STEBUKLAI, DĖL KURIŲ VERTA GYVENTI

Su pagrindine kūrinio veikėja Goda susipažįstame jai sugrįžus į gimtąjį miestą po studijų universitete. Iš traukinių stoties eidama naktinio miesto gatvėmis mergina prisimena kelią, nueitą iki tos dienos – mokyklą, fabriką, kuriame teko porą metų darbuotis, studijų metus, na ir, žinoma, tėvus, artimuosius, kurių labai pasiilgo. Turėjo įvairių galimybių, tačiau traukė gimtieji namai, ir štai ji čia.

Darbas priemiesčio mokykloje – tai ne tik pamokos. Lankydama auklėtinių namus, jaunoji pedagogė susiduria su įvairiausiomis situacijomis. Skaudi lemtis buvo įsisukusi ne į vieno jos mokinio šeimą. Kiek įmanydama, stengiasi padėti, patarti. O nuo atokiausių sodybų brisdama per gilų sniegą, turi laiko apmąstyti, kas yra lemtis, likimas. O ir koks jos likimas, tarsi kažką netikėto nujausdama, ne sykį klausė savęs Goda.

Vieną dieną, grįžusi į namus, rado porą viešnių, kurios kalbėjosi su mama. Tai buvo rytietiškų bruožų pagyvenusi moteris ir šviesiaplaukė mėlynakė jos bendraamžė. Vyresnioji labai jau keistai žvelgė į Godą. O joms išėjus dar keisčiau atrodė mama. Kaip niekada sutrikusi, nusiminusi. Neįprasta buvo ir, atėjus vakarui, girdėti tėvų ginčą jų kambaryje.

Tąsyk dar nebuvo lemta Godai sužinoti svarbiausios jos gyvenimo paslapties. Dar turėjo prabėgti šiek tiek laiko, kad mergina sužinotų, jog karo metais vieną tamsią vasaros naktį į jų namus pasibeldė vyriškis, vedinas jauna moterimi su kūdikiu ant rankų. Jis prašė paslėpti jas. Paaiškėjo, kad atvykėlės kūdikis tokio pat amžiaus, kaip lopšyje gulinti mažylė. Kai po kelių dienų vokiečių karininkai įsiveržė į namus ieškodami pabėgusios žydės su kūdikiu, prie krosnies džiūstantys vystyklai ir ramiai mieganti mergytė (kita gulėjo užklota lovoje, o viešnia slėpėsi po lova) nesukėlė įtarimų. Deja, kai po kelių dienų prie vartelių sustojo vežimas, prikrautas šieno ir į jį buvo paguldyta moteris su kūdikiu, per skubėjimą atvykėlė išsivežė ne savo dukrą.

Romano antroji herojė Sara – tikroji tų žmonių dukra. Ji buvo pasmerkta gyventi jai primestą gyvenimą. Taip pat, kaip ir Goda.

Romano puslapiuose po daugelio metų vėl susitinka ir Goda su Sara, ir motinos, jas užauginusios. Nelengvi sprendimai – kas kieno. Ne taip paprasta prisijaukinti pasaulį, kurio nesupranti, kurio nepažįsti.

Daug kas čia netikėta, neįprasta, tačiau viena akivaizdu – autorei pavyko ne tik suintriguoti skaitytoją, bet ir atskleisti tokius žmonių tarpusavio santykių lobius, kurie šį pasaulį nušviečia ypatingomis spalvomis.

*
Kad Silvija Peleckienė yra subtilių, neturinčių pavyzdžio novelečių meistrė, jau spėjome įsitikinti ankstesnėse jos knygose. Į tai yra atkreipę dėmesį Mykolas Sluckis, Jonas Mikelinskas, Algimantas Baltakis, Petras Bražėnas, Viktoras Rudžianskas ir kt.

Ir šioje knygoje išspausdinti naujausi kūriniai labiau primena poeziją, ne prozą. Subtili sakinio plastika, romantiška, preciziška maniera – tai, kas išskiria. Kiekvienas žodis ypatingas, neatsitiktinis, turintis savo vietą, išieškotas. Be kita ko, autorė – puiki psichologė, ne kiekvienas sugeba taip giliai pažvelgti į žmogaus vidų. O svarbiausia – tuose poeziją primenančiuose tekstuose – šviesa, skaidrumas, kas be ko, ir paslaptis, netikėtumas, nuostaba – stebuklai, dėl kurių verta gyventi.

Čia ir požeminis miesto pasaulis („Kur jūs dabar esate? Ką veikiate?“), ir prabėgusio laiko liūdesys („Akimirkai grįžo namo“), ir pergyvenimai dėl žmogaus gyvenimo, pasmerkto mirčiai („Kodėl, Tėve? Kodėl?“), ir „Aš tavo babaužis“, ir mokėjimas džiaugtis šia akimirka („Dieve mano, koks nuostabus tas gyvenimas!“), ir gyvybės medis, iš kurio „aukštybių sklinda gerumas“, ir artėjantis skubantis laikas („Ji stebėjo, kaip prie jos glunda pasaulis“), ir laimė iš naujo atradus jūrą, „kurios taip geidavo“, ir „gyvenimo akimirkos atsiųstas gėrio blyksnis“, ir ...

Novelečių nuotaiką gražiai atliepia Jolantos Sereikaitės iliustracijos.