai krenkši, kosteli lyg atsisveikindamas
ir pradingsta kaip šešėlis, tirpstantis už kampo.

Va. Dabar šviesuomenė Kūnuvoje žinojo    
daug, jau buvo perpratusi savo valdžią – JB  
tinklą – užmačias, tikslus ir būdus, kaip valdyt šį
kraštą – jau seniai suprato, šviesūs kūnų vyrai
kantriai dirbo ir tarnavo JB broliams, tyliai
tyrė, nagrinėjo savo bosus – darbdavius ir              
užsakovus – niekam nieko nesakydami ir                 
čia – pati svarbiausia sąlyga – tylėt kaip žuviai
ir neskelbti nieko viešumon, kol neatėjo
laikas tam, reikėjo kantriai kantriai laukt kaip žvejui
ši taisyklė, kaip ir pokalbis – tik dviese, leido          
skleisti slaptą informaciją, būtent šia forma
dukart du plius dukart du ir taip toliau – pateikti         
ir išplatinti visas žinias – tiktai žodžiu, ir
visiškai slaptai, juk JB gretose nemaža
buvo ir savų tautiečių, tapusių Juodaisiais
Broliais, ar patekusių į JB spąstus – savo                             
įžadais – vis tiek, savi ar svetimi – reikėjo
būt budriam ir ypatingai akylam, juk žodis
draugas, žodis priešas, jei ne vietoj, ne laiku, ne  
tam ištartas – šitaip kūrėsi šviesuolių gretos
vis stiprėjo kaupdamos šviesias mintis, idėjas
ir šventus tikslus į vieną, bendrą tikslą – šitaip
gimė, šitaip atsirado Sambūris – sujungęs
ir suvienijęs visus neabejingus savo
žemei ir jos ateičiai – visus, kurie galvojo                   
kiek gražiau apie tėvynę Kūnuvą ir kūrė                     
mintyse kitokią ateitį – šita idėja
virtus Sambūriu, iškilo tarsi šviesus tiltas  
ateitin ir būsimoms kartoms žadėjo laisvą
K           ū           n           u           v           ą.

Deja, kantrybės, susilaikymo dar daug reikėjo
kelyje šitam, svarbiausia – perprasti, pažinti
iki galo priešą, o po to jau – nuginkluoti
ir pasmerkt viešai, visam pasauliui matant, girdint
bet kol kas – reikėjo kaupt įrodymus ir laukti  
naujesnių žinių – po du, bet stipriai plintančių iš    
Sambūrio šaknų, iš dr. Fausto tyrimų ir                                
pastebėjimų, kurie sujudino šviesuolių
protus, širdis, dorą, meilę savo žemei, savo
Kūnuvai tėvynei – kaip gerai, kad ėmė megztis
ši jėga, formuotis į didėjantį vis, šviesų
kamuolį kaip antrą saulę ir svarbiausią tikslą
kaip gerai, kad ši šviesa pradėjo žadint, kelti
širdis, protus, miegančius dar nuo praeito amžiaus
k        a        i        p           g        e        r        a      i.

Taigi, tarp šviesuolių Kūnuvos, kurie tarnavo             
mokslui atsidavę pažangai ir minčiai, nors ir
nepaneigsi šito – visų pirma – savo valdžiai
radosi šioks toks bruzdėjimas, ir čia reikėjo
būti itin atidžiam bei atsargiam – stebėti
sekti ir analizuoti paraiškas slaptųjų
JB dokumentų, specialių užsakymų, dar  
tyrimus, dar įvairiausias mokslo programas, kur   
suvokimo iš fragmentiškų eksperimentų    
be vieningo turinio tikrai jau neatrasi                                     
paprasčiausiai neįmanoma, nes čia reikėjo
jungti ir bandyti sieti atskiras grandis į                             
vieną visumą, ir šitaip ieškant sąsajų bei
bendro rakto – iškoduoti ir galbūt įminti   
šitą sunkią minklę, atverčiant tikrąsias JB
kortas – tikrą veidą, užmačias tikras ir visą
esmę, būsimus žingsnius, žabangas ar net kėslus
imt užimt šią šalį Kūnuvos ir padaryt ją
savo priebėga šilta, užuovėja, paversti
ją visai kita, patogia sau šalim – tėvyne
T        i        e        l         u         v        a.  

Ir šios mintys, prielaidos, spėlionės skverbėsi į
JB vidų vis giliau, kasdien ieškodamos tų
pagrindinių gijų, vedančių į pačią JB
tinklo gilumą, į centrą ir pačią šerdį
šitas darbas vyko tyliai ir atsargiai, bandant
lyg minuotojui surasti pagrindinį laidą
pažymėt ir prisimint suradus – tą suprato
puikiai Kūnuvos šviesuoliai – tyliai naršė, rinko
informaciją ir dėjo atmintin, ir jokių
užrašų, konspektų, nuotraukų ar pavojingų
šnipinėjimų – smalsavimų, kurie išduoti
greit galėjo ir paleisti vėjais visą darbą
sunaikint pačioj užuomazgoj visas gražiausias
pastangas, viltis ir svajones, dar nieko gera
nenuveikus, nepadarius, tik įkūrus šventą
v     i     l     t     i     e     s        u    g    n    į.

7. Baikštumas, trypčiojimas vietoj

Taip. Tikėjimas – vienintelis vedlys per pilną
kliūčių, spąstų ir pavojų kelią, o kantrybė
atsargumo motina, prilaikanti nekantrų
strimagalviais lekiantį padūkėlį-smalsuolį
kuo skubiau, greičiau išspręsti viską ir pakeisti         
bandantį, bet pšš – ir svyla visos pastangos, tik    
niekais eina – nekantrumas, žudantis gražiausius
siekius, užgesina net skaisčiausią ugnį, verčia
dūmais – plėnim virsta viskas – žlunga gražios viltys
vėl atgal pikta būtis grąžina, vėl nuo pradžių
tuos pačius žingsnius kartoti tenka ir dėliot iš
naujo, kurt planus, ieškot kitų kelių ir būdų                         
tirt naujas sritis, braižyt, taisyt ir vėlei ugnį                               
saugot, kurstyt lig liepsnos galingos, bet palauk dar
dar palauk tu, nekantrus padūkėli, nelėk ir
neskubėk taip ir – prikąsk liežuvį, patylėk, tik
niekam neišduok minčių slapčiausių ir troškimų
niekad niekada – per nosį orą gerk ir valgyk
kad tik nesižiotum, neplepėtum ko nereikia
prisimink patarlę seną – auksas – tai tyla, o
žodis – tik sidabras, bet kartojamas dažnai – į     
nieką virsta plepalai, kasdieninės dejonės
poteriai, malda ar užkeikimas koks – burbėt vis
ir plepėt, dejuot ir skųstis – taip kasdien kartot šią
seną, jau tradicinę net mantrą Kūnuvos – oi
Jėzau, gelbėk, taip sunku ir taip blogai, gyventi
neįmanoma, aplink tik priešai, tik kenkėjai
ir visokio plauko atėjūnai, ieškantys čia
sau naudos ir rezgantys painius planus ir pinkles
mūsų žmogui, kad tiktai sukvailintų, apsuktų              
ir paiku paliktų – Viešpatie, nebėr ramybės    
tarsi ant žarijų čia gyventumėm pastoviai
tęsias ši skaudi būtis, kasdien kankina vis, o
ne, tai – ne gyvenimas, o pats tikriausias vargas.

Bet nustok tu, nekantrus padūkėli, dejuot nuo
ryto ligi vakaro, kartot tą pačią maldą
metų metais, priešų vis ieškot, plepėt tuščiai ir   
kaltint vis kažką, tik ne save – atrodytų, kad                      
visos bėdos ir vargai – savaime atsiranda
sukasi apie tave, o tu – tik sėdi, lauki
vis kažko, bet netgi piršto nepajudini, kad
pats kažką išspręstum, sužinotum, padarytum
vis plepi be perstojo, dejuoji, niekus tauški
skalbdamas gražiausiais žodžiais savo priešininkus
menamus – tikrų gi nežinai ir nepažįsti
bet šneki lig valiai, aiškini visiems, iš kur čia
tos blogybės visos semias, renkas vienon vieton
tuntais smaugia tavo mielą kraštą ir kankina                
žmones Kūnuvos – šnekėtojau, dejuotojau, tu
liūdnas poteriautojau, pabaik jau vieną kartą
kirviu muses tvatinti ir garsiai skelbti visus
priešais – savo sodo šešėlius, užteks jau cirkų     
tikras priešas budi ten, kur niekada nelauki
o dažniausiai – tai visai šalia, čia pat šešėlis
budi, ratais sukasi už nugaros – girdi tu
trumparegi, amžinas nenuorama, irzlus ir
piktas priešų gaudytojau, gal užteks jau vieną
k                 a                 r                t               ą.

Ša. Burbėdamas visur įkyriai ir piktai tik
priešą prisišaukt gali ir taip susinaikinti
visiškai – tiek to, pražūsi pats, bet žodžiai tavo
ištarti  net tūkstančius žmonių pasiųst į mirtį
gali, pražudyt brangiausias svajones, viltis ir
siekius – sunaikinti visa tai, kas šitiek metų
buvo kantriai kurta, o dabar ir vėl nugrūsta
atgalios į pradžių pradžią, va – tad pagalvok ir
pamąstyk gerai, kol žodžiai padriki į vieną
siekį, vieną tikslą, vieną tekstą susirinks ir
atsiguls, tada tik dokumentas tikras gims, o
slaptos viltys ir troškimai gražiu darbu virtę
į rankas įduos tikrų tikriausią instrumentą
pagrindinį laisvės ginklą, ar jauti, kaip visa
tai svarbu, kiekvienas žodis tarsi mažas žingsnis
tam ilgam kančių, vilčių kely, kurio paplentės
nužymėtos brolių kaulais, betgi keičias kartos
vėl nauji veidai ateina, nešdami drąsesnę          
mintį ir drąsesnį žvilgsnį meta ateitin kaip
ginklą – pagrindinį laisvės instrumentą neša
surinktus visų kartų žodžius, į vieną daiktą
suguldytus ir supintus lūkesčius, viltis ir
svajones gražiausias vardan Tos – ar supratai jau
kaip svarbu brandinti ir auginti kantriai, kad ir
vieną, rodos, paprastutę mintį, tikslą, siekį
ir sulaukti jo tikros brandos – dabar jau aišku
b          u          r          b          u          l         e.           

Taip kankinančiai ilgai po vieną žodį dedas    
dienos, metai, bet šviesa negęsta, vis ryškėja
plinta širdyse ir kuriasi gražiausios mintys     
ir troškimai – vis apie tėvynę Kūnuvą, ir
plinta laisvės žodis, perduodamas lūpomis ar
tik žvilgsniu – tiek ir užtenka, kad į vieną daiktą     
jungtųsi maži takeliai, vedantys į vieną        
bendrą kelią – visų bendrą reikalą – į vieną
šventą, pagrindinį tikslą, tik ramiai ir kantriai
kad ir kiek reikėtų laukti, kol subręs šis vaisius
bus diena, ateis tas laikas, tik šventos kantrybės.

Ne, nelengva ugnį saugot, prižiūrėt ir kurstyt
jos nepuoselėjant savo širdimi karšta ir          
meile, ir šventu tikėjimu, nes ji – ne vien tik
šiluma, apsauganti nuo šalčio tavo glebų
kūną, būtų per daug paprasta iškirst medžius ir
degint šitaip besišildant, bet ugnis – ir draugė
ir žudikė, jos liepsna ir šildo, ir naikina
taigi rinkis, kas svarbiau, tačiau svarbiausia visad
ugnį pažabot, prisijaukint ir padaryt ją
savo sąjungininke, drauge, kad vis rusentų
tyliai, niekada neblėstų ši ugnis, o jeigu
reiks, liepsnos pašvaistė kils aukštyn kaip vėliava ir
švies nušvies net tolimiausius pakraščius, bet šiandien
dar palaukim, nemojuokim per anksti ugninėm
vėliavom, ateis tas laikas – pats save parodys
d                       a                      t                     ą.      

Tyliai dega židinio ugnis, liepsnelių skraistės
žiedlapiais siūbuoja, pinasi tarpusavy ir
šoka, žiedą sudarydamos augina, kelia
vėlei, leidžiasi žemyn ir trypdamos ratu iš
naujo kuria ir augina ugnies žiedą – spragsi
žiežirbos, suūžia ugnį keldamos, paleidžia
siautulingą šokį ir užlieja palaiminga
šiluma, namus apeina skleisdama jaukumą
mielą, glosto liūdną žvilgsnį ir ramina širdį      
traukiasi šalin visi vargai, nelaimės, bėdos
dingsta, kraustos iš namų, pelių urveliais bėga
švilpdamos per kaminą – tolyn nuo židinio – ir
lekia, išsisklaido plėnių ūkanom, ištirpsta
danguje blogybės visos – lieka šiluma ir
duonos kvapas, šventas prieglobstis namų, buvimas
mielas tarp skurdžios buities kvapų, garsų kasdienių   
rūpesčių, džiaugsmų, vilčių, svajonių, betgi – savo  
l               a               i              m              ė            s.

8. Sunkūs kūnų žingsniai       

Taip. Gyvenimas įgauna tikrą prasmę dirbant  
bandant jį visaip – tik akimis gyvos būtybės
pojūčiais visais ir savo kailiu tai patirti
galima – kartojasi istorija sena, nuo
Kristaus žmonės kryžių tampo, po šiai dienai, vargus
savo neša trilinki, vis padejuodami, bet
tarp ilgų stotelių metų virtinėje blyksi
nors ir labai retos džiaugsmo, laimės valandėlės
amteli šuva, suklykia paukštis, bėga vaikas
bumpsi obuoliai į laužą rudenio – Kalėdos
baigiasi, pavasaris – margučiais – mirga spalvos    
vasaros – ir metų įkapės atsigula į
smėlio duobę – Vėlinės, eilinis ratas baigės
kitas greit už nugaros atrieda, ant kupros jau
lipa, tik laikykis, nepaleiski savo kryžiaus
nors iki kitos stotelės, vėl eilinės laimės
kibirkštėlės gal ištempsi, išlaikysi vieną                         
ratą, kitą – gal, nors atlygis ir menkas už tuos          
varganus metus, užtat brangus toks, savas, mielas   
ir saldus, ir gal todėl gyvenimas brangus, kad
jį kentėt ir iškentėt galėtum, išmatuoti
savimi, po kruopelytę duoti atiduoti
išdalinti, išbarstyti tarpuose tarp laimės  
stacijų, pasėti pilkuose arimuose ir
plaukiančiose pievose už mėlynų šilų, kur                             
gaudžia lyg vargonai šimtamečiai medžiai, giesmę
seną saugodami supa tyliai, išmintingai
kalba motina gamta – paklusk, vaikeli mano
laiko tėkmei, nesipriešink, plauk lengvai, žaismingai
savo nelengva būtim tu jau praturtinai ir  
jau užsėjai savo gimtą Kūnuvą-gimtinę   
prakaitu sūriu, karštu krauju ir ašaromis
ir nereikia niekam jau daugiau prisiekinėti
meilės ir ištikimybės gimtai tėviškei, šis
karštas kūnas – tavo žemė motina, sesuo ir
vienatinė meilė – meilė amžina, lig karsto.

Taip užmiega Kūnuva rami ir susitaikius
su viskuo, kas vyksta čia – toks metas jau ir reikia
taikytis, kentėti iškentėti viską ir dar
savo įprastinius darbus padaryt suspėti
sukis, kūne Kūnuvos, kaip voverė rate ir
nesigilink, tik per daug ten, kur nereikia, nekišk
nosies, bus ramiau – toks bendras sapnas, atsargumo
kupinas, užlieja Kūnuvą, liūliuoja, supa
ligi ryto, kol naktis praplyšta ir pirmieji
saulės spinduliai tik dar stipriau patvirtina šią
sapno nuostatą – tik nesigilink, nekišk nosies
bus geriau, ramiau, laisviau gyvensi, be pavojų
be grėsmės ir apskritai – mažiau visiems rūpėsi.                               

Taigi – išlikimo galimybės padiktuota
atsargumo formulė prigyja greitai – laikas
toks dabar nelengvas, pasakytų prašalaitis
reikia taikytis, kitaip pakliūsi ant akių ir
viskas baigta bus, o ką daryt, kaip susidvejint
kad visiems įtiktum – šiltas-šaltas būtum, tarsi      
kaukė veidu dvigubu – linksma-liūdna, kaip cirke
ką daryt – ir lemia viską  paprastas sprendimas       
gyvasties saugumas – savo ir šeimos – išlieka  
aukščiau visko, aukščiau saulės ir tėvynės meilės
aukščiau visų ateities – šeima, pati, troba su
židiniu ir kiemas – toks jau metas – pasakytų         
vėl kažkas, bet kiek jis tęsis šitaip neryžtingai
išsisukinėjant atsargiai – tarp žinomų ir      
net gerai pažįstamų, bei įprastų pavojų                     
dažnų kliūčių, kurias taip patraukliai spendžia tavo
nauji-savi šeimininkai – va tau, kūne, rogės
švilpk nuo kalno nuožulniąja plokštuma žemyn ir
negalvoki, kad grimsti ir skęsti į tą klampų
dumblą, kad dumblėji burbuliuodamas – dumblovskis      
ir bumblovskis viename, o gal dar – evskis, arba               
bumbla-dumbla, kaip kaimynai šneka, kaip ir tu vis
paburnoji, smagiai pravardžiuojiesi, juos keiki
šypsais, pakikendamas į saują, kad, duok Dieve    
neišgirstų kas iš svetimų, savų – ir tiek to  
smagaus, aklo džiaugsmo iš bėdos, nelaimės kito
kad ir artimo, šalia gyvenančio žmogaus, bet       
šituo atveju jūs viens kitam – kaip veidrodžiai, tą
patį rodantys, atspindintys ir nuotaiką, ir
išraišką tą pačią – tas pats mėšlas, ir kokia čia
dar vienybė, protėvių šventa ugnis, dar laisvės
idealai, siekiai – šūdinas malimasis ir
tiek, užspeitus sielą, sąžinę ir garbę – bulvių  
kapčiuj, sandėly, kamaroj – kuo giliau, toliau tik                   
nuo savęs, toliau tik nuo visų bėdų, pavojų
ir atsakomybės – laikas toks dabar nelengvas
porina vėl prašalaitis, guodžia ir ramina.

Tai suprantama, ir ko čia stengtis sau ant kaklo
kilpą užsiveržt, tiktai – jei taip visi prie šiltų
židinių, sulindę po sijonais saugiai slėpsis
šitaip leisdami dienas, naktis, tai kas gi tiesos
žodį tars ištars, kas pasipriešins šitai neva
savai valdžiai, gudriai spąstus spendžiančiai saviems ir
lupančiai skūras devynias – kas išeis pakelta
galva priekin – tiesiai, drąsiai, atvirai – ir stos prieš
Juodąją Broliją nebijodamas pražūt, net
paaukot gyvybę savo vardan Tos – ir gal, kai
pirmas, trečias žus – septintas, tryliktas pabus iš
ilgo miego, išblaivės visa tauta, pakils į
tikrą kovą už tėvynę bendrą – vienatinę          
žemę Kūnuvos, sukils tauta, suplėšys melo
skraistę, žvilgančią tarsi voratinklis, ir tikrą
šviesą įsileis į savo žemę, tikrą džiaugsmą       
tiktai kokia kaina, juk širdy kiekvieno budi
tas pats Dievas – jis išvys, prirems, paklaus kiekvieno
ar reikėjo brolius, seseris aukot tik tam, kad
praregėtumėt greičiau, miegaliai baikštūs, savo
urvuose sulindę, buitimi nykia apėję
tarsi apsibrėžę baltą ratą kaip tvirtovės
sienas menamas, bet patys nuo jų slepiatės lyg
pelės – kuo giliau, į žemę, o kad peržengti jas
ir įveikti galima, net reikia – tik tada jau
suvokiat, kai broliai, sesės paslaptingai dingsta.

Šitaip nuostatas visas nubrėžia paprasčiausia   
išlikimo galimybė ir saugi būtis – čia
mano namas, mano kiemas ir tvora – atstokit                           
betgi retas pagalvos, kad už tvoros dar tęsias
tavo ir visų – kiekvieno žemė lig tėvynės
sienų – ne mažiau svarbi, tačiau jau viršų ima  
tai, ką rankoje laikai ir negali paleisti
niekaip – šitaip skyla, skaldosi tikslai gražiausi                    
trupa, yra ir smulkėja viskas, ko siekei tiek
m                   e                      t                   ų.

9. Kūnuva po ilgų abejonių

Taip. Visad išlieka tikimybė ir viltis, kad
dar ne viskas prarasta – ugnis gyva, rusena   
ji kažkur, negęsta – ryžtas ir tikėjimas dar
viltį saugo ir augina karštą, skaisčią liepsną
tad tikėkim, kad vis tiek ateis diena, ateis tas
metas kada nors, kai ugnies žiedas plykstelės į                    
dangų ir pasklis šviesiais gaisais po visą šalį  
dar smarkiau apšvies tėvynę Kūnuvą, pažadins
ir sukvies visus prie šios ugnies, kad atgaivintų
šilumą ir šviesą kiekvienoj širdy, įpūstų
karštą meilės ugnį, sunaikinančią žarijom
dejones-abejones visas, ir kad nušviestų         
vieną šviesų, tiesų kelią, vieną aiškų tikslą        
tarsi spindulį, kiaurai perskrodžiantį tą amžių
tamsą, dengiančią tėvynę, kad suplėšytų ir
draiskalais paleistų melą, klastą ir apgaulę
gudriai slepiamą po tamsumų juodais sparnais ir       
kuo toliau – į pašales nugrūstų, tarsi šiukšles             
kurios viena kitą ėstų ir save naikintų
šitaip, kol išnyktų amžiams – kad eilutėmis iš
tautinės giesmės – visus žingsnius tiesa lydėtų
kelyje šiam vardan Tos – visų brangios tėvynės        
K          ū           n           u          v          o          s.

Ir jau, rodos, lengva, paprasta suprasti visa
tai ir dar paaiškinti pačiam sau – kas širdy daug
metų tyliai spurda, degina karštai, neleidžia
pasiduot, nurimt – tiktai kad mintys ir svajonės                
taptų kūnu, reikia, rodos, paprasto dalyko
kūnus jungiančio į vieną stiprų daiktą, taigi
tik vienybės ir tetrūksta, kad tas senas amžių
skaudulys susprogtų, išsilietų vieną kartą
ir žaizda užgytų pamažu, užglostydama
randus praeities, tiktai  vienybės nepasieksi
rėkdamas ir valdžią savo keikdamas – pražūsi
be jokios naudos anei saviems, nei svetimiems, o
kas iš to rėkimo – laikina, trumpa ramybė
išsirėkus, o toliau – vėl kasdienybė grauš ir
nepaleis, kankins, žudys lėtai, visus po vieną
išnaikins, net neišvydus laisvės žiedo – kas iš      
tos vienos kitos aukos – vėl lauk, kol penkios kartos
augs-užaugs, vėl puoselėdamos tą pačią mintį         
tikslą, ir neaišku dar, ar sugebės ryžtingai
žengt visi išvien, ar sugebės įveikt tą amžių                  
priešą, vis stiprėjantį kasmet ir klestintį čia
tavo žemėj iškankintoj, bet šventoj tėvynėj
Kūnuvoj, kurioj dar, ačiū Dievui, nors baikšti ir
atsargi, bet visgi dega tyliai ir rusena
ta šventa ugnis – tikėjimas, viltis ir meilė        
saugo ir neleidžia parsiduot lig paskutinio        
siūlo, surambėt ir, taip pamynus visa šventa           
tapti įrankiu kažkieno rankose blogiems ir
niekšiškiems darbams prieš savo žmones ir tėvynę
tai juk būtų nusikaltėliška – ne, nebus to           
ir negali būti, nes tada – išnyks tėvynės
vardas ir ištirps tauta tarpu ateivių – JB               
brolių-pasalūnų, ir susimaišys žemyne              
Jūratos su įvairiais mišrūnais ir betaučiais                 
kol išnyks visai, tik gintaro lašai, pasklidę
pajūriu, primins, kalbės kitiems – seniai tas buvo          
čia gyveno iškili, drąsi tauta, garsėjus
kažkada narsa, tikėjimu, dora, ir meile
gimtam kraštui – ne, nebus taip ir negali būti
neišnyks tėvynės vardas, neištirps tauta, dar         
skamba dainos vakarais, ugnis rusena tyliai
smelkia gimtą kvapą tėviškės šventa žemelė.           

Bet ramybė visad apgaulinga ir saviems, ir
svetimiems – ji įtarimą kelia ir budrumą
skatina – akylas būk ir atsargus, stebėk, kas
dedasi aplink, kiekvieną žingsnį numatyk ir      
žodį apgalvok kiekvieną, tardamas jį garsiai
neskubėk tiktai – žinai, klaida, kad ir mažiausia
gali būt lemtinga, paskutinė, taigi – saugok
slaptą mintį ir svajonę širdyje, palauk, kol
ji užaugs, subręs – kol kas dalintis ja, kalbėti
apie tai gali tik dviese – tik savam bičiuliui
draugui ar labai gerai pažįstamam tautiečiui
ši taisyklė plito pamažėle Kūnuvoj ir
greitai tapo žinoma visiems – kalbėt be trečio  
tik porom, mažom grupelėm, sambūriais, iš anksto     
pasiruošus, saugiai, tyliai ir ramiai, be jokių
nervų ar azarto, greitai galinčio atkreipti
dėmesį ir demaskuot tave, juk JB broliai                
tik ir laukė tokių progų, jų landumas buvo
stebinantis, netgi bruožai – kaip savų, panašūs
dargi – kibirkštėlės akyse, užsidegimas
tarsi kūnų, karštai kalbančių apie tėvynės
reikalus, o toks Brolelis Juodas, neduok Dieve
greitai gali prisitaikyt ir pritapt kaip savas
netgi – padejuot taip mėgstamą maldelę kūnų
apie priešus, apie valdžią, kad didesnį gautų         
palankumą ir pasitikėjimą, o po to
knistis dar toliau ir dar giliau, ne – vienas būdas
sužinoti tiesą apie tokį Brolį – kas jo
draugas, su kuo šneka, jeigu vienas, be poros – tai                        
Juodas – valgyk orą, nekalbėk ir nematyk jo       
taigi paprasčiausia išvada ir greitas būdas
apsisaugot – šitas lengvas stilius tuoj prigijo           
atmušė ir retino šiuos visokiausio plauko         
apsimetėlius-draugus, ir – nepadėjo čia net
alkoholis, gundymai ir siūlymai visokie
šitie spąstai – žinomas ir senas būdas dar nuo
buvusios sistemos – valkatoms, girtuokliams tiko
bet šiandienos kūnai jau visai kitokie buvo
tai ne tie iš praeities – plačiau, giliau galvojo
ir nebeveikė jau siūlymai visokie, netgi
pažadai – girdėta visa tai jau šimtus kartų
išbandyta patirtim skaudžia, patikrinta ši    
sistema, sužeidusi ne vieną jautrią širdį      
sielą – gal užteks, pakankamai jau sukaupta to    
skausmo patirties, skriaudų maišelis net išpampęs
pilnas nuoskaudų – daugiau nepridejuosi – perplyš   
ir užvers kiekvieną mirtinai – užteks, užteks jau   
pasakytų perėjęs ir vandenį, ir ugnį
senas, daug patyręs kūnas – tvirtas ir ramus būk
dar – kantrus, tik lauk palauk, ateis ateis diena ta
šauk ją į save – valia, viltim, tikėjimu ir            
šitaip kvieski ją, greičiau priartink prie rytojaus     
a         t         e         i         t          i          e         s.      
         

