BE ETIKEČIŲ: KELIAS Į ROJŲ. SIURREALISTINIS ROMANAS. APYSAKOS IR APSAKYMAI

Jaroslavas Melnikas (g. 1959 Ukrainoje) vertinamas Lietuvoje, Ukrainoje, Rusijoje, Prancūzijoje. Tiesa, pirmosios jo knygos – ne proza, o literatūros kritika („Pati kilniausia kančia“, 1981; „Jauni, bet skirtingi“, 1983), filosofiniai esė („Laisvė ar nuodėmė“, 1996).

Pirmąjį romaną „Les Parias d‘Eden“ („Išguitieji iš rojaus“) 1997 m. J.Melnikas išleido Paryžiuje. 2004-2008 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido knygas „Rojalio kambarys“, „Pasaulio pabaiga“, „Labai keistas namas“ (apsakymai ir apysakos) bei „Tolima erdvė“ (romanas). „Trumpojo romano“ žanrui priskirtina ir naujausioji J.Melniko knyga „Kelias į rojų“.

Kokia gi ta J.Melniko tolimoji erdvė, koks jo kelias į rojų? Tai - danguje pakibusios atominės saulės, tūkstantį ir daugiau metų gyvenantys žmonės, vienišas filosofas, įsimylintis paukštę, kuri tampa jo sielos simboliu, pasaulis, kupinas paradoksalių, kartais šokiruojančių simbolių ir metaforų. Fantastinis realizmas, Būties ir buities konfliktas, patosas ir lyrizmas, mūsų gyvenimas visatos kontekste – viso to čia rasime su kaupu.

„Šioje knygoje daug fantazijos ir fantastikos, o galbūt ir mistikos. Bet argi mes negyvename fantastikos pasaulyje? Paslapties pasaulyje? Pats mūsų gyvenimas yra nesuvokiamas stebuklas, pranokstantis fantastiką. Kažkieno suprojektuoti it biologiniai automatai, skriejantys Visatoje drauge su mažu žydru rutuliuku, mes mėginame suprasti, kas esam ir kam. Ir kviečiame tą, kuris sukūrė šį pasaulį, išlįsti iš už širmos ir parodyti mums savo veidą“, - teigia J.Melnikas.

Renata Šerelytė J.Melniką vadina lietuvių literatūros neosimbolistu, vertėjas, Laimantas Jonušys – metafizine fantastika, parašyta su humoru. J.Melnikas yra sulaukęs daug teigiamų atsiliepimų. Galėčiau prie jų pridėti dar vieną: jo knygos – originalios, savitos, unikalios lietuvių literatūroje. Visos šios „etiketės“ J.Melniko kūrybai tinka ir tuo pačiu pernelyg įspraudžia ją į pernelyg siaurą erdvę.

„Ką tik miriau ir siaubingai išsigandau. Visai ne to tikėjausi“ (p. 68, „Kelias į rojų“). „Kokia laimė: mirti, gyventi“ (p. 238, „Tolima erdvė“).

Daug geriau nei Danas Brownas, nors ne taip gerai kaip Kurtas Vonnegutas (abu savęs nelaikė fantastais, kaip, berods, ir J.Melnikas), pardon dėl tokio sulyginimo. Turiu galvoje, jog J.Melniko knygas lengva skaityti, nors jų emocinis ir filosofinis krūvis – didelis.