SEMANTINĖ DVIPRASMYBĖ IR POLITIKA: EVANGELIJA PAGAL JĖZŲ KRISTŲ. ROMANAS

Po to, kai viešojoje erdvėje pasirodė itin neigiamų šios knygos vertinimų, kilo noras tapti advokatu. Tik ne velnio, o Nobelio premijos laureato (1998), magiškojo realizmo atstovo José de Sousa Saramago (1922-2010).

Knygos pavadinime yra semantinė dviprasmybė. O Evangelho Segundo Jesus Cristo (1991) reiškia „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, tačiau žodis segundo taip pat reiškia ir „antrasis, antroji“. J. Saramago tarsi teigia, jog šis romanas (dėmesio, knygos kritikai! tai – romanas, o ne dokumentinė knyga) yra „antroji“, „šešėlinė“, alternatyvi evangelija. Todėl prieš skaitydami esame nuteikiami kitokiai Naujojo Testamento versijai.

Neatpasakosiu knygos turinio, tik akcentuosiu – Jėzus čia vaizduojamas kaip paprastas žmogus. Ar tai blogai? Krikščionybėje Jėzus – Dievo sūnus, Islame – Pranašas. Tačiau jo žmogiškumas, t.y. buvimas istorine asmenybe, – faktas. Taigi nesuprantu, kodėl dėl tokio paprasto dalyko rašytojas buvo priverstas palikti gimtąją šalį, apšauktas skandalistu, o jo knyga uždrausta.

Knygoje Jėzus myli išmintingąją Mariją Magdalietę, kalbasi akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu. Marija (motina) – tiesiog moteris, Juozapas (tėvas) – paprastas vyras, tiesa, kankinamas kaltės dramos, susijusios su Erodo įsakymu nužudyti visus mažesnius nei trejų metų berniukus.

J. Saramago buvo Palestinos draugas, palyginęs ją su koncentracijos stovyklomis, kritikavęs Izraelio politiką. Gali būti, jog dėl to jis buvo smarkiai kritikuojamas kaip rašytojas. Jis pripažino, kad „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ gali nepatikti konservatyviems ir tradiciškiems katalikams ir pabrėžė, kad nė karto nesišaipė iš Jėzaus.