10. Varžytuvės – kuris kurį   

Tai turbūt svarbiausia – visada uždegti šviesą   
vienas kitame – tikėjimą ir viltį saugot           
tarsi ugnį šventą ir neleisti jai užgesti             
puoselėt, padėti ir aukotis vardan kito
šitaip stiprinant gretas – veidu į vieną tikslą     
eit kartu paskui šviesiausią savo saulę – vytis
kad ir ratais aplink suktis, tik pusiaukelėje
niekad niekada nestoti – ši mintis ir būdas
rodos, paprasčiausias, tarsi žiežirba paplito
Kūnuvoj – galvok, tylėk ir po žingsnelį mažą
ženk kasdien – tiktai pirmyn į išsvajotą tikslą
paskui savo ryto saulę – kaip gerai, kad tylūs
patarimai Kūnuvos šviesuomenės prigijo
iškerojo tautoje kaip patikimas ginklas
myliu-tyliu – niekam nesakau, tik gaudau viską   
akim šaudau – saugau ir dedu į savo kaušą         
tyliai dalinuosi su draugu geriausiu – tik po
du, po dukart du – akis į akį, žodis skrieja
tyliai pasisėja širdyje kiekvieno, auga
b          r         ę           s          t          a.

Ir po truputį prakuto kūnai, greit išmoko
skirt ne tik spalvas ir kvapą, dar pajust, kur savas
o kur savas-svetimas ir itin pavojingas
patirtis ši buvo ypatinga ir naudinga
visai Kūnuvai – padėjo saugiai telkti kūnams
jų jėgas, šviesias mintis bei troškimus į viena
taigi – tylios nuorodos, ateinančios iš kūnų
šviesulių ir tylūs tiesos žodžiai apie juodus
Brolių darbus plito iš pačių šaknų, iš pačio
pagrindinio JB lizdo, kur šviesiausi kūnų
vyrai, nors tarnavo, dirbo šitai juodai valdžiai                     
bet širdim, tikėjimu ir meile – atsidavę   
buvo savo vienai ir vienintelei tėvynei
K        ū         n        u        v        a       i.

Ne, kažkas ne taip čia daros ir ne pagal mūsų
brėžinius, planus – kažko keistai pritilo kūnai
nesipriešina, neburbuliuoja, netriukšmauja            
sunerimę svarstė JB broliai – dar daugiau, nes         
jau viršūnės netgi pastebėjo ir pajuto  
nerimą, matydamos ir jausdamos kažkokį
keistą kūnų bruožą, lyg ne mūsų būtų šitie
žmonės, nors JB voratinklio tinkluos visi jie
blaškės ir priklausė tam, kam reikia, tačiau liko                   
bet – tas bet ir sujaukė, ir sudrumstė Brolijos
patį patį viršų – broliai, vyrai, nagi čiupkit
šituos kūnus ir į gabalus arba į faršą  
dar geriau – į rūgštį ir į vamzdį – tevamzdėja
amžiams susilieja su šaknim giliausiom savo
žemės Kūnuvos ir teištirpsta po granito
luitais – laikas tupinčių nelaukia – sakė seni     
kūnai, tai ir mes nelaukim – tarė, kirto JB                        
broliai taip supykę ir pasiutę, tarsi pikti
šunes, suarė ir suakėjo kūnų kaulais            
jų pačių žemelę – patrėšė, sulygino ir
dar palaistė praskiestu krauju, kad dvokas sklistų
kuo ilgiau visus kankintų tyčia, kad žydėtų                          
gėlės, kas pavasarį rausvais žiedeliais graužtų
vis kiekvieno gyvo kūno širdį begalinis
skausmas, neviltis ir baimė, ir nežinomybė
kaip akla tamsa, noragais skausmo suarianti
kasdienybės grožį, visą būtį, kad ir kokia
ji sunki bebūtų, betgi kūnai liko ramūs
tarsi nieko ir nepastebėjo, juk ne pirmą
kartą paslaptingai dingsta kūnai ir negrįžta
niekad, amžinai kažkur prapuola ir išnyksta
o gyviesiems lieka įprasta būtis, kaip kryžius
tas kasdienis vargas – sunkus darbas, rūpesčiai, su              
visom džiaugsmo, skausmo, liūdesio gaidom, kurios ir                  
degina, kankina, drasko, kartais linksmina – ir  
juokina, kutena, pašokdina – niekais verčia
praeitin ir užmarštin juodon visas nelaimes
ir skriaudas nugrūda – lieka tik skaisti šviesa su
tavo saule, laime, meile čia, skurdžioj buity, tarp                 
sienų keturių, kur vargas visada geriausias
tavo mokytojas, sergėtojas ir guodėjas
bet dabar – esi keistos visuomenės dalelė
pavaldi, priklausoma, prižiūrima pastoviai
taigi – būk budrus, šventas mintis širdy rusenk ir   
d      e      k,           n        e       g       e       s       k.

Tai sukruto JB broliai, taip pradėjo suktis
net budrumą pametė, pamiršo atsargumą
šitaip atvirai paskelbę sąmokslus kažkokius
neva kūnų rezgamus, taip puolė šmirinėt po
šalį, skelbdami pavojų, kaip pasiutę ėmė
sekt ir gaudyt priešus nesamus, bet menamus, nes
jų nematė ir nerado netgi patys – kūnai
tuo labiau nustebę markstėsi ir pečiais traukė
ne, nežinom, nieko mes nematėm, negirdėjom
šitie žodžiai net iš proto varė JB brolius
siutino, žvėrimis vertė, rodės, kad jie gerkles                      
perkąs kiekvienam taip kalbančiam – ir iš tikrųjų
šitaip įsijautę, pyktį liedami – gerokai   
persistengė ir, savitvardą praradę, miesto
aikštėj negyvai lazdom užkūlė vieną kūną
tylintį kaip žemė – žmonės viską matė, garsas
apie tai pasklido žaibiškai, minia suplūdo
susirinko ir ištrūko bendras skausmo žodis      
kaip sprogimas nudundėjo – šunys, maradieriai                
ūžtelėjo kūnai supdami ir tarsi kilpa
verždami bei spausdami mažėjančiam rate šiuos   
tvarkos saugotojus – JB samdinius begalvius
išsigando ir sukruto juodos viršūnėlės
dar kiek – ir skandalas neišvengiamai pasklistų
už šalies ribų – visam žemyne Jūratos, tad
broliai greitai sumetė – tebus galva už galvą
rasim ar paskirsim kaltą, taigi – paaukojo
neva savo brolį, dar apkaltino jį gėrus
atsiprašė kūnų ir įvykdė greitai mirties
nuosprendį, po to skubėjo tuoj užglaistyt viską                        
ir greičiau užmiršt šį įvykį lyg kokią audrą
su perkūnija – atrodė, viskas čia teisinga
ir skriauda pilnai atlyginta – taika ir – taškas
b             a             i             g           t            a.       
 

11. Mažutės pergalės
 
Bet nelaimė kalba patirtim skaudžia ir kūnai
tai pajuto – ši tragedija kaip žaibas kirto
palietė visus giliai, įspaudė skaudų randą
širdyse, pažadino kilnius tikslus ir siekius
ši auka iškėlė kūnų vieningumo svarbą
subrandindama naujas jėgas bendram kely, nes
voras persistengė, sudrebėjo ir pro juodą
kaukę, kūnai pagaliau išvydo ir pamatė
veidą pavojingo ir gudraus žvėries, o tikrų
bruožų, prigimties tikros taip greitai nepajusi
ir nepastebėsi – velniškai jau paslaptinga
ir gilu, o kaip kitaip atspėt ir ką galvot, kai
JB vykdytojų gretose – saviškių pilna       
negi pulsi tuoj aklai įtarinėt ir kaltint
nepagautas ne vagis – sena patarlė sako
nebent mokslo vyrai, tie šviesuomenės atstovai
tokie patys paslaptingi kaip ir JB broliai
tik savi, nebent jie gali pasakyt, kur slypi
tikros bėdos ir tikri pavojai, ir paaiškint
kūnams užmačias visas ir slaptus kėslus, nebent
jie vieninteliai ir gali lupt nulupt tą juodą
kaukę ir visiems parodyt tikrą JB veidą.

Taip. Šviesuoliai kūnų, dirbdami šitoj sistemoj                  
patyliukais tęsė savo darbą Kūnuvai ir                                
jos žmonėms – kikeno pasikosėdamas tyliai
dr. Faustas – džiaugėsi šviesuomenė, kad šitaip
išlavėjo kūnai, jog savitvarda, ramybe
sugebėjo iš pusiausvyros išvesti JB
brolius – neatlaikė šie ir prieš vienybę kūnų
pralaimėjo, ši svarbi mažutė pergalė dar
kartą priminė visiems taisyklę seną apie
jėgą, slypinčią vienybėje – pajuto kūnai
ją, užplūdo džiaugsmas ir pasitikėjimas, ir
dar skaisčiau viltis, tikėjimas suspindo, grįžo
gera nuotaika, linksmybės, dainos, ir nors tyliai
be žinios kasmet pradingdavo ne vienas ir ne
du – šimtai ir tūkstančiai, ir niekam nepavyko
pastebėti, užfiksuoti šitų atvejų – vien  
tiktai įtarimai nevaisingi ir spėlionės aklos
tikint nuojauta, kad tai – tikriausias JB darbas  
visgi – Kūnuva kaskart stiprėjo, vienijosi                         
nors reikėjo daug kantrybės ir laukimo ilgo
kol šviesiausi kūnų vyrai patyliukais sekė
ir fiksavo viską, tyliai rinko duomenis ir
stengėsi juos prisimint, atmintinai išmokt, o
tik tada dalintis paslapčia po du, po du, vis
perduodant šitas žinias kitiems, po truputėlį
demaskuot, nurenginėt lig paskutinio siūlo
visą šią Broliją, neva prisidengusią šia                 
esama – visiems gera, tvirta, sava valdžia, tik
kūnų mokslo vyrai neskubėjo greitai viešint
ką atradę, pastebėję, sužinoję – daugel
neaiškumų tam valdžios voratinklyje buvo
ir politikoj, ir moksle – daugel paslapčių ir
daugel nesuprantamų dalykų, šitaip gudriai                              
užkoduotų, užblokuotų įmantriausiais būdais
slėpėsi, kad sunku buvo ir nuspėt – iš kurios
pusės, kaip prieit ir kaip surast, užčiuopt tą pradžią
pirmą laidą, pirmą giją, vedančią į patį
patį voro guolį, patį centrą – štai sunkiausia
u         ž         d        u        o       t        i        s.

Taip tiktai atrodė – įlindai ir šniukštinėk sau
neskubėdamas, darbo laiku stebėk ir dėk į
galvą viską, ką matai, deja, ne taip – sunkiausia       
pamatyti vidų, pačią esmę ir suvokti
visą mechanizmą tarsi vieną JB kūną
perprast jo veikimą, valdymo sistemą, ryšius                   
nuo iki-atgal – voratinklio struktūrą – gijų
gyslų, kabelių mazgus, po žemėm ir virš žemės
einančius ir tiesiamus naujai, o kur dar naftos
dujų srautai, garmantys storiausių vamzdžių žarnom   
tūkstančius kilometrų po tėviškės žeme, lyg
virkščiom, einančiom ateinančiom net nežinia iš
kur, dar elektros, ryšių tinklų sistemų gijos
tankios, nešančios greta ir tiekiančios visai ką         
kita – ką, dėl to šviesuomenė nerimo, mąstė
naršė ir analizavo šitą milžinišką
raizgalynių kamuolį, kaip mazgą narpliojo ir
įvairiausiais būdais bandė jį atmegzt, atrišt ir
perprast – nemažai jau buvo atskleista-atspėta  
atskirose grandyse, o ypač moksle                     
betgi visuma, esmė kaip paslaptis didžiausia
ir mįslė – nepaliesta ir neprieinama dar
liko vis, dar tiek paguodos ir vilties, kad kūnai
tapo šviesesni, o pokalbiai po du – duetais  
plito ir grupuotėm dauginosi – sambūriais į        
naują, gausią jėgą, vis stiprėjančią po visą
šalį – kūnų Sambūrį, o tai kol kas ir buvo
pats didžiausias pasiekimas mokslo vyrų, kurie
tyliai dvigubą tarnystę tempė – savo tautai
ir Brolijai juodai, bet kovoti nenustojo
vardan tos, vienintelės – visų brangiausios savo
ž                 e                 m                ė                s.

Oi, darbelio buvo per akis – suaktyvėjo
Brolija ir apatinės JB grandys – PS
PG agentai suskato kaip pasiutę landžiot
kur papuolė ir lakstyt po visą šalį, zuikiais
zuit pakampėm, šunim šniukštinėt ir uostinėt, dar
šnipinėt ir sekt begėdiškai – tai nusigrajino                 
gėda – juokės ramūs kūnai tyliai sau į skverną
ir kartojo – taip lengvai nebepajudinsit ir
jau neužkabinsit mūsų – šonais dingdavo, nuo                 
neaiškių žmogystų traukėsi kas sau į šalį
nešdamiesi širdyse kiekvienas po mažutę
p         e          r         g         a         l        ę.

Yes*, bet tai toli gražu ne viskas, nes ramybė
laikina, o tos mažutės pergalės budrumo  
jau neužmigdys – skausmingos pamokos ne veltui
* – taip (angl.)

išgyventos ir patirtos, kad ramiai užmigti
leistų, tuo labiau – žvėris pabudo ir pakėlė
galvą, kažką užuodė ir suurzgė piktai – tik
saugokis ir dink greičiau jam iš akių, neerzink
nematyk iš viso, nors žinai – toliau namų jau
nepabėgsi niekur, nebent po žemelėm savo
bet anksti, neverta ir ne laikas, daug darbų dar
ir kovų kasdienių liko, pakol demaskuotas
bus šis savas priešas – draugas ir globėjas tikras
o kartu – galvažudys tylus, gudrus, klastingas
naudininkas – mano, man, am-am, teloja sau kol
kas, tespringsta pykčio putom, tik nereikia žadint
jame dar žvėries didesnio, pakentėk, su tokiu
jau geriau geruoju – glostyk, kol pavirs į pelę                   
o tada tvarka greita bus, tik šventos kantrybės       
ir be pykčio – mokė kūnus šviesūs mokslo vyrai
pyktis – tolygus pasidavimui, tai – kaip priešas  
tūnantis tavy, lėtai naikinantis gražiausias
s        v        a        j        o        n       e       s.

12. Pažinti priešą

Taip lėtai ir tyliai, vis po truputį tekėjo
naujos žinios iš juodų laboratorijų ir
greitai plito tarp šviesuomenės čia, sostinėje
Alguje, vėliau pasiekdavo net atokiausius
šalies pakraščius, kur kūnai sparčiai būrėsi į
naują jėgą, naują Sambūrį vardan tėvynės
Kūnuvos – vieni jį pavadino Vardan Tos ir                  
buvo – tie, kiti vadino Saulės Brolija ir
buvo – sauliai, dar kiti pakrikštijo jį Vyčio
Draugija ir tapo vyčiais, o galiausiai jau ne       
taip svarbu, kas kaip vadinos, reikalas juk bendras
kelias vienas, vienas tikslas – tai visų svarbiausia
kad visi kartu, vieningai ir viena kryptim, tik
dar reikėjo pažabot aistras, savimeilę ir
neskubėti skaldytis mažom grandim, grupelėm
partijom, brolijom ir tuoj skelbtis gelbėtojais                          
Kūnuvos vieninteliais, juk kūnų šviesuliai iš
JB pogrindžio aiškiausias nuorodas, tikslus ir
galimus kelius, bei pavojus slaptus nurodė
perspėjo – tiktai atsargiai, kūnai, būkit budrūs
ir protingi, nesiginčykit, nešokinėkit
viens prieš kitą kaip gaidžiai peštukai, liaukitės ir
susitaikykit – visus mus sieja vienas bendras                         
rūpestis – tėvynė ta pati – visų viena ir
mūsų ateitis, tad vienykitės kelyje šiam
į stiprias gretas ir dekit širdyse tėvynei
m            e             i               l             ę.

Taigi, kūnų protai išmintingai vedė savo
tautą, patyliukais informuodami, kas vyksta
JB požemiuose, kokios pinklės rezgamos ar
ateity planuojamos ir kokie bandymai čia
vyksta, o kartu – šviesuoliai siuntė nuorodas, ką            
reikia kūnams veikt toliau, kaip elgtis, ką kalbėt, su
kuo bendraut, ko ypatingai saugotis – šis geras   
darbas pamažu formavo savitą sistemą
kiek panašią į JB struktūrų stilių, tik šį                            
kartą siekiai skyrėsi kardinaliai, o būdai
siekiant savo tikslo panašėjo, visgi kūnų
protai slaptose JB laboratorijose                        
vis dažniau įmindavo, atrasdavo tą slaptą        
voro ryšį-giją, bėgančią į pagrindinius           
spindulius, visam voratinklyje einančius į
centrą ir skersiniais apskritimais lyg bangom iš  
mažo rato plintančiom, didėjančiom tolygiai
iki pakraščių retėjančių, bet tikro ryšio        
ir visos sistemos pajautimo dar nebuvo
galima suvokt – per daug įmantrios, sudėtingos       
šiuolaikinės dvigubo blokavimo sistemos
buvo šitaip gudriai įrengtos, kad jungdavo iš
karto apsaugos tarnybas – smūgį, judesį bet     
kokį, net mažiausią garsą, šviesą gaudančias, dar                    
robotai kompiuteriniai, sekantys smalsuolius                     
ir fiksuojantys ne tiktai laiką, vietą, bet ir
veidą, pavardę ir pareigas – ateik, garbusis
kompanione-bendradarbi, jei kišai nagus ten
kur negalima, tai gulk greičiau į vonią – pirčiai
paskutinei – rūgštyje ištirpęs plausi vamzdžių
sienas, išvalysi tinkamai, lig blizgesio, ir
nieks nesužinos, kur dingo vienas talentas, bet  
ši perspektyva-diagnozė šviesuolių kūnų
nebaugino – paprasta, juk be profesionalų
iškilių jau šiuolaikiniam moksle, neapsieisi
niekaip, nes visi jie kaip auksiniai, brangesni dar
todėl – gąsdinkit ir rūgšties voniose tirpdykit
mieli JB broliai, mažesnius arba savus ir
visiškai jau nepataisomus Juoduosius Brolius
aišku, šitą baisią, bet naudingą tiesą jautė                   
abi pusės, tiktai viena kitą tyliai bandė
ir atsargiai tyrinėjo, laukdamos vos pirmo
neapgalvoto žingsnio ir klaidos, bet kūnų mokslo
vyrai buvo budrūs – visą laiką kaip ant ledo                          
ir nors užduotis visas įvykdydavo puikiai
ir laiku, tačiau suprast, kur panaudojami jų
darbo vaisiai buvo sudėtinga ir painu be
galo, čia reikėjo dr. Fausto įžvalgumo
šelmiško šmaikštumo, lengvos rankos, patirties ir
sugebėjimo užuosti ir užčiuopti esmę
priežastį surasti, paslaptis visas atskleisti
greitai – gaila dr. Faustas buvo mažakalbis
jo žodžius suvokt reikėdavo dažniausiai tik iš
ūsų ir akių, dar – gestų, judesių keistų, kiek
teatrališkų – taip niekas net ir nežinojo
ir nematė, kam ir su kuo kalba dr. Faustas
viena įdomiausių asmenybių – mokslininkas
neeilinis, o žmogus – vos pastebimas, mažas        
susisukęs šakninukas – va, bet kokią jėgą
jis turėjo, niekas negalėjo pagalvoti
ir įtart čia esant stiprų, pavojingą itin
ir be galo intelektualų žmogų, tačiau
nuorodos jo, perspėjimai, patarimai, mintys
tyliai sklido ir pasiekdavo ausis smalsiausių
kūnų, nusiteikusių atkakliai ir protingai
siekti savo užsibrėžto tikslo, tik ramiai ir
taikiai – tokia buvo paskutinė dr. Fausto
t                    e                    z                  ė.                                         

Taip.Voratinklis stiprėjo ir tankėjo, perprast
jį nelengva buvo, juk beveik kas dieną Algaus
mieste vyko įvairiausi tobulinimai ir
vis naujų sistemų, naujų ryšių, įvairiausių
laidų, kabelių klojimai – miesto gatvės buvo   
rausiamos ir vėlei užkasamos, lyginamos
bet ne tik po žemėm vyko šie darbai, juk naujas
laikas atnešė naujausias technologijas ir
niekas jau nesistebėjo tais miškais antenų
žvilgančių lėkščių, visur prikaišiotų mieste – ant  
aukštesnių kalvų, aukštų namų stogų – tai buvo
įprasta jau akiai ir beveik nepastebima
o dabar dar atkeliavo naujos visiškai – be
kabelių, laidų – šviesolaidės sistemos oru
siuntė, šaudė visokiausią informaciją kaip
oro burbulus – pirmyn atgal, tik gaudyk, jeigu
moki, jei gali – kai kas iš kūnų mokslo vyrų
tą pakankamai gerai išmanė ir mokėjo                    
taigi – ir pagaudavo kai ką, atsargiai, itin
išmintingai jie naudojosi šitom sistemom
kaip ir palydovų ryšiais, perduodančiais žemės
vaizdą, nuskenuotą su mažiausiais pakitimais
ir smulkiausiomis detalėmis išklotą komp‘o
ekrane – puiku, tai geros žinios apie viršų            
tai yra – apie paviršių, betgi kas po žemėm
daros, kas parodys tikslią vietą, kokie ryšiai
tai suras, išknis, ištrauks iš požemių į dienos
šviesą ir be baimės tai viešai pateiks visiems ir
kiekvienam, tiktai ar galima tikėtis šito
iš savos valdžios ir nesavos Juodos Brolijos
kuri timpčioja visas gijas voratinklyje
valdo tinkamai ir rūpestingai, pripažinti
tenka – nepaneigsi – profai jie tikrų tikriausi
ir dar kokie – mokykitės, mokykitės, kūnai
greičiau tobulėkit, vykitės, jei galit, JB                  
b         r        o        l         i        u        s.

13. Paslaptingi požemiai

Tai gerai, kad dar stiprus ryšys tautoj išliko
tarp šviesuomenės ir apatinių sluoksnių – visgi                    
tas visuomenės pyragas sudėliotas taip, kad
nepaneigsi skirtumo tarp dugno ir viršaus, nors
nesinori šitaip tą pabrėžt, bet taip yra jau
nuo senų senovės buvo – džiaugtis tik belieka
kad ryšys tautoj vieningas esti ir stiprėja            
vis diena dienon, atrodytų, suprantamas ir
paprastas dalykas – išklausyt, išgirst, ką sako
tau, ir atsiliepti tuo pačiu – žodžiu, žvilgsniu ar
judesiu – ir ačiū Dievui, ši mada prigijo            
Kūnuvoj be jokių agitacijų – tas bendras
jausmas, poreikis ir šventas tikslas – kartu siekti
vienijo visus, nepaisant išsilavinimo
padėties visuomenėj, karjeros ir tarnybos
turtų ir kitokių pasiekimų, privalumų.

Taigi – tai, ką modeliavo šviesūs kūnų protai
palengva prigijo ir tvirtai įsišaknijo
Kūnuvoj lyg norma ar taisyklė nerašyta
ačiū Dievui, kad pakluso, patikėjo kūnai
savo mokslo vyrais šviesuliais ir viską darė
tarsi JB broliai – tyliai ir besąlygiškai
klausė, mokėsi ir viską vykdė, bet svarbiausia
kad šventai tikėjo savo mokslo vyrų-profų         
nuorodom, strategija ir principine norma
neskubėk, nepyk, nešūkauk ir neišsišok, kai
nieks neragina, neprašo, bet visų svarbiausia
visada – nepasiduoki jokiems skatinimams
gundymams ar pažadams neaiškiems, visa tai juk
puikiai žinomi darbeliai PG agentų, o
ir taisyklės senos – būki su mumis, klestėsi
visad, o jei ne, tai skursi amžinai, tiktai – jau       
laikas kitas, kitos nuostatos, pasikeitė ir        
kūnai – stilius nebe tas, dabar jau nepaimsi               
taip lengvai kaip tąkart, prieš kelis metus, dabar jau
padirbėt gerokai tektų tau, mielasis JB
broli, bet vėlu jau, nes tikėjimas užauga      
nepastebimai, nematant niekam ir ne dirvoj
Juodas Broli, o karštoj širdy, minty, todėl jau
pasitrauk ir pasiduok geruoju arba tyliai
dink iš kelio ir išnyk kaip dūmas įkyrus, vis
lendantis į nosį ir akis – varyk greičiau iš
čia, varyk, pradink ir pasitrauk nuo mūsų žalio
k                 e                 l                i                o.

