Pirmoji istoriko Roberto Petrausko (g. 1976) magnum opus apie Trečiąjį Reichą dalis baigiama skyriumi „Imperatorius grįžta namo“, kuriame pasakojama, kas vyko po Prancūzijos kapituliacijos. „Hitleris įsakė savaitę penkiolika minučių kasdien visoje Reicho teritorijoje skambinti bažnyčių varpais. Pergalės proga iškeltos vėliavos plevėsavo dešimt dienų iš eilės, tačiau pats fiureris namo neskubėjo. Iš pradžių jis su didžiuliu susidomėjimu lankė tiek ką tik praūžusio, tiek I pasaulinio karo mūšių laukus“ (p. 636). Knygoje gausu iliustracijų, žemėlapių, nuorodų, pateikiamas solidus literatūros sąrašas. Nepaisydamas kai kurių kritikų abejonių, ar tokios knygos reikalingos, pasakysiu: taip! Istoriją pažinti būtina, o ypač įsigilinti reikia į tuos įvykius ir žmones, kurie labiausiai keitė istorijos eigą. „Tyto albos“ bandymai parodyti istoriją gyvai (išleista ir rengiama dar viena knyga apie Staliną) – sveikintini. Nemanau, kad perskaitęs ir archyvuose JAV, Vokietijoje, Rusijoje ir Lietuvoje surinktose fotografijose pamatęs baisumus, kurie lydėjo Trečiąjį Reichą, kas nors taps naciu.
Dvylikoje knygos skyrių nagrinėjami ir analizuojami įvykiai nuo Versalio sutarties iki to laikotarpio, kai visa Europa buvo uždengta viena gigantiška svastika. „Nei perspėjimai, nei grasinimai manęs nesustabdys. Apvaizdos nurodytu keliu aš einu su instinktyviu lunatiko tikrumu“, – sakė Adolfas Hitleris 1936 m. kovo 14 d. „Pagal nacių sukurtą istorijos versiją, Hitleris buvo likimo siųstas mesijas, kurio atėjimas į valdžią buvo neišvengiamas, panašiai kaip Kristaus atėjimas, išgelbėjęs žmoniją prieš 2000 metų“ (p. 52).
Iki šiol viešai prieinami tapo toli gražu ne visi dokumentai, susiję su Antruoju pasauliniu karu. Kiek dar nežinome?