ŽVILGSNIS Į MAŽAI IŠTIRTAS ERDVES: BALTIJOS ŠALIŲ KINAS PO 90-ŲJŲ: KINTANČIOS ISTORIJOS IR TAPATUMAI

Šis straipsnių rinkinys, išleistas anglų kalba (su lietuviškomis straipsnių santraukomis), - labai svarbus, nes nagrinėja Baltijos šalių kiną, apie kurį informacijos turime ne tiek ir daug. Leidinyje – šešios autorės: dvi iš Lietuvos (dr. Audronė Žukauskaitė ir dr. Renata Šukaitytė), trys iš Latvijos (prof. Irina Novikova, dr. Maruta Zane Vītols, doktorantė Marija Weste), estė doktorantė Eva Näripea ir lenkė prof. Ewa Mazierska.

Septyniuose įdomiuose ir svarbiuose tekstuose apie Baltijos šalių kiną atskleidžiama daug detalių. „Išskyrus kelis pasaulyje žinomus Baltijos šalių kino kūrėjus (Šarūną Bartą, Audrių Stonį, Arūną Matelį, Lailą Pakalniņą, Varį Braslą, Veiko Õunpuu, Peeterį Simmą), Baltijos šalių kinas vis dar išlieka kinotyros periferijoje. Jis dažniausiai tampa kontekstiniu elementu nagrinėjant postsovietinį ar Vidurio Europos kiną“, - teigia R. Šukaitytė.

I.Novikova straipsnyje „Intertekstualumo erdvės ir nejudumo estetika Šarūno Barto filmuose Trys dienos, Koridorius“ kalba apie „neoegzistencinį Barto lėto veiksmo kino ieškojimą“, kurį lygina su Jonu Meku, Walteriu Ruttmannu, Alfredu Hitchcocku. „Šarūno Barto filmai primena statiško kino tradiciją, kai veiksmo nebuvimo įspūdis kuriamas per filmo akustikos, filmavimo, vaidybos, intertekstualumo ir žiūrovo suvokimo sąveiką“ (p. 18).

R. Šukaitytė nagrinėja A. Stonio kūrybines strategijas, „taikomas tikroviškami ir nešališkame dokumentinio kino tyrime, gvildenančiame prarastus žmogaus prisiminimus, slaptus jausmus ir troškimus. [...] A. Stonio dokumentika – tai savotiškas kompromisas tarp tiesos ir grožio, tarp kūrėjo, socialinio vaidmens atlikėjo ir tikrovės. Be to, filmai galėtų būti taikomi kaip nešališko tikrovės ir tikroviškumo dokumentiniame kine tyrimo instrumentas“ (p. 32).

Maruta Z. Vītols pasakoja apie pasaulyje žinomiausią šiuolaikinio Latvijos kino kūrėją Lailą Pakalniņą (g. 1962), kurios filmai „formuoja naują Baltijos šalies erdvę ir balsą tarptautinėje kino arenoje“ (p. 39).

A.Žukauskaitė straipsnyje „Politinė vaizduotė ir lyčių vaidmenys šiuolaikiniame Lietuvos kine“ pasitelkia Jacques‘o Jacano psichoanalizę ir feministinę kino kritiką. Detaliau analizuojami Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“ ir Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“. Straipsnyje ne tik lyginamos skirtingos šių filmų vizualinės strategijos, bet kartu atskleidžiami patriarchalinės galios mechanizmai, organizuojantys šių filmų vizualią pasąmonę.

E. Mazierska straipsnyje „Anti-melodrama estų stiliumi“ nagrinėja keturis pokomunistinės Estijos filmus, kuriuose politinės pažiūros ar profesiniai interesai vaizduojami kaip nesvarbūs, o veikėjų asmenybėse akcentuojama lytis ir seksualumas.

E. Näripea straipsnyje „Nuo „Tautos-erdvės“ iki „Tautos-valstybės“: Kinematografinės erdvės rekonstravimas posovietiniame Estijos kine“ kalba apie tai, kaip Michailo Gorbačiovo kino cenzūros uždraudimas sąlygojo visiškai naują miesto erdvių vaizdavimą sovietiniame Estijos kine. „Žlugus Tarybų Sąjungai vadinamieji tautos vaizdiniai tapo nebeaktualūs: dainuojančios revoliucijos metu filmuose drąsiai vaizduoti (tuomet neegzistuojančios) valstybės ženklai ir simboliai įgavo atsitiktinio priedo reikšmę, energingi patriotizmo proveržiai beveik išnyko, ir, kaip tikėtasi, neatsirado jokia kritinė pozicija naujosios valdžios atžvilgiu“ (p. 75).

M. Weste analizuoja vokiečių filmą „Kitų gyvenimai“ bei latvių „Kurpę“, kuriuose atkuriamas Walterio Benjamino aprašytasis flaneur (pr. bastūnas) principas. Žiūrovai filmuose tampa bastūnais, tad filmai tampa asmenine patirtimi.