Taip po truputį smalsuoliai kūnų mokslo vyrai
skverbėsi gilyn, atrasdami naujas gijas ir
perprasdami pamažu voratinklio sistemą
paslaptingus junginius ir darinius vis traukė
atsargiai gijas mazgiojo, kantriai narpliojo tą
gudriai užkoduotą spaiderizmą – pamažu jis                   
vėrėsi, aiškėjo išsiduodamas, o ypač
tarp išnarpliotų mazgų – nežinomieji greitai
paaiškėdavo savaime, paslaptis bematant
dingdavo, nes logiškas ryšys nežinomą tarp          
dviejų polių greitai iškoduodavo, bet JB
broliai, kūnų valdžią valdantys, nebuvo tokie
suskiai ir nemokšos, kad žiopsotų atvirai į
dirbančius jiems kūnų mokslininkus, o iš tikro          
informatorius ir potencialius šnipus, tik
klausimas, kam jie tarnavo – ar saviems, ar kam nors
iš šalių kaimynių artimiausiam užsieny – šiam
reikalui patikrint, sutvarkyt ir įsitikint
JB broliams laiko daug ir nereikėjo – vienas
kitas ženklas, vos patvirtinantis įtarimą
dar viena kita detalė ir – pirtis artėja                         
paskutinė, vamzdžiais išteka gyvybė buvus
kažkieno iš šviesių kūnų – mėgstami metodai
JB brolių, žinomi šviesuoliams jau nuo seno
tiktai klausimas – kiek tęsis šitie retinimai
t               y               l               ū               s.    

Tai va – broliai susirūpino ir sujudėjo
ne juokais, greit puolė derinti veiksmus, stebėti
kontroliuoti vienas kitą – viską peržiūrėti
ir patikrinti iš naujo, ypatingai spaudė
net užgulę, savo požemiuose įrengtas, ir
griežtai slepiamas eksperimentines, juodąsias
dirbtuves, laboratorijas, o personalą
visą purtė gąsdindami nebūtais dalykais
kratė, po siūlelį narstydami tikrino, kur
tik įmanoma ir neįmanoma, rentgeno
spinduliais net, išdavystės pėdsakų ieškojo
gerklėse, pilvuose, išangėse – Dieve, Dieve
ką turėjo iškentėt šviesuoliai kūnų, šitaip
purtomi ir žeminami, bet čia buvo super
akcija, o pagal JB – reglamentas – tiek to
mažo siaubo prieš juoduosius voriukus, ateis gi          
laikas, sakė kūnai, kirpsim juos visus kaip tikrus
avinus, savam juodam lizde įstrigusius ir
spurdančius JB voratinklyje – budelius, o
tuo pačiu aukas – ramino kūnus mokslo vyrai
guodė, drąsino – tik nebijokit, nebijokit
šio žvėries, jėga jo slypi bandoje, kuri ir
iš savų ir prijaukintų svetimų, net jūsų
kūnų ten gausu, bet atskirai veide kiekvieno
ten jokio žvėries nepamatysi ir nerasi
jis kažkur toliau, giliau nulindęs tūno, stebi
šį žaidimą juodą, vis bijodamas iškišti                  
nosį, siuntinėja savo agentus juoduosius
ir piktai nurodinėja, kaip ir ką daryti.

Taip – spėlioti, fantazuoti galima, bet reikia
būti apdairiam ir stengtis iš esmės pažinti
priešą, jam pačiam neįtariant, nenujaučiant net
tuo labiau, kai jo budrumas ir agresyvumas
padidėjęs, reikia atsakingai apgalvot ir
ypatingai svert pasvert kiekvieną savo žingsnį
dar prieš žengiant ir kas kartą – saugotis, dairytis
ir stebėt, kas dedasi aplink – kiekvieną savo
įkvėpimą just, girdėt – lyg žingsnius sėlinančio          
p             r              i             e             š            o.

Ir šviesuoliai kūnų mokslo vyrai dirbo itin
sunkų dirbą – kaip ant adatų, sakytų dažnas
betgi kas geriau atlikt ir padaryt galėjo
tai – tik jie, tautos pasididžiavimas, širdis ir
protas, išmintis, vien dr. Faustas buvo vertas
tiek, kiek armija Juodų Broliukų, vykdančių be
jokio susimąstymo juodžiausius, kruviniausius          
darbus, tarsi besmegeniai robotai, komandas
gaunantys tiesiog iš JB centro pulto, na o
mūsų mokslo vyrų darbo įrankiai tebuvo
protas ir širdis, kantrybė, nuojauta auksinė               
patirtis profesinė bei žvalgo atsargumas
įžvalga, kurios labai reikėjo mokslo vyrams           
kaip gerai, kad dr. Faustas buvo pagrindinio                      
darbo švyturys ir gairė, šviečianti ir kelią  
rodanti tolyn, tačiau svarbiausia šičia buvo
savalaikiai perspėjimai ir naujausios žinios.  
 

14. Liūdnos žinios

Taip tekėjo žinios, nors ir liūdnos, betgi          
labai svarbios – JB broliai, susirūpinę dėl
keisto kūnų elgesio – įtartinos ramybės
susitaikymo ir taikaus būdo – manė šičia                                    
esant gudriai užslėptos klastos ir pavojingų
žingsnių, kurie gali ateity nemalonumų                 
visokiausių pridaryti visai JB valdžiai  
mokslui, ypatingai kruopščiai slepiamom nuo kūnų
požemių laboratorijom, kur vyko patys
pažangiausi, bet ir nešvariausi bei juodžiausi
tyrimai, slapti genetiniai eksperimentai
su žmonėm, gyvūnais – buvo bandoma sukergti                          
žmogų su žvėrim ir greit išvesti naują tipą
naują žmogų – tarną, robotą, bebaimį, žiaurų
karį, vykdantį besąlygiškai ir – be jokių
skrupulų – visus įpareigojimus, komandas
užduotis aklai atliekantį bejausmį monstrą
puikiai matantį, bet neregintį demoną, ne
žmogų žmoguje, o žmogų-įrankį – kaip tikrą  
g            i             n            k             l            ą.
 
Taip, darbai šie kurį laiką vyko jau, nežinant    
niekam, sostinėje Alguje, šalies širdy, po
miesto kalvomis kaip kurmiai rausės JB broliai
plėsdami požemines valdas, įrenginėjo
vis naujas laboratorijas, o pastarieji
tyrimai – nors keista, bet nepaprastai protinga    
vyko šalimais, kažkur prie miesto Zoo sodo        
o tiksliau – giliai po juo, ir čia – ryšys svarbiausias
net akivaizdus, nes įdomiausiame voljere
greitai keitėsi gyventojai – beždžionės, šitaip
mėgstamos visų, staiga kažkur išnykdavo, o     
kiek vėliau – žiūrėk, jau kitos jų atstovės laksto
vėl pradingsta, keičiasi – baisu ir pagalvoti
ar įsivaizduoti eksperimentus tuos, bandant
tarsi prievarta sutuokti žmogų su beždžione
apvaisint vieną kitu ir dar sulaukt hibrido
keisto, išaugint, ištreniruot jį ir paleist į
laisvę – ne, tai neįmanoma, ar gali sveikas
normalus žmogus galvoti apie tokius darbus
bandymus – fantastika, košmaras, slogus sapnas
bet, deja, galėjo – JB broliai darė tai ir
drąsiai, sistemingai vykdė numatytas neva
mokslo programas, net nemąstydami apie jų      
galimą naudojimą ar paskirtį netikrą  
vienas lozungas – to reikia medicinos mokslui
ir tėvynei, mūsų Kūnuvai – čia reiškė viską            
į           s          a          k         y         t         a.            

Brrr – JB žvėris suaktyvėjo ir nesnaudė
broliai rūpinosi saugumu, vis stiprindami
apsaugos sistemų tinklą, taisė, tobulino
ir blokavo, gudriai dvigubindami kontrolę
net laboratorijas sudvejino, ir šitaip                   
sekdami ir lygindami duomenis, jie tyrė
tų pačių eksperimentų skirtumus, klaidas ir
darė savo išvadas, tačiau blogiausia – visa
tai ilgai nebuvo žinoma, o kūnų mokslo
vyrai, stengdamiesi sutrukdyti šitam darbui                         
stipriai rizikavo, keisdami eksperimentų
tarpines ir jungiamąsias grandines bei ciklus
kai kurie iš jų kentėjo žiauriai, o kiti ir   
dingo amžinai juoduose JB tuneliuose  
paaukodami savo gyvybes mokslo šviesai
ir tėvynei Kūnuvai – jų aukos ir atvėrė
šitą juodą paslaptį, bet nesustabdė mokslo                                  
vyrų pastangų ir ryžto – tyliai kenkti JB
tyrimams juodiesiems, gana greitai dr. Faustas
pateikė šviesuomenei projektą – kurti itin
efektingus cheminius ir skaitmeninius ryšių
interventus, trikdančius darbų produktyvumą
nors bendrų rodiklių, duomenų ir rezultatų
nekeitė jie, tuo apgaudami JB aukštesnius
užsakovus – dr. Fausto motyvacija ir
argumentai buvo paprasti – tai šalutinis
poveikis dėl tirštų apkrovų sistemose ir
dar nežinomų papildomų reakcijų dėl
prastos medžiagų kokybės ar ko kito, taigi
kuriam laikui požemių laboratorijos ir
dirbtuvės sustodavo, užsidarydavo – kol
vyko kruopštūs tikrinimai ir atnaujinimai
kūnai modeliavo savo veiklos metodus ir
tolimesnio kelio viziją, tačiau pirmiausia
ypatingas atsargumas, nes beprasmės aukos
jau seniai parodė ypač brangią kainą tokių                       
netekčių, pats laikas – sakė dr. Faustas – tyliai
stiprinti gretas, kad tykiai vyktų produktyvus
darbas, o budrumą, atsargumą garantuotų
savi mokslo vyrų asistentai, padėjėjai
gaunantys po darbo užduočių papildomų, ir                                            
tokie skatinimai pamažėle kūrė naują
kūnų mokslininkų tinklą, žinoma, panašų
į JB struktūrų raizginį, bet čia stipresnis                        
buvo centras – smegenys – šviesiausi kūnų protai
spinduliavo į kraštus visas žinias kaip saulė
spindulius ir šildė, viltį žadino ir meilę
kaitino tikėjimą ir ryžtą širdyse – mes  
n      u     g      a      l      ė      s     i    m.

Taip ir ši kantri kova kas dieną tęsėsi kaip   
įprastinis darbas – kūnų Sambūris stiprėjo
žmonės netikėjo valdžios pažadais, nes jautė
esant čia dviveidiškumo, apgavystės, gudriai
paslėptos, juk jau kai ką patyrė patys savo
kailiu, o ką sužinojo iš šviesuolių kūnų
nors fragmentiškai tik, bet ir tiek užteko – protu       
širdimi pajusti visai tautai bendrą grėsmę
tarsi juodą debesį per visą horizontą
ir suvokt, kokia gili, gudri ir pražūtinga
valdomos JB valdžios politika, jos žingsniai
kasdieniniai ir darbai – į vieną tikslą vedė
visą šalį – įsikurti čia patiems tvirtai, o
kūnų tautą sunaikint, ištrynus atmintį ir
praeitį istorinę, paverst tarnais šiuos žmones
visą šalį – paklusnia mase PM, o kūnus
atskirai, po vieną PK agentais paskirti
šitoks paklusnumo laipsnis – pražūtis visiems po
vieną ir visiems kartu, o Jūratos žemyno
tautų katile – po to ištirps taip numylėta
Kūnuva tėvynė, liks tik pavadinimas ir
geografinė vieta, dar etiketė KV
Jūratos žemėlapy, pase, automobily
j         e     -      j         e     -     j        e.                          

Taigi, ateitis tokia – juoduoja tik ir nieko
gera nežada – tiek ir užtenka būt protingam
savo šalies patriotui, kad gerai suprastum
tai vardan brangios tėvynės ir vaikų gerovės
visa kita – jau kentėta, iškentėta, niekuo
nenustebinsi nueinančios kartos, tik vienas  
šventas rūpestis išlieka visada išeinant          
tai palikti švarią, žalią žolę tėviškėje       
dar ugnelę šventą židiny ir šiltą, balsvą
dūmą virš gimtų namų, lakštingalos suokimą
ilgesingą, čiulbantį ramybę šventą gimtai                               
ž              e              m              e              i.                 
 
Taip. Darbai kasdieniai, po darbų – tikėjimas ir   (Ra
meilė tėviškei, o gal tai kūno prigimtis ir
dvasios paskirtis – kentėt ir maldose tėvynės
vardą vis minėt, bet šiandien Kūnuvoj labiausiai
šito reikia – to galvojimo, tikėjimo ir
meilės kaip darbų kasdienių ir pačių svarbiausių
be kurių neauga ir nežydi gražios mintys
ir svajonės, taigi – niekas neužaugs be tikros
m            e            i             l           ė            s.

15. Grėsmingos naujienos                                           

Ita.* Taip šviesuomenei pasakė dr. Faustas
dar ne viskas čia – budėkim, pasiruoškim, laukim
ypatingų JB žingsnių – padėtis blogėja                           
visiškai, dar – tos naujienos paskutinės apie
juodus Brolių darbelius – naujienos buvo tikrai  
gąsdinančios – Algaus požemių koridoriuose
nesibaigiančiuose labirintuose – dar buvo               
daug nežinomų, baltų dėmių – ilgai, lėtai jos
atsiverdavo šviesiausiems kūnų protams, tiriant
šį voratinklį virš žemės ir po žemėm, tiktai
raustis požemiuose, tyrinėjant JB juodus
darbus, daug sunkiau, pavojingiau, tačiau nepaisant
šių kasdieninių pavojų, kūnų vyrams visgi
sekėsi po truputėlį narpliot sudėtingą
voro raizginį – dabar gi buvo pastebėtos
iki šiol nežinomos laboratorijos ir
dirbtuvės – kažkur giliai giliai po pilies kalnu
faktiškai – pačiam centre, pačioj pačioj švenčiausioj
vietoj – sostinėje Kūnuvos, bet nustatyti
tiksliai, kur yra jos, kokius darbus, tyrimus ten
vykdo – buvo sudėtinga ir anksti spėliot dar
tinkamai nepasiruošus, todėl visi laukė
dr. Fausto pastebėjimų, jo patarimų
išvadų, pasiūlymų – ir daktaras subūrė
iš pačių šviesiausių kūnų vyrų stiprų tautos
žiedą, kurio – proto ir minties jėga kaip saulė    
švietė, vienijo visus kely šitam ir vedė
vardan tos, vienintelės visų tėvynės žemės  
visą šalį, visą tautą Kūnuvos – visus į
vieną išsvajotą tikslą – tikrą laisvę kūrė         
šviesūs kūnų broliai savo kraštui ir budėjo.  

* – taip (lot.)      

Taip – visi budėjo, laukė išsvajotos šventės
ir tvirtai tikėjo, kad kantrybė ir vienybė                       
kelyje šitam – svarbiausi žingsniai bus į laisvę                      
nepriklausomybę, bet dabar visų svarbiausias
tikslas – kuo geriau pažinti šį klastingą priešą
ir taika, ramybe nuginkluot jį, taigi – glostyk
girk, paklusk, sutik, tiktai neerzink ir nežadink
jame žvėries dar baisesnio, galingesnio – dabar                    
tautos vyrų pagrindinis ir svarbiausias darbas              
buvo – akylai stebėti JB brolių veiklą
požemių laboratorijose, tyrinėt jų
elgesį, stebėt ir sekt kasdienius maršrutus, nors
šičia būta ir klastos – ne kartą vyrai matė
skirtingose vietose, bet tuo pačiu metu lyg
susidvejinusius brolius-dvynius, bet, atrodė
buvo čia jų ir daugiau – ne tiek dėl aprangos, kiek
dėl keistokų veido bruožų panašumų – sunku
buvo juos atskirt, įsidėmėt, ilgainiui vienas
bruožas išryškėjo – šaltas, bukas žvilgsnis, tarsi
humanoido-roboto ar tiesiog žmogžudžio, be
jokio jausmo akyse, bet visgi šičia buvo
žmonės, ne beždžionės ar kariai-hibridai, tie
iš Zoo sodo instituto – šitie bruožai                                     
JB personalo veiduose kartojosi ir
vis dažnėjo, keista būdavo regėt, kai eina
dešimtim tarsi akli statistai abejingais
žvilgsniais žengia, labirintų grindiniais nukaukši
ir blyškioj koridorių šviesoj išnyksta, bet tuoj
pat apsisuka ir po minutės vėl sugrįžta
nesuprasi net – tie patys ar kiti jau eina
kaip artistai, užsakyti kokiam nors spektakliui          
mirga, sukinėjas prieš akis, netardami nė
ž           o           d           ž            i          o.

Keistos prielaidos, įkyrios mintys piršosi po
šių spektaklių – taip, tarp šių artistų išryškėjo                                
keletas skirtingų tipų, net nepanašių į
daugelį JB sargų ir prižiūrėtojų čia
slaptose laboratorijose – kartais grupėm  
lyg pro šalį JB broliai juos pravesdavo ir      
nulydėdavo kažkur – visi atrodė ramūs
tylūs, susitaikę – skyrėsi tiktai veidai ir
ūgis – vieni jų kiek aukštesni, liesi, pageltę                         
kiti priešingai – įraudę ir įmitę, linksmo
būdo, o treti – nedičkiai, bet kieti ir stiprūs         
nuskustom galvom, lyg boksininkai mažo svorio
pažaliavusiais veidais – turbūt nuo dažnų smūgių  
tačiau šias visas grupes dar jungė vienas bendras        
bruožas, juo pasižymėjo net kai kas iš kūnų  
dirbusių kartu čia – jie visi gana keistai ir
net įtartinai atrodė – tartum kvaištelėję
kiek ar apsirūkę ir apsvaigę nuo kažkokių
kvaišalų, tačiau linksmumo jų veiduos nebuvo
atvirkščiai – depresija ir nuovargis, dar kaltės
jausmas akyse, lyg ženklas – amžinai įkaltas
k             a             l             t            a            s.

Tai, beje, ne naujiena, šviesuomenės atstovams
buvo žinoma seniai, kad JB ypatingai
mėgsta kurti psichotropinius preparatus ir
išbandyti su savais ir svetimais – naujus, dar                     
nenaudotus visiškai, ir tai suprantama, juk
JB rankose – visa farmacija, dar maisto
pramonė, tai kam gi išbandyt juos, jei ne kūnams                  
tai juk patogiausia, tik bėda, kad poveikis šių
preparatų visgi buvo pavojingas, netgi
nusikalstamas, o tai pamatė ir suprato
mokslo vyrai, keistas veidų išraiškas išvydę    
požemiuose – Broliai peržengė ribas – pasakė
dr. Faustas ir įpareigojo vyrus kurti
savo tyrimų laboratoriją, nors mažą
nesvarbu kur, kad tiktai skubiau pradėtų šitą
darbą ir greičiau atliktų kontrolinius testus
dar – papildomai ištirtų žmones, pirmučiausia
mokslo vyrus, kurie – pagal visus požymius – jau
gavo dozę kažkokiais tai būdais, o greičiausia                     
su maistu ar gėrimais, juk JB broliai savo             
maisto pramonėj turėjo ir kontrolę savo
kas supaisys – kiek ir ko ten įdeda, nors kūnai
buvo išlavėję, puikiai susigaudė maisto
prieduose, fermentuose ir konservantuose ir
atidžiai stebėjo, skaitė pirkdami, bet viena
atvežtiniai produktai, o kita – jau savi, čia
pagaminti, betgi kas suuos – praris kiekvienas
negalvodamas ir – tiek naudos iš įtarimų
tų, bet veikliosios dalelės pilve gurga tyliai
ir keliauja sau kraujagyslių voratinkliais link
smegenų – laba diena, salut, privet, čia – mes.             

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

III Dalis

S A U L Ė S   S A M B Ū R IS

Dr. FAUSTAS
(Analizė)

   Pažinti priešą – perprasti, giliai suvokti priežastį ir šito blogio kilmę, pajusti jo tikslus ir užmačias, užkirsti kelią, nuginkluoti pagaliau, nukenksminti ?.. Kaip tą pasiekti, kiek ir kokių jėgų reikia, ar užtenka čia vien niaurios ir šuniškos neapykantos, gyvuliškos jėgos ir pykčio žvėriško?.. Ar tai teisingas kelias ir tas, tikriausias būdas nugalėti dar piktesnį, dar niauresnį ir žiauresnį priešą ?.. Ar dvi piktos jėgos, susigrūmusios tarpusavy dėl savo tiesų ir tikslų, nepagimdys dar stipresnės, galingesnės jėgos, kuri sugriautų, sunaikintų viską šitoj žemėj ?..

   Sėdi senas karys ant pliko kalno ir verkia – kas beliko ? Ąžuolai nuseno, nuvirto, nuo kalno nusirito, sugulė Algelės upėn, o jis vis sėdi  parimęs, siūbuoja kaip senas ąžuolas, tyliai verkia ir tyli. Ne – jam neskauda ir savęs negaila, net ir tų ąžuolų. Jam gaila to kalno ir kas po kalnu, jam gaila šito krašto, šitos žemės. Išlakstė visi į šonus kaip širšalų sugelti, o jam kas beliko – kelios ąžuolo gilės, meškos nagas, tauro kaukolė su ragais ir sena šeivamedžio lazda. Senio veidas kaip ąžuolo žievė, akys seniai ištekėjusios, kakta kaip duonkepalis, barzda kaip kirvis ant rankos vėzdo paremta, kita ranka ant kelių šeivamedžio pypkutę laiko... Knapsi senas karys, snūduriuoja, laša žemėn paskutinės ašaros, bet pypkė rūksta, kyla dūmas, sukas jam už nugaros kaip pasakoj – aukštyn aukštyn vis ratais sukas aplink kalną kaip žaltys vingiuoja, kyla ir viršūnė pradeda žaliuot – ar čia nuo ašarų ir rūpesčio, ar kad žaltys sugrįžo ir pabudo kalnas – lenda jaunų ąžuolėlių šaknys plečias, skęčias, leidžiasi žemyn ir pina šaknų plaštakom tankius tinklų raštus nelyg šarvus apie kalną suka, stato, remia, supa ratais ir lankais apjuosia šitą kalną, kitą, trečią, seną pilį ir stabyklą – visą Algaus miestą.     

   Baksteli senas karys lazda į kalno šonus, dungteli giliau, dugnan Algelės – dar skaudžiau žemalei Kūnuvos padunksi, pakala, dar sutrepsi ir trukteli šeivamedžio pypkutę  – švilpdami sukyla šviesūs dūmai kamuoliais ir plunksnom mainosi ir pinasi gražiausiais raštais audžia balto lino maršką ir surašo, net parodo šičia viską viską, net kelius ir klystkelius, ir užkelia ją ant žinyčių bokštų – tik žiūrėkit, tik skaitykit, viskas viskas surašyta šičia – saulės ženklas plaikstos vėjy, tirpsta danguje, užleidžia vietą tikrai – grįžta saulė iš rytų, patvirtindama visa tai, visus savo šviesa pažadina, nuauksina – varpai nuaidi, bunda sielos, plaka karštos širdys – dungt-padungt, dungt-padungt – rožančių seną kala – tin-mintin, din-širdin, gun-dangun, van-dievan, tin-mintin, din-širdin, gun-dangun, dievan...

   Savas-šviesus lyg trečias vaikas pamestas ir paliktas kažkur – sugrįžta. Dek ir šviesk, dek ir šviesk ir niekad niekad nenustok – vardan Tos, vardan Tos...  

1. Neramumai sieloj
     
Ita, tai, atrodo, žinomi visiems dalykai                        
bet visai naujoviškai ir netikėtai skamba
ką ten skamba, mielas kūnų broli, čia – pagalbos
varpai aidi, dunda, perspėja kiekvieną kūną
tik nepasiduoki kvailinimui lepinimui
pažadų vilionėm ir spalvotom perspektyvom
visa tai – juk paprasčiausi gundymai ir spąstai
Kūnuvos žmonėms – būk atidus tarsi karys ar
skautas, priesaikos laikykis visada, budėk ir
pasiruošęs būk sutikti tą – svarbiausią priešą
bet kada, bet kur, bet kokiom priemonėm atremt jį
sugebėk kaip siena jį nustumt į pašales ir
niekad niekada nepasiduot –  štai tavo tikslas                 
š           v          e           n           t          a        s.

Tai dabar galvok ir dirbk, o dirbki – kaip galvoji
jau žinai, kad tavo atsargumas, baimė, bloga
nuotaika, nenoras priešintis – didžiausi tavo
priešai – rinkis, su kuo eiti, ar – toliau sėdėk prie
židinio, ugnelę kurstyk, guoskis, kaltink ką tik
nori, tik ne savo neveiklumą, na – pirmyn į
sapnų šalį, kur ramu, šviesu ir gera – savo
pataluos karštuos, arba – pakelki savo sunkų
užpakalį, mielas tėvynaini, ir – varyk, kaip
tavo bočiai varė neadvejodami – tik šakėm
spragilais, grėbliais – iš savo žemės atėjūnus
visokiausius grūdo, maišė su žeme ir švarią
tėviškę išsaugojo visiems lig šių dienų – ir
tau, tylusis verkautojau ir dejuotojau, dar
pa-pa-pa-šnekėtojau – girdi, jauti, ko reikia
iš tavęs šiandieną, taigi – spręsk ryžtingai tai, ką    
spręsti šiandien privalai dabar, tuoj pat, minutę
š                                    i                                   ą.

Tai daryk, nesnausk, nes tave valdanti valdžia – tą
patį daro, tik atsakingiau, kruopščiau – dar reiktų
pasimokyti šio to iš jos – ir nepaneigsi
šito – sugebėjimai valdyti šalį, kad ir
savo juodais būdais, oi toli pranoksta tavo
paburnojimus ir kritiką, mielasis kūne
taigi – mokykis ir tobulėk – prisimeni tą
seną bočių išmintį – gyvatė žudo, bet ir
gydo, tai paimk tą sveiką dalį tarp gyvybės         
ir mirties – tai tavo nuoroda bus, pats suprasi
ką daryt, kur eit, tik nežiopsok, nelauk, kol tave
patį stumtelės kas, tarsi aviną nuves, kur
reikia, gal nebus taip, pats žinai – jei ves, tai tik į
tylą amžiną – anapus horizonto – nori
šito, na – kalbėk, šnekoriau, išlavėjęs miesto
terpėje, tarp tokių pat šnekorių – buitinių ir
galanterinių filosofų – turgeliuose ir
skveruose, bohemoj, skęstančioj kavinių dūmuos
ar už durų, prie Algelės upės – šlapiais batais        
šlapia gerkle – stauk arba godok, svajones leiski                       
į raukšlėtą, drumstą vandenį – gal nuskaidrėsi
ir išsiblaivysi, pats surasi tą – svarbiausią         
m              i               n               t              į.

