NEUŽMIRŠTI: UŽMIRŠTOS EUROPOS TAUTOS

Viena įdomiausių 2010-aisiais skaitytų knygų. Užmirštos tautos, nykstančios ar išnykusios kalbos, kultūros, civilizacijos – romantiška, ir tuo pačiu kelia nerimą: ar netapsime vieni jų? Knygoje aprašomi ir mūsų artimi giminaičiai jotvingiai, taip pat – venetai, svebai, piktai, vyslėnai, chazarai, obodritai.

2006 m. pasirodžiusi knyga „Užmirštos Europos tautos“ („Zapomniane narody Europy“) Lenkijoje sukėlė susižavėjimo bangą, ji laimėjo pagrindinį Jano Dlugošo (Jan Długosz) vardo konkurso prizą. Veikalo autorius – istorijos profesorius iš Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Jerzy‘is Strelczykas (g. 1941), vienas geriausių Lenkijos istorikų. Nuo 1968 m. pasirodė keliasdešimt jo knygų, skirtų Europos, Afrikos praeičiai, Airijos krikštui, šv. Patrikui, seksualumui viduramžių Lenkijoje, Prūsijai, imperatoriui Otto III (980-1002) bei daugybei kitų įdomių temų.

Knygoje aštuonių mažai pažįstamų tautų istorija išdėstoma chronologiškai. Kadaise Europoje šios tautos atliko tam tikrą atminties vertą vaidmenį, tačiau iš žemėlapių ir žmonių atminties jau išnyko. Tautų etnogenezės tyrinėjimas – svarbus norint pažinti mūsų dabartį.

Kodėl profesorius pasirinko aštuonias tautas? Galbūt tai begalybės simbolis, o gal tai susiję su aštuoniomis didžiausiomis dabartinės Europos tautomis, kurios sudaro 63 proc. Europos (rusai, vokiečiai, prancūzai, anglai, italai, ispanai, ukrainiečiai, lenkai) arba 460 milijonų? Šiuo metu Europoje gyvena 87 tautybių žmonės (neskaičiuojant imigrantų), iš kurių tik 33 turi daugumą bent vienoje nepriklausomoje valstybėje, o kitos 54 lieka etninėmis mažumomis (jos sudaro 14 proc. iš 770 mln. europiečių).

Knygos autorius prisimena lenkų publicisto ir mokslo populiarintojo Wojciecho Giełżyńskio (g. 1930), parašiusio knygas „Revoliucija Alacho vardu“ (1979), „Buvau Chomeinio svečias“ (1981), žodžius: „Jotvingiai yra tarp mūsų“ (p. 13). Tą patį galima pasakyti ir apie kitas išnykusias tautas.

Jotvingiams šioje knygoje skiriama daugiau kaip 30 puslapių. Kadaise spėta, jog tai buvo iš antikos laikų žinomi jazygai, iranėnų alanų (sarmatų) atšaka, apie I a. po Kr. įsikūrusi tarp Dunojaus ir Tisos. Įrašų jotvingių kalba nėra, „ir viskas, kas iš jos liko – tai keliasdešimt svetimuose šaltiniuose minimų arsmenvardžių ir vargiai tiksliau išaiškinami, bet daug gausesni vietovardžiai – ir minimi šaltiniuose, ir „gyvu pavidalu“ išlikę buvusiose jotvingių žemėse“ (p. 293).