Knyga apie šalį, kurios vakarietiškas pavadinimas (originalus skamba taip: Čosŏn Mindžudžuŭi Inmin Konghwaguk, Korėjos liaudies demokratinė respublika, arba Korėja – Čosŏn; taip ją vadina šiauriečiai, o Pietų Korėja vadinama kitaip) bene kasdien girdimas per žinias, apie ją daug rašoma, o skvarbaus fotografo žvilgsnis pasako daugiau nei visa tai, ką apie šią šalį „žinome“. Andrius Mamontovas, vienas nedaugelio lietuvių, aplankiusių Šiaurės Korėją (KLDR), sakė patyręs neišdildomų ir prieštaringų įspūdžių.
Vos 2000 egzempliorių tiražu išleista kinų fotografo Liu Yuanio knyga „Kelionė po Šiaurės Korėją“ (Lietuvoje ją galima įsigyti apsilankius www.sviesosrastas.lt) atskleidžia mums tai, ką galėtume tik numanyti. KLDR primena Stalino ir kiek vėlesnių laikų SSRS bei Turkmėnistano vaizdus, stebina karinės galios demonstravimas, drausmė, esama nemažai monumentalizmo (kai kurie paminklai pribloškia dydžiu ir užmojais). O šalia visų šių nejaukių dalykų, – paprastas gyvenimas: gražios merginos, skurstantys, tačiau besišypsantys žmonės, viską persmelkianti džiučė (juche – „esmė“, „nepriklausomumas“, „laisva dvasia“, „korėjietiškumas“) ideologija, mokanti, kad „žmogus yra visa ko šeimininkas ir viską nusprendžia pats“.
250 puslapių albume – ir Liu Yuanio įvadas „Suprasti Šiaurės Korėją“. Jame stebimasi, kodėl Kinija nuo pokario laikų patyrė daugybę teigiamų poslinkių, o KLDR liko tokia, kokia buvo. „Kelionės metu buvo uždrausta fotografuoti neigiamus dalykus, lankyti draugus ir gimines, komentuoti Šiaurės Korėjos politinę, ekonominę situaciją, šalies vadovus. Prie karinės demarkacijos linijos Panmunjome mums buvo draudžiama pasisveikinti su Pietų Korėjos kareiviais“ (p. 9).
Pchenjano gatvės – tuščios, vos vienas kitas automobilis pravažiuoja, bet specialiuose baltuose apskritimuose stovi dailios eismo reguliuotojos („bene gražiausia, ką pamačiau Šiaurės Korėjoje“). Traukiniai čia važiuoja lėtai, kartais užgęsta elektra, tad 200 km kelionė traukiniu po KLDR gali trukti ir 6 valandas, ir daugiau. Pchenjano metro – giliausias pasaulyje, esantis daugiau kaip 100 m gylyje. Sostinėje esanti Triumfo arka – dešimčia metrų aukštesnė už Paryžiaus. Vagių čia nėra, nes socialinė sistema griežta. Nėra ir elgetų. Visi turi darbą, valgio, gyvenamąją vietą, jiems nereikia rūpintis dėl vaikų ėjimo į mokyklą, gydytojų paslaugų ar problemų senatvėje – valstybė tuo pasirūpina. Gyvenimas nedaug vartojant, nedaug išleidžiant ir be rūpesčių. Kultūrinė veikla skurdoka, o mobilieji telefonai uždrausti. Negalima laisvai važiuoti į užsienį, o užsienyje kalbėtis su užsieniečiais.
Pasak Ma Xiaolino, CCTV ir „Al Jazeera“ televizijų komentatoriaus, Liu Yuanio knyga – geriausia, ką turime vaizdais apie Šiaurės Korėją (p. 21). Tuo galėjo įsitikinti ir 2010 m. lapkričio 12 – gruodžio 19 d. Kauno Žaliakalnio funikulieriaus F Galerijoje surengtoje Liu Yuanio fotografijų parodoje „Kelionė į Šiaurės Korėją“ apsilankę žmonės. Ši fotografijos paroda buvo pirmoji tokia Europoje. Ji surengta, bendradarbiaujant su „High Noon & Corp“ (Pekinas).