Taip, kol kas sau priklausai, kaip maišas šeimininkui                 
sau pačiam – ir tiek, kiek suvoki save tėvynėj
savo žemėj, šitame mieste – maži darbai ir
šiokios tokios pareigos, takai, keliai tie patys
įkyri kasdieninė buitis – bet kartais savęs                     
ir paklausi – kam esi priskirtas, priklausai kam
ir iš viso, ar tikrai esi čia reikalingas
tėviškė, namai gimtieji, proseniai, seneliai
ir tėvai – taip greitai jie nutolsta, kai užaugi
ir išnyksta pagaliau, vėl – vienas tarsi pirštas
prie Algelės upės žvelgi vandenin į savo         
kiną, kadrais mirgantį ir bėgantį paviršium        
ekrane šiam – išeitį surast ir patarimą
gaut bandai ir ateitį išvyst visai kitokią
ir gyvenimą – naujus kelius, vietas, šalis ir
miestus neregėtus, bet vanduo Algelės bėga
nesustodamas ir neša atspindžius, skandina
vis gilėjančiam dugne, nusėda, maišos viskas
praeitis, istorija ir dabartis, ir – tavo
k             i            n            a            s.   

Taip, jei kam šiandieną priklausai, tai – šitai valdžiai
šitai santvarkai pirmiausia, o tėvynė tavo
lauks palauks, kol apsispręsi ir pareikši savo
valią, veiksmą, žodį tarsi, bet kol kas esi tik
šios valdžios, o ne savos šalies pilietis, kūnas
registruotas, su savo ID ir dar priskirtas
sluoksniui tam tikram socialiniame pyrage, kur
ir tupėsi kiek reikės, nepaisant pastangų ir
pasiekimų tavo, sugebėjimų ar netgi
talento, populiarumo – būk ramus, esi čia
stebimas, prižiūrimas gerai, nuvalkios greitai
tavo talentus JB valdžia gudriais, patogiais
sau socialiniais įstatymais, dar mokesčiais kaip
kilpom apipainios, suvaržys – ramus kukuosi
sau ir pigų vyną gersi prie Algelės upės
tyliai keikdamas gyvenimą ir tokią valdžią
o jai kas – įstatymiška viskas ir tvarkinga
maža kas ten purkštauja, burnoja tyliai, o jei
garsiai – JB broliai tokius greitai nuramins ir
įstatys, įspraus atgal į savo vietą – savo  
terpę daugiasluoksniam kūnų pyrage – ne vienas
tu čia – tūkstančiai bedarbių, kalinių, našlaičių       
vaiknamukų, įvairių benamių – kiek jų dingsta
nieks nežino – kiti perdirbami JB brolių
į naujuosius kūnus Algaus miesto požemiuose
senose slėptuvėse ir bunkeriuose dar nuo
praeitų karų – juos treniruoja, muštravoja
baudžia, tarnais verčia vyresnieji JB žvėrys              
ypatingai Brolių buvo mėgstami našlaičiai
iš vaikų namų ir prieglaudų – tikri vilkiukai
žiaurumu pralenkiantys suaugusius, net JB
brolius – šitai stebino ir džiugino kartu – tai         
bent kariai užaugs – tikri, šalti profesionalai              
ž     m     o     g     ž     u     d     ž     i     a     i.        

Va jėga kur – tie socialiniai eksperimentai
su skirtingų sluoksnių kūnais buvo pagrindinė   
ir svarbiausia JB programa – rūšiuoti kūnus
pagal savo testus – nuskriaustieji, apgautieji
ypatingi, pavojingi, svetimi, savi ir
taip toliau – visi kiti – tvarkingai surašyti
ir suskirstyti bus pagal naudingumą JB
valdžiai ir juodom struktūrom į savas vietas ir
sluoksnius Kūnuvos socialiniame pyrage – va
taip bus padaryta, netgi niekas nepajus ir
nesupras, kad sėdi patupdytas savo vietoj  
stebimas ir prižiūrėtas visad tinkamai, kaip
tikras brolis juodvarnis, o tau atrodo – laisvas      
nepriklausomas esi – net nejauti, kad siūlais
juodais apvyniotas, varžomas ir valdomas, kad
kiekviena diena pilna juodų priklausomybių          
kurios tampa įprastinėmis – nejauti jau ir
nematai, netrukdo, kartais net ir mielas šioks toks
rūpestis, nors iš tikrųjų – temdo tavo protą
širdį, jutimus atbukina – užlieja saulę                    
debesys juodi – adieu, adieu*, vaiski dienele.

* - sudie (pranc.)          

Taip, tik patikėk – ir pamatysi – bus, įvyks ir
išsipildys būtinai – net nekalta svajonė
ar netyčia paleista mintis tikrove taps ir
netikėtai smogs skaudžiu akibrokštu – nelaukei
šito, bet prieš tai juk pagalvojai ir sukūrei
mane tokią – ko stebies dabar ir muistais, grįžt jau
negaliu atgal – anksčiau kitaip galvot reikėjo
ir mane kitokią kurt – gražesnę ir geresnę.

2. Skausmingas vidinis...                                    
 
Tai, deja, ne sapnas, o gyvenimas – žiaurus ir
pavojingas, pilnas kliūčių – spąstų visokiausių
ir pavojų, tykančių visur aplink, kas žingsnį
gąsdinančių, įvairiausias baimes varančių, bet
ką norėtum rinktis – būti plikas gamtoje, kur                             
tarp tikrų žvėrių daugiau tikrų pavojų, nors jie
visad elgias atvirai ir tiesiai – išskaitysi
viską, iš akių suprasi – esi valgomas, tad
ginkis kaip tik išmanai, ar dink kaip žaibas – staigiai
arba lipki aukštėliau – prie gudresnių žinduolių
pasiliki – tarp žmonių, jeigu tikrai esi toks
tai ir elkis kaip žmogus, juk pagaliau tėvynę
savo žemę, tautą, žmones artimus turi – tai
daug, tai viskas, ko tau reikia, jau esi turtingas
visa kita – palaipsniui darbu įgyjama, kai                   
to sieki, tikslus turėdamas ramiai sau dirbi
šeimai ir tėvynei – ar ne taip vaikystėj mokė      
lenkis praeičiai istorinei, kapams ir bočiams
kūrusiems tėvynę, nes tai – raktas dabartin ir      
ateitin – turi ir privalai gerai žinoti                       
susivokti, kas esi, iš kur, kieno sukurtas
kokia kaina užgyventas, užaugintas – viską
privalai suprast, įvertint ir išmokt, tada tik
ant šio pagrindo gali dėliot savus planus ir           
kurt savus kelius – gyvenimą kitokį – pagal
savo matą, neužmiršk dar – tavo privatusis
aš, šeima, namai ir kiemas – tai maža aikštelė
kurioje užauga ir subręsta reikalingi
ir be galo svarbūs tavo tėviškei dalykai
meilė ir tikėjimas, drąsa, ištikimybė
ir pasiaukojimas, kad vardan Tos galėtum            
siena stot, jei reiks, į ugnį pult be baimės, gint nuo
priešų visokiausių savo – mūs visų tėvynę
K           ū           n            u           v          ą.
 
Ita – ar sunku suvokti ir išgirsti balsą
širdyje kartojantį tau nuolat vis tą pačią                        
tiesą – paprastą ir aiškią – reikia veikti vardan                
Tos ir vardan ateities visų – vaikų pirmiausia
o dabar tau siūlomos tos dažnos apgaulingos
šventės kaip saldainiai vaikui – blizgančios vilionės
pažadai, trumpi džiaugsmai, po kurių būties pančiai
dar stipriau suveržia tavo kaklą – jau patyrei
tai ir įsitikinai ne kartą, bet vis tiek kas
kartą leidies murkdomas tam švenčių sūkury ir
vis sukiesi negalėdamas sustoti, tarsi
už siūlelių būtum tampomas ir valdomas kaip
cirke, šokanti lėlė-marionetė niekad
ir nežino, kas ją tampo, tik aklai kartoja
judesius – vieninteliam nematomam valdovui
pasiduoda – rankom kažkieno, kaip įrankis ar
daiktas, juk jauti tai nebe pirmąkart – patyrei
suvokei ir įsitikinai, o pokalbiai po
du ir slaptos žinios tik patvirtino šią žiaurią
tiesą – valdomas ir veikiamas esi lėtai, po
truputį, kaip jaunas medis lenkiamas žemyn, tik          
ten, kur reikia JB brolių valdžiai – pripažink tai
juk jauti ir supranti, bet lyg apsėstas – vietoj  
sėdi ir kinkuoji galva – taip, taip, taip – juk       
pagaliau sutik jau, kad šitoj JB sistemoj
tau kai kas patinka, nes apmautas kartą PG
brolių, pats pradėjai kūnus maustyti ir naudą
pajutai iš to, tai ir prisipažink – išmokai
juodas pamokas, pritaikei praktikoje – geras
galima ir taip gyvent, nekvaršinant galvos dėl
Kūnuvos tėvynės ir kilnių idėjų, suktis
naudininkiškam rate ir griebti, kas papuolė
po ranka – pirmyn, varyk ir plėšk, kiek tik nuplėšti
sugebi – tiek tavo, jau turi ir džiaukis tokia
būtimi, tačiau žinok, vienatvės valandėlę
nepabėgsi nuo savęs, vidinis balsas purtys
ir draskys krūtinę priekaištais, dar Juodu Broliu
išvadins, tai koks tu kūnas – po tokių dvejonių            
ir įvertinimų – dvigubas žaidimas – Juodų
Brolių reikalas, o tu susinaikinsi šitaip
tik ir liksi – kaukė be pakaušio, be širdies, vien
vardas giliose lentynose trūnys tavasis
A               i            –          D               i.

Na, tai jeigu tokios ateities norėjai, troškai
būt Juoduoju Broliu arba įrankiu brolijos
rankose – be vardo, be tautybės, be šaknų, be
žemės – būk ir lik voratinkly supančiotas kaip
musė, lauk, kabėk, kol voras atžygiuos pribaigt, o
kol turi dar laiko – skubėk džiaugtis – tavo žemė
krūva popierių ir per malonę gautos painios
Brolių darbo schemos, kaip atimt ir perimt turtą
svetimą, kad niekas nesuostų net, o buvę
savininkai dingtų ramūs, tylūs – mizerį tik      
spausdami kišenėse ir nešdami kudašių
kuo toliau, į pakraščius, kokiam Vargasaly, prie
plakių, trusų sienos, o tu linksmintumeis Algaus
mieste, džiaugsmo kupina širdim kaip tikras Juodas
Brolis – tai pasitvarkiau, susiveikiau – tai kietas
tu dabar, kūneli, mažas žemės padarėli
tik kur dėsi visą savo turtą ir kiek džiaugsies
juo – nenumanai, įsivaizduot net negali, nes
Brolių rankos ilgos ilgos – nejauti visai, o
jau kišenėj tavo tūno, pinigus skaičiuoja
viską greit įvertina, tik ne tave, brangusis.

Taip ir grimzta viens po kito kūnų žmonės – tyliai
skęsta goduly ir tampa jau visai kitokiais
žmonėmis Juodų Broliukų rankose, jie greitai
virsta tokiais pat – savais ir svetimais – karjeros       
laiptais ropščias kaip voriukai per voratinklį, vis
tempdami gličias gijas, ir savo gimtą šalį  
tarsi bitę-motinėlę raizgo, painioja ir                  
suka suka į kokoną – vorui šeimininkui
ruošia itin mielą dovaną – tėvynę mūsų
Kūnuvą, šalelę gimtą ir visų brangiausią
ž                   e                   m                 ę.

3. Svarbiausi rūpesčiai

Na, tai kas gi gali būti dar svarbiau, jeigu ne
žemė tėviškės – tėvynė tavo, mano, mūsų
Kūnuva, bet laimi šičia paprasčiausias noriu         
šiandien ir dabar, tuoj pat, daugiau daugiau vis duok ir
leisk pačiam palupti, pasiplėšti, prisi-prisi
krauti, apsi-apsi-ėsti – šitos senos ligos                              
kaip infekcija dabar apėmus Kūnuvą, vis                
retina gretas geriausių kūnų – laikinumo
jausmas amžinas ir nežinia dėl rytdienos šioj
žemėj, kaip kasdieninė taisyklė – daryk viską
tyliai, greitai ir atsargiai, nežiopsok ir būsi
pirmas – šitos nuostatos ir buvo pagrindinės
priežastys, atnešusios tarpusavio vaidus ir
susiskaldymą, o taip vienybės nepasieksi
juk atsakingumas – vieno ar visų – tas pats, o
gal kalta čia nepatogi krašto padėtis šiam
Jūratos žemyno pakrašty, tarp trusų, plakių
brusų, latgų – amžini karai per šimtmečius kaip
audros ritosi per visą šalį, niokojo ir
griovė viską pakeliui, gal dar kažkas čia kaltas     
be senų ligų, lemties ar geografijos, tik
kas pakeis šį kūnų prigimtinį bruožą, tarsi         
klaidą-ydą įgimtą, tai kas gi išvaduos nuo
šios baisios ligos, kuri niokoja, griauna tautą       
iš vidaus – po truputį, lėtai, užtikrintai, ir
kaip kovoti prieš savus, įklimpusius į voro
tinklą lyg netyčia, nesuvokiančius net šito
kaip kovoti prieš savus – kūnus išvirtėlius ir
perbėgėlius, kaip grąžinti, sugrąžinti juos į
tikrą tiesos kelią vardan Tos ir kaip įrodyt         
prigimtinę teisę būt laisviems savoj šalelėj
ir patiems šeimininkaut, tvarkytis atsakingai
ir užtikrintai, kad jokie priešai čia nekištų
nosies ir nelandžiotų visur, nešniukštinėtų
paloviuose tarsi blakės, bet visų blogiausia
kad širdin, galvon nelįstų – va, kur skausmingiausias
klausimas, bėda – tikroji nuoroda šiandienos
d             a             r             b           u           i.

Dar lengvai taip neišspręsi šito klausimo, juk
ką pasiūlysi saviems nuklydėliams, kad grįžtų
į gretas tikrųjų kūnų – vėl tą patį vargą
gaunant minimumą už kasdienį, sunkų darbą
ką pasiūlysi atosvarai – jau paragavę
jie saldumo nuodėmės juodos, patyrę naudą
džiaugsmą tylų – ką toliau darysi, net jei grįžtų
šitie žmonės – jau dabar žinai – pražūtų greitai
nes Juodieji Broliai taip lengvai jau nepaleidžia
nieko – arba lipk aukštyn karjeros laiptais, arba                      
leiskis apačion – kaip tirpalas į žemę sunkis
ir išnyk, štai klausimas visiems šviesuoliams kūnų
kaip rakštis ir – priežastis skausminga – ką daryti.    

Taip, šviesuomenė žinojo – Kūnuva ir kūnai
JB valdžiai buvo tikras turtas, auksas, kurį
broliai sėmė kaušais ir nesivaržydami, net
atvirai, nes kūnai dirbo nuoširdžiai, nuo dūšios
ir kokybiškai, nedrįsdami net konfliktuoti
ar prašyt daugiau ir tą gerai žinojo JB
broliai – kūnai baikštūs ir atsargūs, bet kartu ir
gudrūs, diplomatiški, nenori kenkti sau ir
visad bando išsisukti iš keblumų, rasti
kelią, būdą tinkamą, kaip apsisaugoti ir
dar gerai uždirbti, meistriškai pasinaudojus
visokiausiom galimybėm, būdais, net spragom, o                            
tai patiko JB valdžiai, šitais kūnų bruožais
ji pasinaudot mokėjo puikiai, skatindama
kūnus retsykiais mažutėm šventėm, premijom ir
dovanom, gudriom loterijom bei pažadais, bet
šitai darė dėl akių – ramino ir viliojo
iš tikrųjų – mulkino kaip visada ir melžė
melžė, lupo skūrą mokesčiais gudriais ir darbo
trūkumu naudodamiesi – tarsi paslaugą ar
net malonę teikė – galimybę minimumą
gauti, o biudžetinį pyragą raikė JB
direktorių taryba, taigi kūnų gabalas iš                  
šio saldaus pyrago buvo pučiamas lig kito              
jau socialinio pyrago – va, jums tortas, va, jums
šventė, mūsų rūpestis ir padėka už darbą
tik pyragas – iškorėjęs, vos palietus, krenta
ir subliūkšta tarsi burbulas, bet lieka šventė                   
nuotaika ir supratimas – visa tai – tau skirta
tavim rūpinasi, tau dėkoja, vertina ir
gerbia, tik teisybės šičia tiek, kiek sniego liepą.

Va – po švenčių plaikstosi balionų draiskalai ant
medžių, gatvių grindinio, lyg panaudoti condoms*  
mėtosi, kaip šlykščios šiukšlės, aišku – vėl eilinį
kartą ši valdžia patvarkė savo tautą tyliai                           
ir gražiai – miegokit, kūnai užganėdinti, ir                  
tik geru žodžiu minėkit savo mielą valdžią
ryt vėl gausit savo dozę pažadų, paguodos
ir vilties, iš TV lango žvelgs gražus ir storas                     
vis didėjantis socialinis pyragas – jūsų
aš, garbingi kūnai – diktoriaus balsu prisieks ir
susijaudinęs ramins ir guos visus, bet srautai
pinigų tekės pro šalį, visada kažkur pro
šalį – ten, kur reikia Broliams, na o jūs, garbingi
kūnai-patriotai, greitai sumokėsit net už
blogą orą – niekur jau nedingsit, nes Juodieji
Broliai jūsų turtą greit paims, privatizuos kaip
užstatą-garantą ir paliks plikus – beliks tik                
laisvės dainas plėšt lig ašarų Vargasaly bei
keikt gyvenimą ir tokią lemtį – senos kūnų
ligos vėl atgal sugrįš, apeis mintis ir protą
valią surakins, kasdieninė vergovė skaudžiai   
širdį grauš – tai ką daryt, ir kaip atverst atgal šiuos     
žmones, kad tikėjimo nelaidotų savy ir
kituose šitos šventos ugnelės negesintų
neužkrėstų juodu liūdesiu kaip užkratu ar
nepagydoma liga, tai ką daryt, kai kūnų
gretos vis retėja, o Juodųjų – vis tankėja
kaip kovot, kai lieka tik šviesuomenė ir vargo
pelės šalies pakraščiuos, Vargasaly užspaustos
kenčia tyliai, inkščia ir dejuoja, o pyrago
vidury – Juodieji Broliai vartosi kaip inkstai  
su išvirtėliais iš kūnų – mūsų perbėgėliais
maudosi gerovėj, tarsi nuosavoj Juodojoj                        
tik saviems ir išrinktiems skirtoj, pliuškenas tyliai
i        r              k          i         k         e         n        a.

* – prezervatyvai (angl.)

Na, tai ką daryti – mąstė kūnų šviesūs protai
ir dienom naktim ieškojo įvairiausių būdų
išeičių, tarpusavy bendraudami tiktai po
du, kalbėjosi lotyniškai ir rutuliojo
bendrą mintį – kūrė, vystė ir lyg kamuolį vis
siuntė kits kitam – pirmyn atgal, kol išryškėjo
šis bei tas, pirmiausia – pokalbiai lotyniškai – tai
buvo testas JB agentams – kaip reaguos į
tai, ir jie užkibo – šitaip išryškėjo JB
pasiklausymo sistemų mechanizmai, antra
tas biudžetinis pyragas buvo gana skystas                        
o valdžia dejuot mokėjo – renovacijos ir     
restauracijos, dar kitos reikmės, ypatingai
socialinės, bet srautai pinigų čia vietoj
nesisuko, o iš Kūnuvos keliavo vis pro
šalį, vis kažkur kitur ištirpdavo ir, aišku
Jūratos žemyno šalyse, kažkas ten vyko
panašaus kaip Kūnuvoj, tiktai neaišku, ar tai
buvo JB darbas, visgi – viena išaiškėjo      
kad aukščiausi Jūratos valstybių žmonės irgi
turi interesų – šitas godulys kaip rykštė                       
kokia pavergė ir suvienodino tautas bei
žmones Jūratos, į vieną bendrą tautų grupę   
suvertė, tarsi į kokį katilą – ir tirpsta
tautų bruožai paskiri, ir burbuliuoja, verda
vienarūšė masė be šaknų, be praeities, be
prigimties – tautų kokteilis, pasiryžęs šiandien
šią minutę griebt nugriebt bet ką ir suvartot čia
p                                   a                                   t.
 

4. Kankinančios vizijos

Ita – vienarūšė masė Kūnuvoj, be jokio
suvokimo – iš kur kilus, kam priklauso – vien tik
poreikis vartotojiškas, niekam negirdėtos
ir nežinomos tautos ar rasės, kaip bendros ir
universalios, neutralios grupuotės – tikras
norių kraštas visam Jūratos žemyne skelbė
tautų pabaigą ir tikrą tikrą galą – amen
sakė šviesūs kūnų vyrai, amen Kūnuvai ir
Jūratos žemynui – tegyvuoja nauja rasė
nauji žmonės – noriai, noriai – ir aidėjo naujas
gandas, kaip grėsmė per šalį ritosi – nebus jau
kūnų, plakių, trusų, brusų, latkų – bus tik noriai
visam Jūratos žemyne – viskas, galas kūnų
t             a            u            t            a           i.
 
Taip be jokių įtarimų, nepastebimai net
laikas keitė žmogų, o žmogus save labiau dar    
keitė – greitis, tas pašėlęs greitis, milžiniška
spirale įsukęs, malė viską, grūdo greitai          
piltuvo juodon gerklėn – dešimtmečiai vos spėjo
skrieti, nešdami tautas ir žmones milžinišku       
pagreičiu gilyn – pažyra smėlis švilpdamas ir     
sluoksniais sukasi tolyn tolyn, vis ratais eina             
sūkuriuoja, Viešpaties delnuos sušvinta sapnas
vizija baisi staiga išblaivo karštą protą
šaltas rytas žadina, ramina, guodžia – tavo
tavo laikas šitas ir gyvenimas, kol gyvas    
tęsias – ačiū Dievui, tęsės dar šioks toks buvimas
būtimi kasdiene remdamas prie sienos, bet ir
klausdamas kaskart – kada gi pagaliau gyvensi
jeigu nebūtis juoda apglėbus šitaip stipriai
laiko, nepaleidžia, kad net judančio šešėlio
tavo nesimato – vien tik nuolankus buvimas
susitaikymas, besąlygiškas paklusnumas
lyg ant smaigalio sėdėtum, negalėdamas net
krustelėt iš baimės, kad tiktai nepasimautum  
savo noru – va, tau sąlyga išlikti – spaudžia
sapnas smilkinius, lig skausmo geliančio kankina
purto baisios vizijos, košmarais krato tarsi
lapą ir staiga regi – keisti, juodi žmogėnai
humanoidai iš tamsos išnyra, grėsmę smelkia
akys, žvilgsniai jų įkyrūs tarsi peiliai bado
tavo širdį, nagai tiesias prie gerklės – sučiups jau
greit sugriebs, pasmaugs – vėl šaltas rytas rasą tavo
veidu lieja – baimės prakaitas ledinis šaldo         
kaktą, kol gilus atodūsis prispaudžia kūną                       
traukia žemė į save – tie požeminiai ryšiai
gyslos, venos, virkščios kaip gigantiškos gyvatės
ar sliekai rasiniai žvilga, vinguriuoja, raitos             
Kūnuvos dugnu ir skverbias į kitas šalis, po                   
visą Jūratos žemyną naršo ir dėlioja
savo juodas sėklas-spurgas-kiaušinius, įspraudžia
po gražiausiais miestais, tyliai įsirenginėja
savo dirbtuves ir gimdyklas keisčiausiems gyviams
veisti – karaliauja ten toks storas, plikas voras
šventu Iciku vadinamas, kuris be storo
švirkšto niekada nevaikšto, akylai prižiūri
ryšius požeminius, stebi savo šiltnamius ir
motininę virkščią, į kurią kažką suleidžia
karts nuo karto – ir virkščia toliau ramiai banguoja
alma liula gyslos-venos, plečiasi į šonus
kažką siunčia, mažesnėm gyslelėm perduoda ir
vėl toliau pumpuoja sparčiai iki kapiliarų
iki pakraščių – voratinklis, apėmęs žemę
dangų siaučia, spaudžia Jūratos žemyną, raizgo
veržia tinklais, savo valdžią juodą tvirtina, kur
tik čiuptuvai požeminiai-antžeminiai siekia
ten šakojas gyslos, kaip gyvatės landžioja ir
mezga savo tinklą tankų, audžia juodas voras
gyvates mazgioja, jungia – uodega-gerklė ir
vėl – nauja gysla per žemę ir iš žemės lenda             
ten, kur reikia, prisijungia, tęsiasi ir veikia
p          u         i          k          i         a        i.
 
Šitaip sunkiai rytas plėšia tartum užklijuotas
drėgnas dar blakstienas, lupa vieną nuo kitos ir
atveria sunkius vokus į šviesą, akys sminga
ir aptemsta – aklos kurį laiką markstos, baugiai
taikos prie šviesos – nejaugi gyvas ir nejaugi
čia – savuos namuos, savoj lovelėj – šiluma ir
naujas, šiltas atradimo pojūtis – tu laisvas
iš košmariškų sapnų išsivadavęs, grižęs
tarsi iš Anapilio ir gyvas – gyvas, sveikas      
pagaliau – savam mieste, savoj tėvynėj, savas
tarp visų kitų piliečių – nebaisi vienatvė
slegiantys košmarai, klaikios vizijos ir baimės
visokiausios, ir priklausomybės – tu ramus, nes            
č        i        a        –       n        a       m       a      i.

Šitaip greitai keičias realybė ir šviesa į
tamsą virsta, modama nakties juodais sparnais vis
tvirtina tamsa save – šviesa tikroji – aš, bet
rėkia vėl šviesa – tai aš, tamsa tikroji, naktį          
gimdanti kas vakarą, o rytą kenčianti dėl
to, ką padariau, taip kankinuosi visą dieną
bet vos vakaras pajuosta – sąrėmiai užeina          
spaudžia, suka pilvą, traiško šonkaulius vėl noras
naktį pagimdyti – ne, tai netiesa, tai melas
vėl naktis sušunka – aš tikra dienos gimdyvė
aš kenčiu ir kankinuos kas rytą, kol, išlaužus
mano kaulus, kūną plėšdama diena išsprūsta
išlenda, aukštyn pakyla ir mane marina
šitaip, bet vos rytas tik artėja – vėl skausmai, vėl
sąrėmiai, vėl kaulų laužymas ir noras – dieną
pagimdyti, ne – diena sušunka, ne – kartoja
vėl naktis ir taip vis nesustoja pyktis sesės
a          m        ž          i          n         o        s.

Taip ir supas tarp dienos nakties švytuoklė, tyliai    
groja, vis pirmyn-atgal – din-dan, din-dan kartoja                                   
kviečia žengt pirmyn-atgal, greičiau sugrįžt priverčia  
suktis, tam vieninteliam intervale sutilpt tarp   
no-riu, rei-kia – tarpas toks nedidelis, bet rei-kia
padaryt, ką no-ri, trokšti sutalpint į vieną   
intervalą do-rė viską – nori, nori šitą
padaryt – gyvent gražiai, sudėt į šitą garsą        
visą likusį gyvenimą – išrišt, oktavom      
padalint ir pagimdyt kaip vieną tikrą garsą
klyksmą amžiną kartoja paukštis, neša šventą
giesmę, numeta vis tarsi priekaištą ir ženklą
g            a            u            d           y           k.
 
Tai ar iš tikrųjų nori – priremia vidinis        
vėl įkyriai traukia, lupa žodį iš burnos – ar
tikrai nori, na, sakyk greičiau, paleiski žodį
ir prisipažink arba paneik, tik ženklą rodyk
pagaliau – vis viena tas pasirinkimas tavo
tavo bus – klaida ar išeitis – ir vis tiek rinktis
privalai, nepasislėpsi jau, vėlu kudašių
nešt, tad rodyk drąsiai – vieną arba kitą veidą                            
ant svarstyklių dėk, lai supasi sau abejonė
kol nusvers ir už tave nuspręs, kuri mėnulio
ar monetos pusė iš tikrųjų – tikras veidas
pjauna pilnatis sunokusį mėnulį, žneksi
obuoliai rugpjūčio soduos, kaukia vilkšuniai ir
jaunatis pasenus pila auksą pelkių balon
atsikrato šios skolos ir šito svorio – gulas               
mėnuo pilnu, skaisčiu veidu kaip lėkštė – į juodą            
duburį įspaudžia gilų antspaudą – žymė kaip
minklė lieka tau – mįslė ir nuoroda – galvok ir
savo žodį tark greičiau – dangus į žemę juodas
leidžias, spaudžia, saugokis – ir tavo vieną pusę
greit įspaus kaip antspaudą, tave tiktai paliks šioj
ž                 e                   m                ė                 j.
 

5. Šeimininko bruožai
     
Taip bundi iš vieno sapno ir kelies į kitą                  
net nejausdamas ribos – diena, naktis tik keičia
viena kitą, mainosi šviesa, šešėliais žaidžia
žemė, suka viską aplink galvą – apsuka, ir                           
pėdini, žemyn akis nuleidęs ir pametęs
sveiką nuovoką, tik gimto Algaus gatvių plytos
kelią rodo, taip gerai pažįstamą – tiek sveiko
suvokimo džiaugsmo, kad esi gimtam mieste, kur
mūro sienos įtrūkimas ar plyšys tau kalba
piešiniais savotiškais apsako daug daugiau nei
atmintis ar pamokos istorijos – takai šie
visada nurodo tikslų kelią ir maršrutą
savas čia esi, pažįstamas, šešėlis tavo
slenkantis nuglosto seno miesto sienas, mūrus
ir užrašo tavo vardą, pavardę ir visą
biografiją, net žvilgsnį – šito miesto sienos
jos talpina viską atminty, ilgai išsaugo
čia gyvenusius ir kūrusius, kentėjusius ir
pasilikusius čia amžinai tarp mūrų sienų
rūsiuose, po grindiniu, seniai sunykusiuose
kapuose, kapinėse – tik aidas šimtmečių tarp
namų blaškos kaip vaiduoklis amžinas, nerimsta   
tarsi piktas sargas bara vis ir reikalauja
saugot šitą seną miestą – bažnyčias, pilis ir
s            i            e            n            a           s.                               

Taip, šis miestas, senos gatvės, šimtametės sienos
gaudo tavo žvilgsnį, perskaityti kviečia, kas per
šimtmečius čia surašyta – tik paglostyk gatvės
akmenį ar sienų mūrą ir priglaudęs ausį
paklausyk – jauti, girdi, kaip dunksi miesto pulsas
ir tava širdis kartoja, perima jo ritmą
dunksinčioj krūtinėj, sutapatina su savo
tavo gimtas miestas čia įaugęs, o išaugę   
pamatai jo vardą mena, iš kartos į kartą                           
vis kartoja ir pasauliui skelbia jo didybę.

Tai ne sapnas – žingsniai skamba ir į tavo žvilgsnį       
lenda, vis matuoja gatvių grindinį, o tu vis
negali akių atplėšt – seki žingsnius, žvelgi į
žemę – visos mintys čia ir rūpesčiai ir bėdos
klausimai painiausi sukas, gulas, tarsi smėlis                   
gręžia, graužia gatvių grindinį ir atsako vis          
laukia, atspindžio kaip antspaudo, atšokančio nuo
miesto veido, ir staiga – pabunda nuosavybės
jausmas, poreikis tikru šeimininku čia būt ir
atsakyt už viską, viską apžiūrėt, apeit ir
viską apsakyt – patikrint taip, kaip ir priklauso                                                
tikram šeimininkui – mano, mano šitas miestas
mano, mano – kala batai, mano – kyla žvilgsnis                           
bokštais skrodžia dangų – mano ši žydra padangė
ir dangus virš jos, ir žemė ši, ir oras – viskas
m                    a                      n                    o.

Tavo – taip, užvaldo šitas jausmas naujai gimęs
išsiveržia iš sustingusios būties ir laiko
vietoj stovinčio, suplėšo juodą sapną, leidžia
draiskalais pavėjui, praplečia akis, išblaivo
šitas naujas suvokimas-atradimas kelia
aukštyn smakrą, sugrąžina buvusį orumą
garbę ir atsakomybę – tavo šitas miestas
t                    a                   v                   o.

Šitaip muistaisi nustebęs – tarsi rudeninis                  
lapas, galva vis kinkuoji tai kairėn, dešinėn ir
taip, ir ne, lyg kažkas lauktų, kad greičiau nukristum
rodos, šimtmečius miegojai pramiegojai, nors iš
tikro lyg užbukintas buvai – visai šalia, čia
pat egzistavai kaip pririštas šuva būdoj su
užsklandom, kad tik miegotum sau laiku paėdęs
ir nelotum, kai neprašo – net baisu nuo tokios
vizijos, bet tuoj pat nusipurtai šitą klaikią
praeitį ir jau visai kitaip žvelgi į savo
gimtą miestą Algų – Dieve mano – sprūsta žodis
tartum peilis, šūksnis išskrenda, prapjauna lūpas
klausimas ir nuostaba – kas čia šeimininkauja
tavo žemėj ir tavam mieste, kas savo tvarką
daro – negali net patikėt tuo, ką matai, vos   
atpažįsti savo gimtą miestą, nors žinai čia
ir pažįsti atokiausius užkampius, slapčiausias
vieteles – painius takus per bromų labirintus              
patiltes sraunios Algelės, varpines bažnyčių
žiūrinčių į savo Algų, kapines senas ir                
rėvas, ozą, kalnus – kreivą, statų, ilgą – viską
čia žinai – smulkiausias ir mieliausias vieteles, tai
kas gi stebina ir neramina, graužia širdį
šiandien – ir staiga pabunda, plėšias, iš kokono    
juodo lenda tikras vaikas – Kūnuvos pilietis.

Taip keistai atrodo naujas miesto veidas, tarsi
grimas koks – nevykusi kosmetika ar tuščias
bandymas pakeisti viską pagal savo skonį
vien todėl, kad tokia teisė, tokia galimybė
jau kažkam priklauso – keista, kas čia vadovauja
sutrinki nustebęs, nors regi – tos pačios gatvės
šimtamečiai pastatai tie patys, tiktai keistas
blizgesys įkyriai žybsi, akina, svaigina
nematytu spindesiu masina naujos spalvos
atspindžiai, bet lyg repatrijantas ar turistas                     
iš kažkur – žengi vėl savo gimto miesto gatvėm
ir stebies – senoji architektūra ir seno
miesto centras su bažnyčiom, rezidencijom ir
rūmais, rodos, stovi savo vietoj – taip, tiktai iš
jų belikę pamatai ir pora aukštų sienų
kaip kolonų, remiančių ir laikančių kitas jau         
visiškai konstrukcijas, tarsi naujus namus ant
seno miesto pagrindo – o Viešpatie, tai jie ir
žybsi, akina tave, bet iš tikrųjų – čiagi
ne namai visai, o šiltnamiai, akvariumai ar
tik stogai stikliniai su malūnsparnių aikštelėm
žybsinčiom lėkštėm, smailom antenų adatom, į
dangų mirksinčiom ir siunčiančiom keistus garsus ar      
ženklus –  kas juos žino, bet svarbiausia – šitie stiklo
puodai ant senamiesčio stogų atrodė tikri
šiltnamiai ar troškintuvai-greitpuodžiai, kuriuose
patyliukais virė miesto žmonės – nesvarbu, ką
darė – dirbo, kūrė ar ilsėjosi, bet vis tik
po šiuo išoriniu  spindesiu – o jo esmė – kaip        
tipiško narcizo, demonstruojančio tik savo
galanteriją – atrodė,  lėtai duso Algaus
kūnai, lyg daržovės karštam šiltnamy, kur visad
trūksta gryno oro ir gaivaus vandens, o Dieve
štai kokia ji, ateitis – gyventi šiltnamiuose
kaip garažuose, angaruose ar dirbtuvėse
tarp lengvų karkasinių konstrukcijų, pačiam būt
tokiu – galanteriniu, lengvu, kaip ši moderno
architektūra, akimirksniu pakeitusi ir
Algaus miesto veidą, ir charakterį, net žmones.
 

6. Praregėjimai

Taip, be abejonės, šie pasikeitimai žmones          
stipriai paveikė, pakeisdami jų tikrus veidus              
sąmonę, tikrovės suvokimą – atitraukė  
nuo istorinių vertybių, praeities šventos ir
nuo savų šaknų – šita vienintelė mintis kaip
priežastis tikriausia sparčiai brovėsi į galvą
kas daugiau, ko daugiau reikia dabartinei valdžiai
greitai žengiančiai su pažanga ir interesais
savo – čia tikriau, matyt, tai bus tas pagrindinis      
JB tikslas – apipainiot šitą šalį, žmones
Kūnuvos, juos apdoroti stipriai ir pasiekti
savo numatytų rezultatų, juk visa ši
šou politika kaip realybės cirkas veda
visą kūnų tautą patikimai apgalvotu
išorinio spindesio, gerovės netikros, tik                                  
menamos keliu ir čia ryškėja pagrindinis
JB siekis – kurti Kūnuvoj vartotojišką
egoistišką visuomenę, kur pagrindinis
šūkis atviras – tik aš, tik mano,man – ir visos      
priemonės čia tinka, kad pasiektum savo tikslą
atitrauktum dėmesį nuo pagrindinių tautos
išlikimo galimybių – ačiū Dievui, šviesūs
kūnų vyrai ne veltui pradėjo naują madą
pokalbį po du –  taisyklė ši po truputėlį     
skverbėsi į kūnų tautą, tarsi gera sėkla                  
krito kiekvienon širdin, spurdėjo, skleidėsi ir
augo kaip vienintelė šviesa – tiesa tikriausia
vedanti vieninteliu keliu – būt savo krašto
savo žemės šeimininkais, niekam neskolingais
ir nuo nieko nepriklausomais – laisvaisiais kūnais.

Taip po truputį aiškėja priežastys, ryškėja
bruožai, būdai šios valdžios, kuri primetus savo
stilių – mielą ir patrauklų tik iš išorės – čia                   
iš tikrųjų kūrė dvigubą, dvilypę valdžią
kaip specifinę sistemą, dargi ir kontrolę
dvigubą – saviems ir jau pritaikytiems čia dirbti
kūnams po bendra valstybės vėliava, tačiau iš
tikro, kaip dabar aiškėja, po Juodųjų Brolių
vėliava – tokia tai velniava gimtojoj žemėj                               
dedas, kad iš pirmo žvilgsnio nieko nesuprasi
viskas blizga, žvilga, šventės ritas šurmuliais per
Kūnuvą, atrodo,  linksma ir smagu gyvent čia
iš tikrųjų, net pagirti verta šituos JB
brolius, šitaip išmoningai įgyvendinančius
savo toliaregiškus planus, ir pripažinti
tenka – kartais jiems tikrai pavykdavo surengti
itin įspūdingų švenčių – akcijų, kai kūnai
pasijusdavo tikraisiais šeimininkais, netgi
patikėdavo sava valdžia visa širdim ir
džiaugdavosi kaip vaikai to įspūdžio tikrove
mes vieningi, mes reikšmingi, svarbūs savo žemei
Kūnuvai tėvynei – Dieve, Dieve, šitaip aklai
tikint, slysta ir nuslysta viskas nuožulniąja
plokštuma žemyn – juodon skylėn nugarma viskas
jau negrįžtamai prapuola, betgi  spąstai veikia
blaškosi tinkluos priklausomybės aukos – kaltos
ir nekaltos, spurda, laužosi sparnus ir rimsta
gęsta, miršta tyliai, be riksmų, garsių dejonių
šitaip miršta ir tikėjimas, viltis ir meilė
ir tėvynė pagaliau – širdy pirmiausia, o po
to ir žemėj – tik žemėlapiuose lieka vardas.

Ita, tokios liūdnos perspektyvos atsivėrė
kai kuriems, pabudusiems tarsi iš ilgo miego
ir išvydusiems visai kitokį Algaus veidą
bei gyvenimą kitokį – keista, būdami čia
ir diena dienon gyvendami, nepastebėjo
žmonės ir nematė daug ko, tik dabar, tarsi iš     
kito laiko būtų – skirtumus visi išvydo
ir pajuto priežastį bei potekstę už viso               
šito išorinio blizgesio, suprato esant
ir kitokių, gilesnių dar valdžios užmačių, o
šiuos įtarimus patvirtino ateinančios iš
kūnų šviesulių itin neramios, liūdnos žinios
perspėjimai saugotis, būt atsargiems, nerodyt
ir neskleist balsu jokio nepasitenkinimo
ir nepasiduoti jokioms provokacijoms ar
bandymams nugirdyt ir tokiu būdu prakalbint
ir išpešt svarbių žinių – ir kūnai tą pajuto
ši tyli, šventa kova stiprėjo vis kasdien, nors
ginklai buvo paprasčiausi kaip senovėj, vis tie
patys, tai – tikėjimas, viltis ir meilė savo
kraštui ir tėvynei, na o šiandien dar reikėjo
ypatingai daug šventos kantrybės ir ramybės
dar susitelkimo ir, duok Dieve, iškentėt, kad
tik neprasižiotum ir neleistum savo burnos
priešui amžinam – ištaukšti, išplepėti viską               
ko nereikia, juk per tą liežuvį kiek pražuvo
nekaltai išėjo iš gyvenimo, tiktai – ne  
savo noru, o varu į tamsą amžiną, į
mirtį – kas besuskaičiuos tas netektis, skriaudas ir
kas beišmatuos tą graužatį ir tuštumą kaip
juodą gerklę, atsivėrusią praradus savo
artimiausius ir brangiausius žmones, vien tik skausmas
kasdieninis palydovas ės, kankins, primins šią
žaizdą, amžinai kraujuojančią, negyjančią kaip
n          u          o          d          ė          m         ę.

Visa tai tikrovės atspindžiai, ryškėt pradėję
po vaisingo miego – atvertys-akibrokštai kaip                
aštrios duženos ar peiliai, plėšiantys nuo tavo
vyzdžių storą kataraktos plėvę kaip condom‘ą         
gimk iš naujo – sako naujas rytas ir diena kaip
bokštas Kūnuvos širdy – čia, Algaus aikštėje, lyg      
gyvas priekaištas – į dangų remias varpinė, kaip
raktas ar šauktukas – laiko dangų, rėkia tavo                       
mano – mūsų visų bendrą rūpestį ir bendrą
skausmą, bendrą žaizdą rodo Patijui Aukščiausiam    
Viešpačiui, valdovui žemės ir dangaus, išsiunčia  
prašymą-maldavimą – išgelbėk mūsų tautą.

Taip jau būna, kad sukies lyg aklas kasdienybėj
savo – vis slysti paviršium, liesdamas tuos keistus  
ženklus – buities nuorodas – ir pėdini, mini vis
užburtam rate, atmintinai sukiesi – rytas
vakaras, savaitė, mėnuo, metai bėga, skrieja
vydami tave, bet nesigilini į esmę                                   
šios būties ir nemąstai nei apie tautą, savo
gimtą žemę Kūnuvos, neprigulnybę, laisvę  
nes ir nematai, neieškai, net nenujauti – iš  
viso – netgi negalvoji apie tai, tik slysti
slysti metais ir tirpsti laike, bet visgi būna
tokių prabudimų, kai tarsi į galvą trenkia
kaži kas – pažadina, išblaivo ir atmerkia
atveria akis keista grėsmė, susivokimas
negerai kažkas už tavo kiemo vartų dedas
nuojauta pavojų jaučia, greit užuodžia, veržias
už tvoros į pagrindinę miesto gatvę, aikštę
kaitina mintis staiga sugrįžęs keistas jausmas
kažkada anksčiau patirtas, taip, čia tavo miestas
tavo žemė, jai tu priklausai ir tavo meilė
tavo žodis, žingsnis čia svarbus ir reikalingas
turi ir privalo būt, ar tikrai taip – galvoji
vis drąsiau – širdis dunksėdama išduoda tikrą        
tiesos žodį – veržiasi jis, laužydamas tavo
šarvą, lenda, traiško, plėšia nuo šitos tikrovės                   
melo kataraktos plėvę, dirbtinai sukurtą,
traukia, trenkia žemėn, iš kančios šios išvaduoja
plintanti vienos tiesos šviesa – jūs esat laisvi
k               ū                n                a               i.

7. Kitas Algaus veidas
       
Taip pabunda pamažu iš gilaus miego kūnai
kelias tingiai, krapštosi akis, vis markstosi ir
stebis lyg maži vaikai, prie motinos prigludę
kur mes esam, kas čia daros – keistas triukšmas, dainos
negirdėtos, nepažįstama kalba ir žodžiai
nesuprantami, dar akinantys blyksniai, keistas
švilpesys danguj, lyg pakabintas nerimas vis
cypsi čia aplinkui, šurmuliuoja tyliai visa                      
valdanti grėsmė ir nuojauta – būk atidus ir
atsargus – stebėk ir saugokis, pavojai tyko
čia, visai visai šalia, už nugaros alsuoja
kaip senam slogiam sapne – prisimeni, bet šiandien
tavo sostinėje – kitas laikas jau ir kiti
žmonės, netgi žvilgsniai jų kitokie – pasikeitę
šviesesni veidai, daugiau tikėjimo juose ir
ryžto, net jėgos –  ar jau išnyko nerimas ir
b              a               i              m              ė.
 
Na tai kas čia atsitiko ir pasikeitė kas
šiam mieste, kad šitaip greitai nuostaba su baime   
keičias, šypsena su rūpesčiu ir nerimu vis
maišos, ryžtas su atsargumu – gal dar kankina
buvę skauduliai ir praeitis skausminga, o gal
atvirai – pabodo visą laiką įsitempus
būti lyg ant pavadžio ir kęsti tokią būtį                
betgi kas blogai – gal čia tik senos senos baimės
juk tikrovė pagražėjus, tą matai – gerokai
nueita į priekį – kažkada tiktai svajotą  
o dabar realią ateitį – turi, jauti ir                          
jau esi joje – tai kas blogai ir kas dar graužia  
š                 i                r               d                į.

Tai, ką susapnuoji, po kiek laiko būna kartais
išvysti realiame pasaulyje kaip naują
atradimą – eureka* – suklykia užmirštuolis
atradėjas – mano mano, bet spiralė ratais
ir lankais kartoja judesį toliau tą patį
atkuria ir atgal siunčia atradėjui – bakst per
nosį – eureka – ir vėlei tam pačiam taške, ir
vėl stebiesi sapnų atradimais, sukdamas į
šalį savo nosį – vėl gavai – eilinį kartą
purtais piktas, nepatenkintas, lyg apvogtas ir
grūmoji, rankas iškėlęs, dangui, betgi – žemėj
gyveni, savoj tėvynėj Kūnuvoj, ir nors čia
viskas mainos, keičias ir kartojas, visgi laimi
tas, kas drąsiai visas šiukšles praeitin nugrūda
šluoja skaudulius, žaizdas senas ir dejones, per
amžius lydinčias, juokais paverčia ir paleidžia
niekais, atmintis šventa – geriausias institutas
ir archyvas iš kartos į kartą – raštu, kalba
kaupias žodžiai, iš širdies į lūpas eina, skamba
virpa, gulas atminty kaip muzika, garsai tie
sutalpina savyje giliau, daugiau nei prasmę
net ir būseną patirtą – džiaugsmo, skausmo, laiko
kvapą – daug dalykų žodis savyje talpina
betgi šiandien – kitas laikas jau, ir knaisiotis po
praeities skriaudas nėra kada, tegu jos guli
tyliai atminties archyvuos, surašytuos kūnų
mokslo vyrų, na, o tau šiandieną – įprastinis
kasdieninis mūšis – už save pirmiausia ir už
savo vietą Kūnuvoj ir Alguj – reikia kautis
dar už daug, už daug ką šiam gražiam pasauly reikia
pakovot, tiktai kova nelygi kovai – jei už
savo, mano, tik lupi iš tėviškės aruodo
gudriai, apsimesdamas kovotoju, o nieko
jai neduodamas, tada čia tavo blusų karas
tavo reikalas – gyvenk kaip tarakonas žemėj
be tėvynės vardo – prigimtinis naudininkas
mano, man – greičiau greičiau, tik ši būtis – lig pirmo
paskutinio karto, kol užmins tave, sutraiškys
nesvetingi batai – bus vėlu, negrįžtamai  
dėme pavirsi ir šalikelių žolėj ištirpsi.

* – radau, atradau (lot.)                        

Na, tai judinkis, tautieti, arba skęsk duobėj su
JB broliais, maudykis kaip vienadienis gyvis
gerki trumpalaikį džiaugsmą arba kapanokis
ropškis iš juodos duobės viršun, viršun greičiau ir
ženk vienu keliu išvien su savo kūnais vardan
Tos – vienintelės tėvynės žemės, nebijok, jei
kas iškeiks ir kūnu patriotu išvadins, tai
nieko nauja, jau seniai girdėta – menkinta ir
tyčiotasi iš šventų dalykų siekiant vieno
tikslo – kuo greičiau pavergt tave ir tavo šalį.

Va – ir ėda abejonės kūnų žmogų – supas
ant svarstyklių noriu ir nenoriu, negaliu, bet
knieti – spaudžia, speičia uždaram rate ir remia
vis kampan, lyg tardytų – prisipažink, tai nori
ar nenori, matos – nori, bet bijai – nenori
tik dėl dviejų aplinkybių – greit pražūti likus
juodoj pusėj ir galbūt – pražūti pakovojus
šviesioj pusėj vardan Tos, vienintelės, tai kas dar
trukdo pasirinkt tą vieną tikrą kelią, vieną
tikslą – drąsiai eit į savo ateitį, į šviesą.

Tai ar nematai, kas dedasi aplinkui, ar dar
reikia tau įrodinėt, kad šitas dabartinis
akinantis spindesys tik kamufliažas* – visa
kita – juoda juoda, paslėpta giliai, šviesa ši
apgaulinga, plinta iš tamsos – kažkas naudoja
ją kaip priedangą, po kuria dengia, slepia savo                            
tikras, juodas užmačias ir juodus darbus, tavo
reikalas – pralaužti ir apnuogint šį teatrą
arba pasilikti – aklam tiesai, aklam laisvei.

* – maskavimas (pranc. camouflage)

Dabar prisimink, kas tave guodė ir ramino
ištisus metus, kai bėdos įvairiausios tarsi
debesys juodi užgožę spaudė ir kankino
kas praskaidrindavo nuotaiką, pralinksmindavo
klegančiais varpeliais juoko nuginkluodavo ir
šypseną veide įrėždavo – ar ne vaikai, tie
burbuliuojantys, maži nenuoramos, guminiai  
kiškiai, strikinėjantys, kur reikia ar nereikia
visgi – gebantys lengvai, nerūpestingai, tarsi
Viešpaties ranka nustumt į šalį ir skriaudas, ir
vargą, visas blogybes tuojau paverst juokais ir
šypsenom, linksmybėm, kad ir trumpučiu džiaugsmu, bet               
saulėtu ir šviečiančiu ilgai ilgai, ir šitas
vaikų užtaisas padėjo – laikė stebuklingai                                                    
gyvastį, tikėjimą ir meilę, vedė tarsi
saulė žemę, vertė suktis, nestovėti vietoj
mokė mažu džiaugtis ir varge linksmai gyvent, tai
ar neverta jiems nutiesti švarų, gražų, šviesų
kelią, juodulius visus tarsi šiukšles išmest ir
sunaikint, kad nematytų, nepažintų vargo
o žygiuotų ateitin šypsodamiesi, ramūs
ir laisvi, laimingi, atviri plačiam pasauliui
neštų vardą Kūnuvos, didžiuodamiesi skelbtų
kaip gražiausią dainą apie mažą stiprią šalį.      

Taigi – apie mažą, stiprią šalį, o dabar tik  
spėk dairytis ir stebėtis, kas čia daros žemėj
tavo tikras realybės šou*, paradas – spindi
margaspalvės šviesos, blyksi, akina, o dainos
pinasi su šokiais, cirko numeriais ir kvailo
jumoro spektakliais – šiepias iki ašarų ir
žiaukčioja pilvus laikydami visi – abipus
rampos linksma taip nebuvo niekad, pasakytų
dr. Faustas – žūti, mirti po truputį einam
vis artyn, prie visiško susinaikinimo ir
išnykimo Jūratos žemyne bei pasauly.

*   – prabangus pramoginis renginys (angl. show)

8. Dr. Fausto pabarimai
 
Tai žinokit ir drebėkit, neužmirškit šitų
žodžių – žeidžia jie ir plinta, skleidžiasi po visą
Kūnuvą, vis pabaksnodami, primindami vis
ir pagąsdindami – taip tikrai ir bus, jei nieko
nedarysit, tik sėdėsit vietoj ir spoksosit        
kaip čia, jūsų žemėj, tvarkosi juodi broliukai
ir gyvenimą, atseit, geresnį daro, puošia
jums, brangieji kūnai – patikėjot, na, tai ruoškit   
pamokas ir patys pulkit iš paskos tvarkytis
kol jus pačius sutvarkys, tai va, jei trokštat trumpos
laimės – marš pirmyn su JB broliais, lupkit, plėškit                 
dėkit užantin ir džiaukitės, bet jei galvojat
apie ateitį – tėvynės, savo ir vaikų – tai
jau neabejokit – kelkitės visi ir eikit
žinot kur ir vardan ko, ar reikia dar kartot ir
piršt senas tiesas, dar pult ir agituot, ar verta
aiškint tai, kas atvira, akivaizdu ir nors iš
pirmo žvilgsnio – viskas neblogai atrodo, betgi
visos puošmenos ir pažadai, plakatai – žvilgsniui
aštresniam ir minčiai atitraukti skirta – kad tik
neieškotų, nesiskverbtų, nesigilintų ten
kur nereikia, kur giliau, ten, kur sudėtos visos
juodos užmačios, visa juoda esmė – naikint ir
visiškai ištrint tautos tradicijas – bet kokį
savitumą, bruožus tautinius ir ištirpdyt šią
kūnų Kūnuvą plačiajam Jūratos žemyne
suvienodint su visom kitom tautom – kaip vieną
bendrą tautą, reikalingą tik saviems tikslams ir
amžinai tarnystei, va – tokia perspektyva ir
ateitis numatoma ir daroma – kiekvieną
dieną po žingsnelį, visiems regint ir – nematant  
čia – tėvynėj tavo, bet valstybėj – jau ne mūsų.

Ita – JB užmačios, tikslai ir siekiai, būdai
tapo aiškūs, net daugiau – šviesuomenė išnaršė
jau beveik šį voro raizginį ir pagrindinį
lizdą, gudriai susuktą po sostinės kalvom, tik
dar neaiškūs liko požeminiai ryšiai – gijos
virkščios, iš kažkur ateinančios ir dingstančios iš
Kūnuvos tolyn, gal į kitas šalis-valstybes
ar žemynus net, tiktai pirmiausia išsiaiškint  
reikia čia, savo žemelėj, o pirmiausia Algaus  
mieste rast surast ir sunaikint tą pagrindinį
JB voro lizdą, iš kurio komandos visos
ir visi nurodymai viršun keliauja JB
uoliems vykdytojams – agentams, statytiniams ir
lyderiams – PG, PS, PL ir PK – kūnams
paklusniesiems, taigi  JB struktūra jau mokslo
vyrams puikiai žinoma, dabar tetrūksta vieno
tik pradinio taško-lizdo, pulto valdymo, iš
kur ir ėjo ši visa juodybė, nuodijanti
ir lėtai tirpinanti naikinanti tėvynę
k                ū                n               ų.

Taip, jau surinkta pakankamai įrodymų ir
faktų apie JB valdžią valdžioje čia, mūsų
Kūnuvoj, belieka ją tik nuginkluot, išvyt ir
sunaikint galutinai, tačiau akivaizdu, kad
šitai padaryt patiems – sunku ir sudėtinga
vien todėl, kad visame žemyne Jūratos mes
nors garsi, tačiau maža tauta ir be pagalbos
iš kitų šalių šitoj kovoj mes nelaimėsim  
tik prarasim daug gerų žmonių ir sužlugdysim
taip ilgai augintą šventą tikslą – savo tikrą
laisvę, nepriklausomybę – vėl iš naujo kurti
ir brandinti kantriai teks tą pačią mintį, siekį
vis tarnaujant tiems patiems, o gal kitiems ateiviams
ir valdytojams, taigi – kiek tęsis ši kankynė
dar dešimtmečius ar vėlei šimtmečius, kol nyks ir
jau galutinai išnyks visa tauta, tai spręskim
pagaliau dabar arba – kaip visada – palikim  
perleiskim šią kovą savo palikuonims – tegu
kapstos, kapanojas kaip nors patys – ką dabar ir
mes sėkmingai darom – kaip maži maži kūneliai
puolam, traukiamės, pašūkaujam, vėl abejojam
atsiprašinėjam, vėl įširstam, šokam, krentam
draskomės tarpusavy, kaltų ieškodami ir
vėl apsikabinę verkiam, priešą skalbiam, dainas  
traukiam ir tėvynę minim, na – kiek tęsis visa
t                                   a                                  i.

Argi dar nežinot – kūnų mokslo vyrų darbas
padarytas jau, beveik paruoštas, lieka mažos
dėmės Algaus kalvose, kurias šviesuoliai kūnų
greit įmins, išaiškins, iškrapštys į dienos šviesą
ir nurengs nuogai šią Juodąją Broliją ir jos
juodą valdžią, padarytą iš savų ir mūsų
kūnų, apgautų, supainiotų ir suklaidintų                             
bet vis tiek, kad ir patiems nežinant, dirbančių ir
nuolankiai ištikimai tarnaujančių struktūroms
viso JB tinklo, o ką daro šičia šviesūs
kūnų mokslo vyrai, žino jau visa tauta, po
du, po du išgirdus tikrą tiesą apie juodą
JB valdžią, kuri grūdo, deklaravo kūnams      
savo pagrindinę tiesą, tarsi šviesą skleidė                             
vieną ir tą patį lozungą – mes visad dirbam
su jumis kartu, išvien ir tiktai jums, tautiečiai
vardan jūsų Kūnuvos, jos ateities šviesios ir
mūs visų gerovės, tiktai ko verti tie skambūs
žodžiai, kai žinai, kas daros iš tikrųjų, argi
verta verstis, persiversti, išsiversti, kiekgi
galima vartytis, visom pusėm sukinėtis
ir kikenti išsišiepus – sutinku, mielasis
drauge mano, pone, viršininke, jūs teisus ir
dar kartą teisus – gerai, gerai, taip, taip, m-m, a
a – tik seilės ir belieka iš žmogaus, o gaila
nors – negaila, po velnių, bet kiek gi gali tęstis
šitas nuolankumas kaip liga – tikra vergovė.
 
Va – nubėga dienos nepastebimai ir metai
iš paskos – vieni, kiti, treti – žiūrėk, kaip keičias
senas Algaus veidas – vis gražėja ir jaunėja
kviečia prie žalių kalvų paaugusį jaunimą
linksmintis, padūkt ir pasidžiaugt diena šia, savo
laime būt jauniems, žaviems ir dar nerūpestingiems
šitaip visada, kol vaikai auga, tėvai – laimėj
vargsta, džiaugias ataugėlėm kylančiom ir lieja
sūrų prakaitą vardan šių atžalų brangių ir
savo atspindžių – tesidžiaugia, tespindi laime
jie, net nežinodami bėdų, vargų, nelaimių
poteksčių žiaurių, patyčių, išdavysčių, tėvų
gėdos, kurią springstant slapčia teko ryt ir vemt, po
to dejuojant atgailaut ir verkt – patirt tiek skausmo
savo kailiu – išorinio – kūnui, ir vidinio
sielai – šitiekos kančių – užtenka, tegu auga
vaikai ramūs ir laimingi, tegu linksminas ir
džiaugias savo laime, šitas laikas – jų ir jiems                   
p        r       i       k       l       a       u       s       o.  
 

9. Požeminis šiltnamis QN-R

Taip – atrišo kūnų vyrai pagaliau maišelį
JB paslapčių, nors narpliojo ilgai ir kantriai
raizgė šitą juodą kamuolį, bet vieną dieną
netgi netikėtai čia, pačiam centre, po Algaus
bokšto laikrodžiu aptiko ypatingai gudriai
slepiamą ir saugomą laboratorijų bei
dirbtuvių kompleksą – fabrikėlį ištisą, o
dar tiksliau – tikriausią šiltnamį-veisyklą, keistą
pilną įvairiausio plauko tipų-humanoidų
čia sumišusių su JB broliais – dirbančiais ir
valdančiais, savais ir svetimais, samdytais kūnų
vyrais – ir iš tikro, šičia buvo antras miestas  
Algaus požemiuose ir visai šalia – panosėj
galima sakyt, tačiau svarbiausia, pasak dr.
Fausto – turinys, čia vykdomi juodi darbeliai
ir eksperimentai ne tik su gyvūnais, bet ir
su gyvais žmonėm, beje, net mirusiais – baisu ir
pagalvot, įsivaizduot, o dar baisiau klausyt šių   
pasakojimų, klaikių istorijų ir visgi                       
šitam požeminiam fabrike pats įdomiausias
ir pranokstantis vaizduotę buvo pagrindinis
juodas šiltnamis QN, vadinamas pisdomu                        
tarp juodųjų brolių, gal todėl čia lyg daržovės  
susispietę aplink savo motininę virkščią
buvo veisiami – maitinami, nokinami ir
dauginami tarsi kokie agurkėliai – žmonės                    
taip, tikrų tikriausi, paprasčiausi žmonės, tiktai
žvilgsniai jų kitokie – akyse lyg užrašytas
nesuvokiamas ir keistas liūdesys, be to, dar
ir reakcija, ir judesiai jų kiek kitokie
lėtesni nei įprasta, ir dar kažkas slaptinga
tragiška, ko žodžiais taip lengvai nenusakysi
neapibūdinsi šio liūdesio dvelkimo ir šio
jausmo matant juos – atrodė, jau neišlaikys ir
tuoj pratrūks, ims rėkti, klykti ir pagalbos šauktis
bet vangumas keistas – susitaikymas, nenoras
priešintis – tyliom grandinėm surakinęs laikė
valdė, veržė valią, jėgą ir gyvybę – lyg ne
s                     a                    v                   o.

Taip, šiuos žmones, panašius kažkuo, lyg dublerius ar
keistus dvynius – kūnų mokslo vyrai jau ne kartą
matė požemių koridoriuose slenkant tyliai
voromis ir gretomis – jie tąsyk kaip artistai
ar statistai rodės, lydimi JB broliukų
bindzino paklusniai, bet dabar jau buvo aiški
jų kilmė, vieta, net adresas – tai žmonės naujai
gimę juodam šiltnamy, po bokštu, o tai reiškė    
jie neturi nieko be savęs – netgi savęs, nes  
jau dabar – gyvybė jų ir paskirtis, likimas
aiškus – vykdančios JB valdžios juoda valia, o
tai nusprendžia viską – mirtį ir gyvenimą, bet
šiuokart – tai jau mirusį gyvenimą, ir viskas
AtA, nes ta, įtartinai keista gyvybė
jų tik spinduliavo lėtą ir bejausmę mirtį
liesdama, užkrėsdama kiekvieną savo šaltu
ž       v      i       l       g       s       n      i       u.

Tai ne sapnas ir ne vizija, nors ir sunku tuo
patikėt, kad čia, dabar – tiesiog širdy tėvynės
dedasi tokie dalykai, nuo kurių net žadą
atima, bet visgi – egzistuoja antra, kita
pusė, kurios neišvysi paprastu žvilgsniu, nes
ji, nors menama, bet visada nematoma kaip
ir antra mėnulio pusė, taigi – visad buvo
ir yra dvi pusės – išorinė ir vidinė
kaip du poliai – minusas ir pliusas, arba, jei jau
nori, tai vieninga visuma dviejų priešybių
kurios kibirkščiuodamos padaro kažką gera
ir naudinga, tiktai šituo atveju, kai žemėj
Kūnuvos, jos sostinėj tokie dalykai dedas
daros keista – kur tas gėris, bet tuoj pat atsakom
sau – taip, šičia, mūsų žemėj, Alguj – susimąstom
ir nutilę vėlgi savęs klausiam – kur tas blogis
vėl atsakom greitai – čia, po Algaus miesto gatvėm
aikštėm, skverais ir kalnais – visur visur jis esti
ėda, graužia sostinę ir visą šalį mūsų
ėda gyvastį, istoriją, tradicijas ir
ateičiai užmetęs kilpą tyliai smaugia, žudo
ją, nusukdamas mūsų gyvenimus atgal nuo     
ateities – žemyn, atgal ratu nukreipdamas nuo
žvilgančios spiralės, kviečiančios, viliojančios į
šviesią ir laimingą ateitį, į tą gerovę                              
tikrą, išsvajotą laisvę –ar žinai, ko reikia
m                  u                  m                  s.

Taip – mums reikia tikros laisvės, o ne suvaidintos
ne teatrinės, neapvilktos gražiais ir blizgiais                   
rūbais – ne, nereikia jokių komufliažų, jokių
butaforijų*, o tikro laisvės pojūčio kaip
tyro oro gurkšnio ir ramybės, suvokimo
kad esi saugus savoj tėvynėj, reikalingas
vertinamas – koks dabar esi, o ne kuo būtum
kada nors, ir tai – garantas pagrindinis tavo                    
būčiai esamai – dabar, o ne rytoj žadėtai
tai garantas laimės, nes žinai – tėvynė niekad
nepaliks tavęs, parpuolusio ir kylančio į
aukštumas ar pasikėlusio iš nuopuolio, tik
kas bebūtų, visada žinai, o kartais net ir
nežinodamas jauti – tėvynės sparnas gaubia
glaudžia, glosto, guodžia – gerbia ir ramina tyliai
skausmą širdyje malšindamas – ir tu nurimsti
paklūsti, nes tavo motina tėvynė niekad
savo vaikų nerūšiuoja ir neskirsto – geras
šiaip sau, blogas – ne, ji savo vaikus tiesiog myli.

* – scenos apstatymo reikmenys (it. buttafuori)

Tai kokia tėvynė turi būti – tavo, mano
mūsų, kokios lauki ir tikiesi, ir už kokią
Kūnuvą kovosi – savo ar kitų ateivių
primestą – tai svetimų, o tai išvirtusių ir
parsidavusių savų – tai apsispręsk, jau laikas
tarti savo tvirtą žodį ir atlikti veiksmą
pagrindinį – nuoskaudas, žaizdas nuplauk, skriaudas ir
pyktį, neapykantą užmiršk, užkask giliai ir
kurk tėvynę tokią, kokios nori, trokšti – šitiek
laiko sapnavai, svajojai apie ją ir kūrei
mintyse, meldeisi Viešpačiui, teisybės troškai
laisvės ir neprigulnybės, tai ir kurk dabar ją
kurk su meile ir matysi – juoduliai išnyks ir
pasitrauks į pašales, tolyn, tik nesustok ir
niekada neabejok, šypsokis – pamatysi
Viešpats kelią tau nuties teisingą, paprastą ir
lengvą, tik skubėk skubėk, daryk daryk, jau laikas.

10. Nuostaba, nesupratimas                             

Taip – tikslai ir užmačios šių JB šeimininkų     
valdžios vietininkų tavo Kūnuvoj aiškėja
ir atsiveria kasdien, nustebindami savo
netikėtai kūrybingom, tiesiog talentingom
priemonėm ir būdais, o tiksliau – programom, mokslo
vizijom, konceptais ir eksperimentais, kartais
rodėsi – greičiau sapnuoji nei regi tuos drąsius
kartais nesuvokiamus net iššūkius žmonijai
bet tiesa yra tokia, kokią ją užtikai šiuo
momentu, minutę šią, ir ji – kaip veidrodis tau
smogia atvaizdą į veidą, į akis – be jokių               
skrupulų – patinka, nepatinka – valgyk, ryk ir
užsigerk manim, tiktai nesprok ir neužsprink iš
nuostabos – tai aš – tikra, nuoga tiesa prieš tave
nors markstaisi, žiopsai tarsi atsilikėlis koks
ar kvailys, suradęs aukso gabalą, ir nieko
negali suvokt, suprast – greičiau tai rodosi tau
kaip stebuklas, pasaka, kol pamažėle mintys
mezgasi į vieną siūlą priežasties – blaivėji
ir bundi lėtai, lėtai suvokdamas, kad tavo
žemėj ir tavam mieste tokie keisti dalykai
dedas – iš tikrųjų, nueita toli į priekį
pažanga ryški – programos, technologijos ir
supertechnika, laboratorijos aukščiausio
lygio, lazeriai ir makro-mikroskopai, tarsi
teleskopai naršantys mikropasaulyje kaip
kosmose – smulkiosiose dalelėse, kur niekas
prasiskverbt daugiau negali, vien tik sudėtinga
ir naujausia skaitmeninė aparatūra ir  
žmogaus protas, žinoma, tai kūnų iškiliausi    
vyrai, mokslą pažaboję, talentingai kūrė
tyrė, eksperimentavo vardan Tos ir vardan
ateities visų žmonių šioj žemėj, šiam pasauly
tiktai JB broliai šiuos pasiekimus naudojo
savo giliamintiškai strategijai – užgrobti
tyliai, gudriai ne tik Kūnuvą, bet gal net visą
Jūratos žemyną apraizgyt savais tinklais ir
padaryt sukurt vieningą JB visumą kaip
pagrindinę jėgą, konkuruojančią su jūros
sausumos valstybių blokais, net žemynais, taigi
vykdomos JB valdžios tikslai ir apetitas
buvo žymiai didesni ir platesni nei mūsų
Kūnuvos šalis, jos žemė, žmonės, visi turtai
o dabar tai vis aiškiau atsiveria, kas dieną
vis stipriau ryškėja ši juoda juoda esmė, kad   
mūsų tėviškė JB broliukams – kaip placdarmas*
treniruočių ir pratybų kraštas tolesniems ir
svarbesniems veiksmams, kad mūs šalis labai patogi  
ir labai svarbi laboratorija, kur drąsiai
eksperimentuot gali, nebaudžiamas daryt, ką
nori ir kiek nori, tai dabar, minutę šią, kai
spangsti net iš nuostabos, atradęs ir išvydęs
JB darbus ir tiesiog apkvailintas jautiesi
mulkis paskutinis, kai matai iš tikro, ką čia
įsileidai savo noru pats, lyg nieko blogo
negalvodamas ir neįtardamas, deja – taip     
iš tikrųjų – pats užauginai, čia leidai augt ir
net kerot lyg užanty, tėvynėj savo dirvą
JB broliams paaukodamas, nors šito gal ir
nežinojai, bet vis tiek dabar jau kaltės jausmo
n       e       n      u      p      l      a      u      s      i.

* – kariuomenės rinkimosi aikštė (pranc. place d‘armes)

Taip, slogi, kankinanti teisybė ėda, graužia
lyg rūgštis, nes pasyvumas ir abejingumas
kaip nusikaltimas, nors nebaudžiamas atrodo
bet po kurio laiko nepalieka kaltininko
giliai, skaudžiai žeidžia ir lėtai naikina – ėda
valgo vis po truputį, mažais kąsneliais plėšo   
drasko, lupa odą, geria kraują ir gyvybę
palaipsniui gesina, atima, bet kas gi liepė
nusisukt ir apsimest nematančiu – širdis tai
matė, jautė ir dunksėjo priekaištaudama, o
rodos, tiek nedaug reikėjo – tvirtą žingsnį žengt ir
žodį tvirtą garsiai tart ištart visiems – saviems ir
svetimiems – juk niekas neužčiaups tiesos, kai žodis
skrenda – žadina mieguistas sielas ir į širdį
nusileidžia kiekvienam – ramina, glosto, kursto
degančioj krūtinėj ugnį plieskia – dek ir šviesk, tik
niekad nenustok, kitaip – ar verta kęsti tokią
skaudžią būtį, kai gyvenimu to pavadinti
negali, o dar ta graužatis, aštri lyg peilis
dar tie priekaištai vidiniai, kaltės jausmas pjauna
nepaleidžia, taigi – atsakyk pats sau – ar nori
taip toliau gyventi, kuistis savo graužaty ir
čiulpti, ryti savo uodegą – iki vėmimo.
                       
Na, dar kartą ir dar kartą – paskutinį kartą    
na, prisipažink – norėtum šitaip nesielgti
ir nemest šešėlio juodo savo Kūnuvai ir          
būsiančioms kartoms – norėtum žengti tvirtą, tikrą
drąsų žingsnį ir ištarti garsiai aštrų tiesos     
žodį, kad aidėtų po tavęs ilgai ilgai, ir
kad dėl jo nebūtų gėda niekad niekada, bet
pagalvoji – ar dabar tikrai to reikia, juk tai
lygu žūčiai, mirčiai, juk suvalgys JB broliai
su kauleliais, tai ar reikia šios aukos dabar, šiais  
moderniais laikais, kai ką tik gimęs naujas amžius
spindi, maivos pasipūtęs savo blizgesiu ir
pasiekimais mostaguoja, mirksi, fejerverkais
žvilga, šūkauja į keturias puses ir žengia  
podiumu kaip artistas-transvestitas, gundo   
koketuoja, raivosi netilpdamas skūroj kaip
tas žaltys iš kūnų pasakos, o gal legendos.                           
 
Taip, šventa teisybė, pasakytų JB valdžios
vyrai – pažanga ir naujas amžius šluoja viską
paeiliui, kas tik jam trukdo – greitis, pasakiškas
greitis stumia, varo vis pirmyn, o knaisiotis ir
raustis praeity, dar ją rūšiuot, dėliot po stalčius
dulkančių archyvų  jau nėra kada – ko snausti
gaišti laiką, jei dabar gali sėkmingai savo
reikalus prastumt ir pavaryt – greičiau pirmyn ir
dar greičiau naudos išlupt, dešimteriopai pelno   
gaut – ir skrieja interesai toliaregiški ir   
juodas godulys – žeme, dangum ir požeminėm   
gyslom lenda, raizgosi po žemėm Kūnuvos, po
svetimas šalis ir čiulpia, tiesiog geria kraują
ir pumpuoja savo naudai juodai išluptus ir              
kruvinus turtus, tačiau liūdniausia ir baisiausia
kad Juodieji broliai šitaip pririša, sukausto
nejučia, dar guodžia ir ramina – bus geriau ir
dar geriau, o faktiškai – belieka pažabota
apribota laisvė ir gili priklausomybė                              
kaip sena, gili vergovė Kūnuvos gimtojoj            
ž               e               m              ė             j.

11. Paklusnių kūnų gamyba

Ita, požeminis šiltnamis, kurį atrado
dr. Faustas, stebino net daug išmanančius ir
visko mačiusius per šitiek metų kūnų mokslo
vyrus – nuostaba čia ne dėl tų sumanymų, o   
dėl juodų darbų, eksperimentų, bandymų su
žmonėmis gyvais, juk daugelis seniai jau žino
apie apvaisinimą mėgintuvėliuose ir            
net klonavimą-kergimą, kraipymus ląstelių
embrionų, bet tai – subtilus mikropasaulis
kuriame tik mokslininkai gali susigaudyt
taip kaip astronomai danguje, tačiau kas vyko
ir kas buvo daroma šitam juodžiausiam JB
šiltnamy po Algaus bokšto laikrodžiu – pranoko  
netgi iškiliausių kūnų mokslo vyrų protus
išskirtinius gabumus, net vizijas, sapnus ir                           
net fantazijas – taip, sudėtinga susigaudyt
šiam painiam JB voratinkly, kur viena pusė
spindi ryškiai, spalvom mainos, kviečia ir vilioja
o kita – juoda skylė-gerklė be dugno – spąstai
kuo tikriausi smalsiam žmogui – jausmui, minčiai, protui
širdžiai – traukia traukia, kviečia kviečia nert gilyn į
juodą skylę, pasinert, pažint, nustebt, išnykt ten
a           m         ž          i           a           m         s.

Šitaip dar nebuvo niekad, ne – nematė svietas
panašių dalykų, net ir dr. Faustas, pradžioj
aiktelėjo, vos sutramdė juoką, nes, atradęs
juodą šiltnamį, jame išvydo daug keistų ir
įdomių žmogystų, net ir savo antrininką
beveik tikslią dr. Fausto kopiją pamatė       
tikrą, gyvą savo atvaizdą – tai buvo juodo
QN šiltnamio galva, tikrų tikriausias bosas
prižiūrėtojas ir kontrolierius, tikras sargas
be to – gana kietas mokslininkas dr. Fiksas
šventu Iciku vadinamas draugų, kolegų
šiltnamio gyventojų – nepyko jis už tokį
vardą, atlaidžiai kentėjo pašaipas, nepiktą
juoką, nes žinojo – vien jo vardas kelia siaubą
o jau pasirodymas – išvis bemat užčiaupia
burnas, stingdo kalbą, stabdo protą net šmaikštiems ir išradingiems žodžio meistrams – ša, mažiukai, Fiksas
eina – ir tylu, ramu – paklūsta čia visi iš
karto ir besąlygiškai – ženklas jau įspaustas    
veiduose, širdy ir mintyse giliai įrėžtas
paklusnumas, susitaikymas tarsi likimo
ženklas amžinas – taip turi būt ir viskas – šventa
jokių nuklydimų variantų čia negali        
būt – nebus, nes šitai – tiesiog neįmanoma, ir
v             i            s            k             a            s.

Taip, taip, taip – dabar jau daug kas aišku ir aiškėja
vis labiau, atsiveria kaskart, kai paklausai ir
suvoki, kas dėjos šitam šiltnamy po bokšto
laikrodžiu, atrodytų, juodžiausiuos požemiuos, bet
iš tikrųjų – tai šviesiausiuos šiltnamiuos, kur noko
kaip daržovės gudriai surūšiuoti ir tvarkingai    
suguldyti vis po du – tikrų tikriausi žmonės
nors staiga pažvelgus ir trumpam užmetus akį
dar neatrodė, kad tai žmonės, tik keisti kokonai           
lervos, laikomos čia voniose, po plastikiniais                
gaubtais lyg prezervatyvuose ramiai sau plaukė            
plūduriavo, apraizgyti begalės vamzdelių
ir pulsavo tyliai lyg dejuotų – duk, duk
duk, tik iš arti pamačius, bruožai žmogiški ir
net veidai ryškėjo, kai išnerdavo pro drumsto
ir spalvoto skysčio turinį arčiau, prie gaubto
krašto – tikras siaubas, kraują stingdantis, nes niekas
niekad taip nešiurpina, kaip žmogaus veidas – jame
telpa visa, kas baisiausia, visa, kas gražiausia
tik šį kartą – išraiška veidų šalta, bejausmė           
kaip lavonų, vos gali nuspėt tą paskutinę
būseną, kai jie išėjo iš gyvenimo, nors
gal atėjo – nesuprasi iš tikrųjų, kas čia
dedas – duk, duk, duk – sudunksi tyliai, dunda
plaka lyg širdis, kartoja ritmą ir nestoja
vis, mintis ryškėja – jie gyvi, tikrai gyvi, tik
plūduriuoja pririšti, priklausomi kažkam ir
dabar tiksliai aišku kam – tai dr. Fikso valdos
vieno pagrindinių JB juodojo mokslinčiaus
š       i        l       t       n       a      m      i      s.

Tai va, kokie netikėti, tiesiog stebuklingi
atradimai Kūnuvos širdelėj – Algaus centre         
požeminis šiltnamis, kur noksta nauji kūnai
QN-R, o tai – visai kita, nauja kokybė
gerai apgalvota ir ilgai kurta, nes ypač
reikalinga šitai dvigubai, dviveidei valdžiai
siekiančiai ilgam čia įsitvirtinti, užimti
ne tik Kūnuvą, bet ir šalis kaimynes, šitaip
kuriant savo valdymo tinklus ir naują žmogų
arba perdarant jau esamą į sau patogų
žmogų-tarną, vykdantį visokias užduotis be
jokių abejonių – tai pajusk sutikęs tokį
kad matai tik apvalkalą, o ne žmogų – jis be
sielos jau, be savo aš, nors ir ne beprotis, bet
jau ir ne žmogus – sraigtelis, atlikėjas, kas tik
nori – menininkas universalus, artistas  
specialistas įvairių sričių, net ekstrasensas
bioenergetikas – jis pasirodys kuo tik
nori – sužavės, supainios ir akis apdums, nes
čia yra svarbiausia užduotis ir tikras darbas
amžinai užprogramuotas jam į smegenis – tik
vykdyt tai, ko reikia JB bosams, nuosekliai, be          
jokių nervų, nuklydimų ar konfliktų – tiesiog
dirbt tvarkingai ir ištikimai, laiku atlikt, ką
r             e           i            k            i           a.

Na – atrodytų, jau viskas aišku, betgi dr.
Faustas vėlei perspėja visus, pasiųsdamas iš     
JB požemių žinias naujausias žinomu ir
kūnams įprastu būdu – po du, po dukart du ir
taip toliau ateina juodosios naujienos – šįkart
apie dvynius-dublerius, kurių vieni viršuj, o
antri – apačioj, neaišku tik, kurie tikri, o
kurie pakeisti ir perdirbti – kaip atpažint juos      
ir kaip sugebėt atskirt jų veidus, jų žvilgsnius ir
protus – sudėtinga kūnui paprastam atspėti
priešą savo giminėj ar net šeimoj – sakytų
taip nebūna, betgi dr. Faustas nejuokauja
rimtai perspėja, atverdamas kaip kapo duobę
juodą perspektyvą – kūnų ateitį, parodo
kas jų laukia, jeigu taip toliau miegos ir nieko
nedarys, tiek to, kad tą pateikia tiesmukai ir
netgi baisiai – vaizdingumas šičia reikalingas
įspūdžiui ir juodai, baisiai vizijai, kad nors kiek
pabadytų paširdžius – pagąsdintų, iš seno              
prieškarinio miego kad greičiau pažadintų ir               
tikrą tiesą rėžtų Algaus katedros ir bokšto                            
laikrodžio papėdėj – vorų sueigos pietums ir               
JB brolių džiaugsmui – pats pasiaukojo, savo
noru čia atėjo vardan Tos, va – tikras biznis
va – mintis, jėga – ideologija tikra ir
spąstai, tiesiog traukiantys ir puikiai veikiantys, o   
ko daugiau norėt dar reikia, lieka pelnytai tik
d       ž       i       a       u       g       t        i      s.

12. Siurprizai dr.Faustui                   
 
Čia tai bent – tai gudriai sugalvota, sumąstyta
neįtarsi jokiais būdais – neįmanoma net                                
patikėt, įsivaizduot, bet tai tikra tiesa ir
viskas padaryta kūnų rankomis – stebėjos
visko matę kūnų mokslo vyrai, dr. Faustas
tik kikeno tyliai sau į ūsą ir kinkavo
galva – na, stebėkitės ir toliau kaskit kapo
duobę sau ir visai tautai – ką sakiau tiek kartų
ir kartojau – vienykitės ir greičiau sutelkit
vienon vieton ir mintis šviesias, ir ryžtą, drasą
visa kita  paruošta seniai, nelaukit tik ir
veikit kuo greičiau, nes greitai nebeliks tarp jūsų
anei vieno tikro, sveiko kūno – greit pasklis po
visą šalį Kūnuvos nauji žmogėnai, nauji
kūnai arba – perdaryti ir pakoreguoti      
esantys, kad viską vykdytų besąlygiškai    
ir nepriekaištingai, kaip to reikalauja JB
voras, Direktorių Taryba, Juodi Broliai – visos          
grandys nuo viršaus lig apačios – valdžia tikriausia
o ne ta, kurią kasdien matyt, girdėt įpratę
t                a              i              g              i.
 
Taip – naujieji kūnai – kas galėjo pagalvoti               
kad naujausių mokslo pasiekimų ir naujausių
technologijų dėka įmanoma pakeisti
žmogaus bruožus, veido išraišką, charakterį ir
dar daugiau – jo protą, mąstymą ir suvokimą
dar sugriauti pastovias vertybes, šitiek metų
išugdytas, ir sukurt kitas, nukreipt patogiai
jas sau tinkama kryptim – ir viskas padaryta                   
šiandien, pažangiausio mokslo dėka – jau sukurtas     
naujo tipo humanoidas – patogus, naudingas
velniškai, lyg prisiplakėlis ar palaižūnas
pasiruošęs tiksliai padaryt, atlikt, ką reikia
ko nereikia ir – bet ką, kad tik įtiktų savo
darbdaviams ir šeimininkams – tarsi įrankis ar                                                                                         
robotas, ar robotas kaip įrankis, tiktai jau         
ne žmogus, ne kūnas ir ne Kūnuvos pilietis.

Apie tai ir dar daugiau – pasklido greitai žinios
paskutinės iš juodųjų požemių – lyg šokas
ar lyg žaibas trenkte trenkė, stebindamas žmones
staigiai plito, sklaidės žaibiškai po visą šalį
vis po du, po dukart du – vos keletas dienų ir
visam Algaus mieste buvo žinoma jau apie
juodus Brolių darbus, o svarbiausia – apie juodą
požeminį šiltnamį ir kuriamus ten naujo
tipo žmones, naujus Kūnuvos piliečius – kūnus
QN-R, kurie auginami, brandinami ten
lyg daržovės, tik kiekviena grupė turi savo
ypatingą paskirtį ir savo konjunktūrą
savo vidaus tvarką, taisykles, bet visų grupių   
bendras bruožas – aiškiai matomas bukumas, baimė      
ir abejingumas, dar – bejausmės ir stiklinės
akys, už kurių labai jau sunkiai pamatysi
tikrą žmogų – ne, neatrasi, akys kaip lėlės, kaip
žaislo – nežinia, ko ten pridėta ir prikimšta
neatspėsi, vos užmetęs akį, kur čia savas
o kur svetimas – čia ne tik įžvalgos reikėjo
bet ir tikslesnių, slaptų žinių apie jų bendrus
bruožus, dar kai ko, todėl netrukus dr. Faustas                
perdavė detalų pasakojimą apie šiuos
eksperimentus ir Brolių kuriamus naujuosius
kūnus – tai stebuklai žmogui paprastam, tačiau net  
Faustas ne mažiau nustebo ir apstulbo tokį              
požeminį šiltnamį išvydęs ir daržoves
žmones, suguldytus eilėmis, greta viens kito
taip tvarkingai, kad atrodė – čia ne šiltnamis, o
gimdymo namai ar JB veisykla, gamyklos   
cechas, dirbtuvė, laboratorija – iš tikro
vienas ir tas pats – tai paprasčiausias šiltnamis, nors
ne visai, nes pagal JB brolius – tai pisdomas   
gimdykla savotiška – iš trijų sekcijų, kur
kiekvienoj iš jų gulėjo suguldytos – augo
noko – skirtingos daržovės-žmonės – dr. Faustas
net nustėro, čia išvydęs motininę virkščią
veną, jungiančią visas dalis, nuo jos kaip žarnos
šonais plito ir šakojosi plonesnės gyslos
išsiskaidydamos plonomis virkštelėmis prie
kiekvienos daržovės – taip kaip šiltnamy tikram ant
žemės, tiktai čia gulėjo surikiuoti žmonės
bet – apie daržoves, jų spalvas ir formas – keista        
dr. Fausto mokslinė fantazija dar niekad
šitiek nesiekė – tai sugalvota, išmąstyta.   

13. Šiltnamis iš arčiau

Vienoje daly lyg burokėliai raudonskruosčiai
maudėsi ir vartėsi rausvose kapsulėse
vieno tipo žmonės – tai linksmuoliai raudonžandžiai
reik manyt – direktoriai, administratoriai ar
kokie vykdytojai ypatingų reikalų, nes
išvaizda jų, bendri bruožai rodė sočių tipų
grupę, mokančią atlikti pareigas visas ir
dar daugiau – tai buvo juočkiai su siaurais ūsiukais
rausvais skruostais, apvaliom akim, mažom nosytėm
vidutinio ūgio, apvaloki, su pilvukais
ir mažom galūnėm – puikūs egzempliorai – šaipės
ir linksmai kikeno daktaras – tai bent nauka*                
pilnas kontingentas paklusnių statytinių ir
atsakingi postai valdžios institucijose
užimti, užpildyti iš PS tipo gretų
užaugintų burokėlių sekcijoje – bravo.

* – mokslas (rus.)

Taigi. Keistas tas mokslinčius dr. Faustas – juokias
kai atrodo – verkt reikėtų, bet, matyt, greita jo
nuostaba, išvydus šitą juodą šiltnamį ir
jo gyventojus, atlėgo greit, suvokus visą
esmę, juk ne toks jau sudėtingas mokslininko
akimis šis projektas, dr. Faustas nujautė, kad
tų daržovių bus daugiau ir netgi nenustebo
antroj sekcijoj išvydęs riestų tarsi pypkės
agurkėlių pulką – kniūbsčiomis čia sutupdytų
zuikiais augo, noko susirietę, gelsvais galais
nedidukai paspirtukai – žali PK, PG  
agentai, atseit, prekeiviai, o iš tikro – JB
ausys, akys – uostinėtojai, lakstytojai ir
šmirinėtojai trumpais plaukučiais, siaurakakčiai   
didelėm ausim, pečiuiti, gunktelėję, tie, kur
su implantais už ausų – dabar patobulinti       
tikri tvarkos sergėtojai ir pirmi mušeikos
o kartu – juokingi ir linksmi vyrukai – šaipės       
dr. Faustas ir kikeno – JB broliai šitaip
cielą armiją sukurs ir aptupdys kiekvieną
namą tokiais tvarkos sergėtojais-agurkėliais
žaliais, na, o žalias žalią lieja ir maskuoja
slepia, taip ir šitie – tuoj pradingsta, susilieja
su kasdieniška, pilka mase, net neįtarsi
esant kokio tai pavojaus arba kriminalo                    
pilna juk aplink tokių žaliukų ir visi jie  
panašaus kirpimo, kitas reikalas – tie ilgšiai
aguročiai su nugeltusiais veidais iš trečios
sekcijos – inteligentai, intelektualai
kur tau – kitas lygis, atributika kita, o
dar – formatas, stilius, bohema ir abejinga
kaukė, niekais verčianti bet kokią tūlo mintį
nuomonę ar žinią – žinom žinom – gunkteli, dar
gurkteli, nuryja seilę – taip, ir jau tema tau
u       ž        b        a        i        g        t       a.

Taigi va – šie aguročiai suguldyti itin
pagarbiai, kaip kokie faraonai ant padėklų
sidabrinių, ir akivaizdu – į juos sudėtos
daug didesnės viltys, lūkesčiai, uždaviniai nei        
tiems iš kitų dviejų sekcijų – kiekvienas dirba                    
savo darbą, bet reikšmė ir potekstė – skirtingi
poliai, jų suma nežinoma, o čia – tik JB               
reikalas ir toliaregiški tikslai, bet – apie
aguročius – šitie geltonveidžiai vyrai buvo
iš tikrųjų giliamintiškas JB projektas
juk visuomenė visad lygiuojasi į šviesius       
garsius žmones – jų autoritetas, nuomonė ir
pasiekimai tampa pavyzdžiu, neginčijama
nuoroda, etalonu, nes būtent šitaip reikia
ne kitaip, ir šventa, juk pasitikėjimas šiais
mokslo, meno vyrais buvo tarsi slaptas ginklas  
reikalingas ir naudingas JB tinklo sėkmei
ir strategijai, todėl šie aguročiai, super
lyderiai PL juodajam šiltnamy ir buvo    
ypač dėmesingai kuriami, prižiūrimi ir
tobulinami iš buvusių ir esamų, jau
atrinktų naujai – lyg sanatorijoj-kurorte   
kaip vadino dr. Fiksas ir Juodieji broliai    
taip – trečioji sekcija jiems buvo ypatingai
kruopščiai įrengta – gulėjo ramūs gelsvi ilgšiai
iki savo antrojo gimimo – laukė savo
valandos – įdomūs buvo šitie aguročiai
nors pageltę ir be atvangos lyg džiovininkai
plėšė dūmą, dar dažnai pakeldavo taurelę                    
kitą brendžio, stiklą vyno – buvo jie įtaigūs
susikaupę, ramūs, kaip tikri artistai-magai
sugebėdavo užburti auditoriją ir
palaipsniui įkaitint ją iki euforijos ir
net iki azarto – kai aptemsta protas, akys
blausias bukumu, aklu pasitikėjimu ir
visiška priklausomybe, na, o geltonieji
tardami kiekvieną žodį rankom mosikavo
ir kinkavo galva, visu kūnu iliustravo
savo argumentus, teiginius ir netgi pirštu
juos pabraukdavo ore tarsi špaga, dar tašką
smeigdavo – kalba baigta, minia tik amą gaudo
ką tik gavus taiklų smūgį, taip – į paširdžius, į
smilkinius – į protą, širdį, to ir reikia JB
broliams, kurie viską jaučia, stebi, mato, viską
girdi – trina rankom, džiaugiasi savo PL‘ais
taigi – toks jau darbas ir tikroji paskirtis šių
ilgšių aguročių – kaitint minią, ją įtikint
ir užburt, valdyt ir nepalikt jai jokių šansų
galimai analizei, sprendimams, variantams
ką pasakė šiltnamio daržovė, tai – taisyklė
ir tabu – šventa tiesa, daugiau nereikia jokių
kliedesių – interpretacijų ir variantų.           

Na, tai aišku tiek, kad jau aiškiau negali būti
ir nereikia – šios daržovės greit pasklis tarp kūnų
kaip normalūs ir savi piliečiai, tik jų būdas
sunkiai perprantamas – lips per galvas, nežiūrės net    
į akis – valdingi, drąsūs ir pasitikintys
tvirto užnugario vedini, jie teigs save ir                  
nuomonę, jau suformuotą JB, gins kaip savo           
iš esmės – tokia tikra jų paskirtis ir darbas
keisti požiūrį ir nuomonę ir painiot žmones
priskiriant juos specialiom grupuotėm – asmenybės
ir individualistai – greitai sutvarkyti      
bus kaip nepritapėliai, o visa kita – grupės
psichologija, konjunktūra – čia savi dėsniai
ir įstatymai – tu paklusnus nepriekaištingai
todėl savas, arba visiškai nereikalingas
jeigu svetimas, keliauji sau už borto – aišku
pastebės tai tik akylesni ir visgi  gretos
kūnų pasipildys nejučia – visuomenė net
nepajus, kad vos ne kiekvienam piliečiui ženklas
prisegtas tarytumei šešėlis – palydovas
amžinas – ir niekur nepabėgsi jau, kiekvienas
tavo žodis, žingsnis greitai žinomas bus JB
broliams, o tada – visi planai, troškimai, siekiai
ir slapčiausios viltys bei svajonės – taip, tautieti
m            i              e              l             a             s.

14. dr. Fausto įžvalgos

Taip, smalsumas jau patenkintas, mokslinčiui Faustui
net neįdomu šiam šiltnamy – linksmam daržely
kuris primena vaikystės cirką, dabar naujos
abejonės ir nauja grėsmė – šįkart baisesnė
žymiai – veda Fausto protą juodom pažinimo
gijom-ryšiais per JB lizdus-mazgus arčiau prie
pagrindinio voro guolio – šičia buvo viso
labo tik daržovės – tai ne viskas, ne, tokių juk
šiltnamių, be abejonės, šalyje tikrai ne
vienas ir ne du, o kiek dar panašių veisyklų
visam Jūratos žemyne įrengta ir netgi                    
kietesnių, pažangesnių, juk mokslas sparčiai juda
priekin – ką gražaus dar sugalvojo ir sukūrė
pagrindinis JB voras pažangiausio mokslo
rankomis ir kokių baisenybių dar pridarė
mąstė dr. Faustas susirūpinęs ir kramtė
ū                            s                            ą.

Ne, ne taip čia paprasta, juk galima sukeisti
tas daržoves vietom, sumaišyt grupes ir niekas
neišskirs stereotipinių būtybių, net ir
neatpažins ir nesupras – kuri kuriai priklauso                     
ir kurios vaidmuo stipresnis bei svarbesnis šičia
tik – lengvai užkibti gali neapdairūs kūnai
ir išduot mintis, planus ir svajones slapčiausias
nes dabar JB voratinklio čiuptuvai-gijos
driekės vis sparčiau per visą šalį ir naujieji
kūnai, ką tik gimę juodam šiltnamyje, žengė
jom tarsi karjeros laiptais, spraudėsi tarp kūnų               
jungėsi su jais ir tirpo kaip savi piliečiai
ir bendruomenės nariai, kol visiškai pritapo
susiliejo su plačia visuomene lengvai ir
nepastebimai – be įtarimų ir tai buvo  
vienas iš tikslų, kaip suvaldyt bendruomenes ir           
net kiekvieną kūną apipainiot savo gijom
bet ir tai ne viskas dar – vis mąstė dr. Faustas
susirūpinęs – šitas daržoves sutvarkysim
patys, bet kažkur, visai šalia, yra didesnė
ir baisesnė paslaptis, ir nežinia dabar ko
laukti ir tikėtis galima iš tos Brolijos
taip toli nužengusios su savo juodo mokslo
triukais ir eksperimentais nusikaltėliškais
viena aišku – JB voras nesustos, kol iki
galo neištrins, nesunaikins kūnų šaknų ir
originalios, šiaurietiškos mastysenos su  
Kūnuvos pagoniškom tradicijom ir bruožais
ir praeitimi šventa – nusišypsojo Faustas
kilstelėjo ūsą – ne, šis voras nepalies jau            
taip lengvai ir neįkąs kūnų tautos – nelemta                  
kol dar gyvas aš ir mokslo vyrų Sambūris, tol
kontrpuolimas tęsis, jau nedaug beliko ligi
JB voro guolio, pasirodys pats greičiau ir
išsiduos – kaip dr. Fiksas pasirodė savo
juodam šiltnamy-pisdome – parsidavėlis ir           
idiotas suvaikėjęs – karikatūra su
švirkštu rankose, kaip šventas Jurgis šitas JB
šefas, šventas Icikas – kartkartėmis jis lakstė
kaip pamišęs požemiais, mojuodamas trispalve
vėliava su voro bumbulu ant koto ir vis
keikėsi – jot-bė, jot-bė – ir jo bijojo – šito
juodo baimės įrankio ir juodo mokslininko
gal daugiau injekcijų-skiepų, bet šiandien viskas
viskas jau – šis Fiksas demaskuotas su juoduoju
šiltnamiu – dabar tai patrepsėsim ir pašoksim     
Algaus miesto aikštėj – juokėsi kikendamas sau
dr. Faustas – savo šventę padarysim, šoksim
trypsim, kol užversim lyg netyčia šitą juodą
šiltnamį su trispalvėm daržovėm ir šventuoju
I                c                i                k               u.  
 
Taip, tiktai kodėl Fausto širdin dažniau vis braunas
juodos abejonės, keistos grėsmės nuojautos, ar
čia kalti tik metai ir artėjanti senatvė
ar nesugebėjimas jau pasivyti mokslo
pažangos ir šiandieninio tempo – pasakiškas
greitis švilpia laiko spirale, tik spėk markstytis
juoda balta mainos, mirga spalvos, neša visa
o išlipus iš juodųjų požemių sunku net
ir suvokt – kad šitaip greitai, juk anksčiau atrodė                             
taip lengvai, ramiai sau teka laikas ir suspėji
žengt su juo, dabar tik spėki lėkti, vytis paskui
jį, o dar naujovės subtiliausios mokslo, naujos
technologijos ir atradimai, stulbinantys
stebinantys netikėtomis tendencijomis
ir sprendimais netgi tokius kietus mokslo vyrus
kokie dirbo JB valdžiai – rodos, viskas buvo
žinoma šiandienos moksle, netgi itin slaptos
mokslinės programos, technologijos, karinės
pramonės žaidimai, branduolinė fizika ir
biocheminiai eksperimentai, net slapčiausi
tyrinėjimai genetikos srity, ląstelės
lygmeny – dorojant, kraipant tam tikras dalis ir
kuriant dirbtinai klonuotus gyvius-monstrus, o jie
vieną dieną gali čiupt – ir čiups tikrai neduokdie
už gerklės, už sprando savo tėvus-išradėjus.

Kokį dar stebuklą kuria JB voras, ką dar
rezgia, audžia – nedavė ramybės dr. Faustui
mintys šitos, perspektyvos galimos ir baisios
nuojauta grėsmės – kaip juodas debesis kabojo
virš galvos, juk šiltnamy sukurti nauji kūnai
jau ne paslaptis, ir žmonės robotai, ir PG
agurkėliai su inplantais už ausų – beliko
tiktai plastinė chirurgija, visokie burtai
magija, kaip psichotroninės korekcijos, dar
telepatija ir taro kortos – šyptelėjo
Faustas, bet staiga lyg šoko ištiktas sustingo
surimtėjo nuo karštos minties ir vizijos – tai
negi JB broliai iš tikrųjų ruošia skelbti
skiepus Kūnuvoj – visiems visiems privalomus ir
būtinus – suženklins, suskaičiuos visus kaip zuikius
nereikės nei juodo šiltnamio, nei dr. Fikso
švirkšto vien užteks, su kuriuo šiltnamio daržoves
badė, bet baisiausia – turinys – užkrės jis kūnų
tautą nepagydomai – juoda apatija ir
abejingumu, dar chroniška kalte ir baime
visiška priklausomybė – garantuota JB
v        a       l       d       ž       i      a      i.

15. Svarbiausias žingsnis  

Taip, dabar šis laikas – tinkamiausia proga, kito
jau nebus arba nebus ir Kūnuvos – pats laikas
Sambūrį išleisti į gatves, aikštes užtvindyt
tankiai susispaust – petys šalia peties, kūnas prie
kūno – ir trepsėti sutartinėm – ta-a, ta-ta
ta-a, ta-ta – tegu puola JB tankai tvarkos
gelbėti, juk neišdrįs paverst centrinės Algaus
aikštės mėsos cechu – nesutraiškys tankių gretų
jokie tankai – nepajėgs, nes Jūratos valstybių
akys krypsta vis dažniau į Kūnuvą kaip keistą
priežastį, iš kurios driekias vis dažniau ir plinta
Jūratos žemyne visiškai neaiškūs ryšiai
matyt, ši JB veikla jau buvo pastebėta
ir tenai, be to, šviesuomenė nesnaudė – savais         
būdais mokslo vyrai keitėsi žiniom naujausiom                      
su žymiausiais mokslininkais visoj Jūratoj, taip  
pat – geriausių pasiekimų panaudojimu ir          
diegimu taikiais tikslais, bet pripažinti tenka                  
deja, kartais ir ne visiškai taikiais – tai buvo
žinoma – pasaulis keitėsi, praėjęs amžius
jau negrįžtamai nusinešė tą interesų                 
godulį, o šis – parodė ir iškėlė bendrą
išlikimo klausimą visai žmonijai – kelias
bendražmogiškoms vertybėms vis platėjo, griovė                 
sienas – sąstingis ir senas požiūris į naują
keitės – taikos kelias vienijo visas tautas ir           
karo židiniai kaskart greičiau užgesdavo, be
to, kariauti atvirai – nebemadinga tapo
liko tik sena pompastika – paradai šaunūs
ir didybės demonstravimas, nors tikras karas
visgi vyko – tyliai, užsispyrusiai valstybės
didžiosios vis ruošė savo kontraargumentus
nuolat remdamos jėga juos, mokslo pasiekimais
supertechnika ir superginklais, galimybėm
neribotom ir fantastiška strategija – juos             
rodė, stengėsi nustebint viena kitą, o iš
tikro – gal tik dėmesį nukreipt nuo pagrindinio
t              i              k             s             l            o.

Tai, kas dėjos Kūnuvoj – tai irgi tylus karas
tik nežinant niekam vyko čia, širdy tėvynės
Alguj, ir visoj šaly juodasis voras rezgė
sau tinklus ir viską painiojo, naudodamasis
mokslo pasiekimais, Kūnuvos šviesuoliais, dirbo
savo juodą darbą, tiesdamas gijas čiuptuvų
visam Jūratos žemyne – apetitas augo
žaibiškai – netrukus tą visi pamatė        
nes šviesuolių Sambūris nesnaudė, dr. Faustas
prognozavo JB kritinį ėjimą-žingsnį
kai inercija jau viršys numatytą greitį
vyks abipusis jėgų paskirstymas tarp JB
pajėgų ir Kūnuvos visuomenės – kokybė
kris adekvačiai, nes nekantrumo klaidos-spragos
greit apnuogins ir parodys silpną vietą-kulną
tik naudokis proga – tiksliai pulki priešą, denkis  
išmoningai, smūgių saugokis ir drąsiai kirski
vėl į centrą – į dešimtakę, ta pačia proga       
reikia pastebėt ir pasyvoką kūnų veiklą
telkiant, vienijant ir stiprinant gretas – vienybės
ryžtingumo stygius vardan Tos, vienintelės, ir
susmulkėjimas vardan savų interesų – aš
noriu – kaip kapeikų rankiojimas Algaus miesto
aikštėj – trukdė eit išvien, atgal vis traukė, nors kai
ką pavyko įgyvendint Sambūriui – kantrybė
taupus žodis, sugebėjimas tylėt, valdytis
ir nepasiduot visokiom provokacijom dar
liudijo, kad Kūnuvoj tėvynės meilė dega
o tai reiškia – dega ir mintis šviesi, ir noras
savo šalyje gyvent geriau, pačiam tvarkytis
būt laisvam ir nepriklausomam, ir ši mintis kaip
šviesulys dabar suspindo itin ryškiai – laikas
žengti patį ryžtingiausią žingsnį, ir, atrodė
visa tai tuoj pat įvyks, tik mokslo vyrai staiga
žengė netikėtą žingsnį ir sustabdė veiklą
paskutiniam Sambūrio suėjime – visi kaip
vienas atsistojo, vieną delną prie širdies, o
kitą – nuo kaktos prie lūpų vis dėliojo tyliai
žodžio garsiai nesakydami, lyg poteriautų  
o tada iš užkulisių sulingavo, salėn
įplaukė ir subangavo vėliavos ir Saulės
ženklas, auksu siūtas, švytintis  aukštai pakilo
plak ir vienyk, šviesk ir junk, plak ir vienyk, šviesk ir
junk visus mus vardan Tos, vienintelės tėvynės
K          ū           n          u          v         o         s.

Tai iš tikro buvo netikėtas, pribloškiantis
įspūdis – šis suėjimas vyko be mažiausio
triukšmo, tyliai, susitelkus – vėliavos ir Saulės
ženklas švelniai suposi, bangavo salėj, plaukė                    
virš galvų, ir nereikėjo žodžių ir kalbų, čia
viskas tapo aišku – ne kalbom, širdim tėvynę
mylim, bet dabar atėjo laikas veiksmui, rodės
paprasta – visiems išeiti į gatves, aikštes ir
mitinguoti prie valstybės pagrindinių rūmų
reikalaujant savo teisių ir skaidrumo valdžios
vykdomoj politikoj, bet tokia praktika ne
kartą jau naudota – nieko gera neatnešė, tik
kraujo praliejimą, nekaltas aukas, kalėjimų
kameras šaltas, dingimą be žinios – ar verta
šiandien vėlei mitinguot ir šaukt tuščiai, juk šitos
senos klaidos dar žaizdom kraujuoja, neužgiję
atminties archyvuose sudėta viskas – visos
skriaudos, nuoskaudos ir praradimai, neištrinsi
šito iš istorijos, kas buvo – buvo, todėl
šiandien ieškot reikia naujų kelių, naujų būdų
kaip įveikt tą gudrų juodą vorą-okupantą
šitaip išmoningai įsitaisiusį po kūnų
vėliava ir sostine – visoj šaly ir netgi
šalyse-kaimynėse pradėjusį jau skleisti
savo tinklus ir gijas – pats laikas tvirtam žodžiui
apgalvotam veiksmui, kad visiems kartu sutarus
kirst-užkirst šiam vorui kelią, jį išaiškint greitai         
sunaikint, išsivaduot nuo šio slogučio, metais
tyliai ėdusio ir čiulpusio kiekvieno kūno
kraują, kūną ir gyvybę, bet – šalin skriaudas ir
p                 y                k                t                į.

Šitaip jau ne kartą degėm pykčio liepsnose ir
šonais stumdėmės vis burbuliuodami lyg bulvės
katile karštam – šis turgaus stilius jau paseno
akių drąskymas, keiksmai, muštynės – tik bevaisis        
triukšmas, išeikvotos jėgos ir kartėlis juodas
širdyje, nelyg auglys piktybinis vis ėda
graužia kaip rūgštis – kiek galima dar šitaip graužtis
ir kankintis – reikia kuo greičiau atsikratyti
šitos praeities su mitingavimais bevaisiais
ir tuščiais – seniai pasenę būdai – šitaip svarstė
ginčijosi, sprendė tris dienas-naktis šviesuolių
Sambūris ir atsisakė tiesmuko puolimo
kaltinimų pagrįstų, pretenzijų ir netgi
konkrečių įrodymų – čia apie šiltnamį ir
kitas detales ir dar kai ką – tiek to jau, greitai
Jūratos žemyne bus išviešinta tikroji                       
Kūnuvos valdžia, tikroji jos politika ir    
būdai nusikaltėliški, kuriais pagarsėjo               
ši Juodoji Brolija ir slaptas JB voro
klanas – direktorių taryba su juoduoju voru
priešaky, tačiau kol kas skubėt neverta, svarbu
tinkamai paruošt puolimo planą ir, sutarus
su šalim kaimynėm, visos Jūratos valstybėm
staigiai pult ir sunaikint šį skaudulį, šią ligą
įsimetusią ne tik į Kūnuvą, bet greitai
plintančią visam žemyne Jūratos, ir šičia
pats sudėtingiausias klausimas, o kartu – svarbi
užduotis – kaip spręst ją, kaip įveikt šią ligą, kai jau
dauguma net iškilių žmonių ja užsikrėtę
paragavo jau, pajuto JB darbo vaisių
skonį ir didėjančią priklausomybę – noriu
noriu dar daugiau ir dar geriau gyventi, plėstis  
pūst gerovę savo – ligi išsvajoto rojaus                           
va – uždavinys kur, ar sutiks čia įtakingi
Jūratos valstybių vyrai eit išvien su mūsų
Sambūriu, dabar jau ne tik vardan Tos, bet vardan
visos Jūratos, juk teks paminti interesus
savo, godulį nežmonišką ir gyvulišką
aistrą, įteigtą JB, besikartojančią kaip    
lemtį-mantrą amžiną, kaip poterius kasdienius          
chrestomatinę taisyklę, primestą griežtai lyg                 
jauką amžiną – iš Dievo ar iš velnio – nieko
nesuprasi, viena aišku – nelaimėt kovos šios
be kitų šalių pagalbos ir puolimo bendro
neįmanoma vieniems – per sudėtinga, gyvas
žemėn juk nelįsi, ten vis vien nepasislėpsi
o tvorom tiek neapsitversi, kad galėtum būti
visiškai saugus, ramus, todėl svarbiausias tikslas
būt ir likt saugiam net tokioj pavojingoj zonoj
kokia dabar buvo mūsų Kūnuva ir kokios
darės palaipsniui kaimynės šalys, virsdamos į
JB voro grobį, o čia – darbas kūnų mokslo
vyrams – kaip atverst jas ir atkreipt jų dėmesį į
savo praeitį, šaknis ir vertybes tikras, kaip
padaryt jas savo partneriais ištikimais, juk  
Jūratos žemyno praeitis kadaise siejo
daugelį genčių, vėliau tautų – tikėjimu ir
papročiais bendrais, tradicijom, istorija, kol
krikšto ženklas čia atėjo – daug bendrų dalykų
siejo žmones Jūratos ir vienijo, bet šiandien               
tas atitrūkimas nuo šaknų gilėja sparčiai
žmonės nutautėja, virsta į visai kitokią
grupę, porūšį ar naują naciją su bendrais
bruožais, gudriai įtakotais praktinių dalykų
šiandieniniam moderniam ir techniškam pasauly
buvo pavojinga užsisklęst, užsidaryt ir
šitaip saugot savitumą, kaip ir pavojinga
atsivert per daug ir svečiams leist tvarkytis savo
šalyje, todėl šviesuolių Sambūris po Saulės
vėliava iškėlė tyliai seną, karštą mintį
leisiančią atsiribot nuo stiprių, įtakingų
šalių blokų – Rytuose, Vakaruose, o kartu                       
likti atviriems, išsaugant savo tikrą laisvę   
ši šviesi mintis – tai Kūnuvos Kunigaikštystė.   

 
16. Saulės kelias...

Ita – ką daryt – dienom, naktim nerimo šviesūs
vyrai Kūnuvos, suėję Sambūrin vis svarstė
diskutavo, ginčijosi, netgi barėsi vis
niekaip negalėdami suprasti paprasčiausio
fakto – ragina savus ir svetimus užpulti                 
kuo greičiau, visų nekenčiamą, tą, juodą vorą               
pasirodo, reikia pult savus kaip pusakles ir
pasimetusias aukas ir kuo greičiau išaiškint
jiems, kur savas, o kur svetimas, tik ką daryt, jei
bakstelsi pirštu, atseit, savam, o iš tikrųjų
svetimam, tai negi ir sakysi tiesiai – tu, ne
savas, tu jau apdorotas JB brolių juodam
šiltnamy, tu priešas, dink greičiau iš Kūnuvos, bet
kurgi išvarysi tuos supainiotus ir tyčia
susargdintus svetimus-savus ir kas gi liks čia
kas kovos ir kurs tėvynę naują – pagrindinis
klausimas-kliūtis lyg mūro siena – ką daryt ir                     
kaip toliau gyvent – ar ir toliau su priešais kantriai
bendrą būtį vilkt, kentėt, ar išmintim ir meile
juos bandyt įveikt ir sugrąžint į savo pusę
vardan Tos, vienintelės – šie skaudūs klausimai kaip
peiliai raižė Sambūrio šviesuolių galvas – protus               
ir mintis – galop, atlėgus susierzinimui
pakiliam azartui – veikti greitai ir nedelsiant
buvo sutarta dėl pagrindinės nuomonės ir
nuostatos – nedemonstruoti jokio pykčio, jokių
riaušių, mitingų ar demonstracijų – kantrybės
susitaikymo, vilties ir taikių Saulės kelio
ž       i        n       g       s       n       i        ų.

Taip nusprendus, Sambūrio taryboj kiek atlėgo
karštis, nekantrumą pakeitė šventa ramybė
ir pasitikėjimas savom jėgom – svarbiausia
neskubėt aklai, nesikarščiuot, o veikt vieningai
ir užtikrintai – štai vėliava su Saulės ženklu
ir auksiniais spinduliais, į ją sudėta viskas
visi lūkesčiai ir viltys, ir karščiausia meilė
ir tikėjimas, ir pagarba tėvynės žemei
kažkada vadintai Kūnuvos Kunigaikštyste   
juk kadaise tą įrodė kūnai – nešė savo
iškiliausio kunigaikščio atvaizdą per visą
Kūnuvą keliavo atokiausiais užkampiais ir
pakraščiais ir šitaip žadino tėvynės meilę
ir patriotizmą – tuokart vardas Kūnuvos kaip
varpas nuskambėjo ir giliai įsirėžė į
kūnų širdis žodžiai – praeitis šventa ir sunkios
kovos vardan Tos, vienintelės, kurią šventai reiks     
kurt-sukurt visiems kartu, kad tik nebūtų gėda            
prieš vaikaičius, ateities kartas – kad tik nebūtų
gėda, gėda, gėda – ėda ėda šitas žodis
širdį ėda, graužia kaip rūgštis, iš žemės veržias
kyla rūdimis ir primena – čia jūsų ainių
kaulai, ginklai ir namai į dulkes virtę – viskas
čia sudėta, tarsi knygoj surašyta – šičia
jūsų požeminė Kūnuva, tiktai nerauskit
neieškokit šičia praeities ir jokių knygų
jauskit, jauskit, kur gyvenat ir ką darot – viską  
stenkitės išmokt pajust – ir savo, ir ne savo
bet visos tėvynės žemę, kuria žengiat – rasą
ant žolės, akmens gyvybe dvelkiančia, šaltinio    
gyslą požeminę, seną medį, braškančiu ir
kalbančiu kamienu – viską tarsi vieną daiktą
stenkitės pajust, suvokt, įvertint savo turtą
visų bendrą, pagrindinį – Kūnuvą tėvynę.

Šitaip susidėjo, susiguldė patys žodžiai
sakiniai ir pagrindinės nuostatos – ką reikia
padaryt pirmiausia ir kaip reikia padaryt tai
tos trys dienos, naktys trys užsitęsė lyg ilgi
metai, kol šviesuoliai Kūnuvos, suėję savo
Saulės Sambūrio tarybon svarstė ir nusprendė
ką daryt – dabar jau buvo aišku – jokio karo
pagal seną schemą čia nebus ir anei lašo
kraujo praliejimo – čia kitokia bus kova ir
ginklai kitokie bus – Sambūrio šviesuoliai greitai
išskleidė, paleido lyg bangas – šviesius planus po                     
visą Jūratos žemyną paskleidė, auksinį
Saulės ženklą, spinduliais kaip ryšiais siuntė visą
informaciją ir visą tiesą apie JB
veiklą Kūnuvoj bei šalyse kaimynėse, ir
apie juodą vorą, šiltnamius po Algaus miesto
aikštėm, skverais, nusikaltėliškus bandymus ir
apie visa kita, kad ištikus bėdai šalys
jau žinotų, kas čia dedas, greitai reaguotų
ir padėtų Kūnuvai, bent jau sukeltų triukšmą
Jūratoj ir visame pasaulyje, atkreiptų
dėmesį į Kūnuvą ir užblokuotų JB
veiklą, demaskuotų šitą Juodąją Broliją
iki paties voro – šis tylus sprendimas buvo
ilgai ruoštas ir svarstytas, kol pagrindines ir                             esmines mintis į Saulės Sambūrį sudėjo                                
dr. F       a        u        s        t         a       s.

Taigi – po trijų dienų, paskleidus visą tiesą
į šalis kaimynes, sutartu laiku nuspręsta
tyliai pradėt taikų Saulės žygį – susirinkti
Algaus miesto aikštėj, katedros papėdėj, tiesiai
virš juodųjų JB šiltnamių – sudėti savo
šventas vėliavas su kūnų didvyrių portretais
kurių niekada nematė dar Juodieji Broliai
o taip pat visas kitas šventas regalijas ir
atributus, reikalingus Saulės žygiui-šventei
būtent – šventei, nes diena ši pagaliau nušvito         
ir išaušo – Sambūrio sprendimas pakartoti
kūnų kunigaikščio kelią, tik šįkart po Saulės
ženklu, tapo išmoninga pagarbos ir meilės
misija tėvynei Kūnuvai, jos praeičiai, jos
žemei ir žmonėms, tačiau svarbiausia – visų kūnų
ateičiai – sumirguliavo Algaus miesto aikštė
sužėrėjo spalvomis nuo vėliavų, žmonių su
apeiginiais ir istoriniais drabužiais ir nuo
puikios nuotaikos – visi jau buvo pasiruošę            
taikiai šventei, minia tyliai šurmuliavo, rodės
kad lėtai banguoja jūra – šitokia didybė
ir jėga vienu kvapu alsavo ir bangavo
kad nebuvo galima nuslėpt ir sustabdyt to
jaudulio, kuris bemat užliejo kūnų minią
kai nuo Algaus pilies kalno nusileido aikštėn
vėliava su Saulės ženklu – vėlei subangavo
kūnų jūra, sušlamėjo lyg šventa giria ir
Saulės ženklas šviečiantis iš tolo pajudėjo
virš žmonių galvų, kaip tikra saulė kvietė sekti
iš paskos ir taiki eisena – vora išlindo                 
iš minios aplenkus katedrą ir pro senąsias              
kapines pakilo Algaus kalvomis, pušynais
ąžuolynais žengė lig senųjų miesto sienų
vartų – nuvilnijo Saulės ženklas, vėliavų ir
miestų herbų apsuptas, žėrėjo, spinduliavo   
žengdamas pirmyn – aplink tėvynę Kūnuvą ir                   
vedė minią, tvirtai susipynusią į ilgą
kasą kaip vingiuojančią procesiją – tolyn per
pagrindinius miestus, miestelius ir kaimus plaukė
Saulės ženklas, o suo juo karšta mintis, kad vėl bus
sugrąžinta Kūnuvos Kunigaikštystė – žengė
kūnai tėviškės takais, keleliais, vieškeliais, per
kalnus, klonius, per upes ir paežeres – ligi  
jūros ir atgal, šiauriniais pakraščiais, pasieniais
plaukė, supos Saulės ženklas kūnų rankose ir
skaisčiai švietė, akį džiugino ir šildė visų
s            i           e            l           a           s.  

 

 

 

T   U   R   I   N   Y   S

 

     I. KŪNUVA
     
     ALGUS               
     (Serganti tėvynė)
     
Instrukcijos ir technologijos/     
Priešistorė – priežastys, planai/
Taisyklės, būdai ir tikslai/
Abipusiai nusivylimai, godos/
Juodasis JB fabrikėlis ir PS gamyba/
6.  JB schemos, tramdymo būdai/
7.  Draskančios dvejonės, priešpriešos/
8.  Praeities pamokos ir atsakymai/
9.  Slaptingi, neramūs jutimai/
10. JB rūpesčiai dėl savų ir svetimų/
11. JB ieškojimai ir sistemos tobulinimai/
12. JB paklusnumo faktorius/
13. JB gilesni tikslai, sumanymai/
14. JB naujų programų diegimas/  

II. ŠILTNAMIS QNR
 
KŪNAI                   
(Ilgas susivokimas)

1. Spėlionės, JB perpratimas/
2. Godonės, širdgėla/
3. Blogio šaknys/
4. Slaptos mintys ir nepatogumai/
5. Laisvėjančios mintys, ryžtas/
6. Atsargūs žingsniai/
7. Baikštumas, trypčiojimas vietoj/
8. Sunkūs žingsniai/       
9. Po ilgų abejonių/
10. Varžytuvės – kuris kurį/                  
11. Mažutės pergalės/
12. Pažinti priešą/
13. Paslaptingi požemiai/  
14. Liūdnos žinios/                           
15. Grėsmingos naujienos/

III. SAULĖS SAMBŪRIS
 
Dr. FAUSTAS           
(Ligos analizė)

1. Neramumai sieloj/
2. Skausmingas vidinis/
3. Svarbiausi rūpesčiai/
4. Kankinančios vizijos/
5. Šeimininkiški bruožai/
     6. Praregėjimai/
      7.  Kitas Algaus veidas/
     8. Dr. Fausto pabarimai/                 
     9. Požeminis šiltnamis QN-R/
     10. Nuostaba, nesupratimas/
     11. Paklusnių kūnų gamyba/  
     12. Siurprizai dr. Faustui /
     13. Šiltnamis iš arčiau/
     14. Dr. Fausto įžvalgos/
     15. Svarbiausias žingsnis/
     16. Saulės kelias/

 
Autoriaus žodis

   Gerbiami Skaitytojai, Jūsų rankose kiek neįprasta poezijos knyga parašyta muziko. Sutikit, kalba – taip pat muzika. Čia muzika – ritmo, formos pulsavime, kurį pajusit kaip taktą, žingsnį pagrindiniuose motyvuose, leitmotyvuose, dažnuose poteriuose-mantrose-dejonėse, nuolatiniuose prieštaravimuose ir abejonėse, kurias Jums diktuos trys vidiniai balsai-pasakotojai. Savas-svetimas (”sutvarkytas“ savas) kaip neprašytas svečias, o iš tikro – išmanusis okupantas kartojantis įvairiomis kalbomis žodelį taip kaip atspirtį savo – ne savo demagoginiams teiginiams. Savas-akylas – amžinas budėtojas, rūpestėlis tikras, sargas, seklys. Ir trečias – savas-šviesus – rūpintojėlis ir ugnelės kurstytojas, dvasios sargas, vaidila.

    Septyni kirčiuoti skiemenys eilutėje – savotiška drausminimosi priemonė ir sąmoningai pasirinkta sąlyga-taisyklė – kalbėti tiršta, kondensuota kalba, dažnai praleidžiant dideles aprašymų dalis, suvokiant, kad potekstę Jūs puikiai suvoksit ir patys susikursit situacijas, vizijas ir išvadas. Tikiu, Jums tai nebus sudėtinga, nes ši abejonių kalba būdinga kiekvienam piliečiui, nors kiek mąstančiam apie savo tėvynę...
    Išgalvota nedidelė Jūratos žemyno šalis Kūnuva tarp rytų ir vakarų – nesunkiai  suvokiama, kaip ir jos kaimynės šalys, su kuriomis kūnai čia amžinai gyveno ir draugavo. Aiškesnių paralelių turbūt nereikia. Daug kas čia žinoma... Šiltnamis su savo gyventojais-daržovėmis ir kitos meniškos fantazijos-improvizacijos mokslo pažangos, bei politikos temomis ne taip jau ir nutolę nuo realybės. Dar – kitų kalbų skoliniai, vertalai, įvairūs žodeliai, dažni pasikartojimai čia reikalingi įspūdžiui sustiprinti ir sukurti žinomą versiją „kas būtų, jeigu...“. Juk mažų valstybių bėda amžina – jas visada puola didesnės, visada engia, stengiasi užimti, užkariauti, sunaikinti, tačiau, net jeigu tai ir pavyksta – kraujas ir griuvėsiai niekada neatneša didelio džiaugsmo nugalėtojams, nes, galų gale, vis tiek jie pasijunta trumpos sėkmės medžiotojai-vagys, taip ir nenugalėję mažos tautos...
    Bendri pasauliniai procesai dviejų amžių sandūroje taip pat aiškūs. Jie pagimdė neapykantą stambioms karinėms valstybėms, valdančioms didžiąją sausumos ir jūrų dalį, tarprasinius kivirčus, juodojo aukso godulį, ginklų prekybą, žemių dalybas ir fantastišką korupciją, kur tikri pinigai prasideda nuo daugybės nulių...  
    Ši amžių sandūra visai kitokia – kitas kontaktas ir kibirkštis kita nei praėjusio amžiaus. Užtenka prisiminti ir palyginti. Tiktai dabar Jūrašijos (!) tautos tikrai supyko. Kažkas netaktiškai jas perkaitino arba užpylė ne to katalizatoriaus...
    Geltonoji rasė suburbuliavo, užvirė – ir senos, šimtametės skriaudos atgijo ne tik Islamo šalyse, bet ir krikščioniškame pasaulyje. Daugelis tautų tų skriaudų turėjo, ypatingai mažos, tokios kaip Kūnuva...
   Taigi – Kūnuva šių amžių sandūroj atgavusi, o faktiškai, iškovojusi savo buvusią nepriklausomybę, vėl pateko kiton priklausomybėn, ir tik po gero dešimtmečio suprato apsirikusi, pajuto tikrą norą, tikrą galią, ir teisę gyventi kitaip – savaip, be primestos pagalbos ir kišimosi į jos vidaus gyvenimą. Todėl, Saulės Sambūrio vedama, nusprendė atkurti buvusią Kūnuvos Kunigaikštystę ir toliau eiti savo savarankišku keliu.
   O kas čia buvo, kas čia vyko ir nuolat bandė įsitvirtint visokiausiais būdais ?..
   Teatleidžia skaitytojai už juodas ir žiaurias fantazijas ir netgi ironiją, dažnai pereinančią į sarkazmą... Tačiau net jeigu ir taip ? Ar bendražmogiškos ydos, dažnai paverčiančios mus karikatūromis, to nevertos ? Žmogus – visada aukščiau. Net ir tada, kai blogis pasirenka jį ir padaro negailestingiausiu ginklu. Juk iš tiesų žmogus lengvai pažeidžiamas – visada jautrus ir visada beginklis. Ką bedarytų, visada save labiausiai skriaudžia...

   Tikiuosi – tikrovėje taip niekada nebuvo ir nebus, tačiau, sutikime – budėti, kai kankina nerimas, budėti vardan savo tėvynės žemės – vardan Tos – visada reikia. Šis, pagrindinis rūpestis labiausiai ir atsispindi knygoje.

    Kartu noriu padėkoti savo artimiausiems žmonėms, kurių draugiški patarimai-pabarimai, nuoširdi kritika ir perspėjimai man padėjo susikaupti tęsiant šį tikrai nelengvą darbą.
 
    Už paskatinimą ir padrąsinimą tęsti savo literatūrinę veiklą dėkoju mieliems  kolegoms – literatams, muzikams, aktoriams, dailininkams, savo kraštiečiams, bei gėlių vaikų – hipių, bitnikų kartai, septinto, aštunto dešimtmečio bičiuliams  visoje Lietuvoje, kurie muziką ir poeziją jaučia kaip vienalytę meninę visumą.

    Už meilės tėvynei skiepijimą ir ugdymą dėkoju dziedukui iš motinos pusės –  savanoriui, šauliui, partizanų ryšininkui Juozapui Zorubai, o už dainas ir meilę aplamai – dėkoju ir lenkiuosi močiutei Marijai.

     Žinoma, šitaip įsismaginus dėkoti, reikia prisiminti ir Aukščiausiojo Kūrėjo vaidmenį. Tai jo siunčiamos kosmoso vibracijos per senelius ir prosenius iš abiejų Nemuno krantų pažadino mano tėvus – Česlovą Zorubaitę ir Vytautą Jegelevičių sukurti šios knygos autorių.

    Taigi, ačiū gerb. kūrėjams ir visiems – už galimybę būti, kentėti, dirbti, kurti, fantazuoti ir džiaugtis kartu !
    Tėvynės labui !
    Pagarbiai – kompozitorius, rašytojas, šaulys
                                                                Alvydas Augustinas Jegelevičius

                                                                                    (parašas)

Paaiškinimai

Kūnuva – išgalvota šalis, tačiau jos pavadinimas sukurtas iš tikros šalies  pavadinimo. Atsakymas – šiam kūriny.

Algus ir Algelė – Kūnuvos sostinė ir upelė.  

Jūratos žemynas – nesunkiai išsprendžiamas kalambūras. O gal ir iš tikrųjų  dabartinis žemyno pavadinimas kilęs nuo tos jūros - Jūratos ir Jūratės vardo ?..

Jūrašija (rasija-Rusija, asija-Azija) – ar reikia primint tolimuosius-artimuosius rytus ir gintaro kelią ?

Dr. Faustas – Kūnuvos mokslo šviesulys, atrodytų, nematomas ir esantis kažkur nuošaly nuo pagrindinių Kūnuvos problemų, tačiau savo protą ir veiklą visada kreipiantis į centrą, tik – be savęs.

Saulės Sambūris – dr. Fausto inicijuota Kūnuvos šviesuomenės organizacija, kurios pagrindinis tikslas – atsikratyti priklausomybės nuo Rytų ir Vakarų valstybių blokų, sąjungų, ir – atkurti buvusią Kūnuvos Kunigaikštystę.

JB (Juodoji brolija) – slapta organizacija, menama valdžia, esamą valdžią formuojanti iš savo statytinių ir pakoreguotų kūnų. Tai – valdžia valdžioje, valstybė valstybėje, plečianti savo interesus ir veiklą Jūratos žemyne.

Dr. Fiksas – JB pagrindinis mokslininkas, juodojo šiltnamio kūrėjas ir prižiūrėtojas, juodųjų eksperimentų fanatas.

PG – Pirklių gildija.
PM – Paklusnioji (kūnų) masė.
PK – Paklusnūs kūnai.
PL – Paklusnūs lyderiai.
PS – Paklusnūs statytiniai.
PV – Paklusnūs vykdytojai.
NK – Nepaklusnūs kūnai.
NP – Nepaklusnūs piliečiai.    

Schemos, piešiniai

PAPILDYMAI

Schemos: 1. dr. Fausto sudaryta JB schema.
                 2. JB „karūnos“ schema.
                 3. Saulės sambūrio schema.

Piešiniai: 1. dr. Faustas
                 2. JB šiltnamio augintiniai: a) burokėliai
                                                                b) agurkėliai
                                                                c) aguročiai
                 3. dr. Fiksas   a) su švirkštu
                                        b) su vėliava
                4. PG agentai (su inplantais)
                5. PK- pakusnie ji kūnai (žygiuoja būriais)
                6. Šiltnamis su virkščia
                7. Kiti piešiniai, eskizai...

Konsultacijos su mokslininkais (Mokslų akademija) – apie genų modifikacijas – klonavimą, embrionų, kamieninių lastelių „dorojimą“, bandymus sukergti žmones su gyvūnais, psichotroninį ginklą, pavojingus preparatus, maisto papildus, etc...

Redaktoriaus-stilisto žodis
Recenzento-kritiko žodis