ANTIKERAI: PROPAGANDA IR SIMBOLINIS MĄSTYMAS. MONOGRAFIJA

Beveik 500 puslapių prof. Gintauto Mažeikio monografija „Propaganda ir simbolinis mąstymas“ – vienas tų veikalų, kurių vertė laikui bėgant didės. Kaip teigiama knygos pratarmėje, šiame veikale pasinaudota medžiaga, jau dėstyta autoriaus mokymo priemonėje „Propaganda“ (2006, išleista elektronine forma), taip pat rasime tęsinius temų, kurios buvo pradėtos nagrinėti kygose „Paraštės: minčių voratinkliai“ (1999), „Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika“ (2005). Reikėtų nepamiršti ir G. Mažeikio monografijos „Renesansas ir simbolinis mąstymas“ (1998). Vis dėlto „Propaganda ir simbolinis mąstymas“ gerokai skiriasi nuo minėtų leidinių konceptualumu ir tematika. Pasak autoriaus, „monografijoje kritiškai pažvelgta į susvetimėjimo fenomeno kritiką, atmenant susvetimėjimo reikšmę individuacijai ir įvairovei, kasdienybės ir institucinėms revoliucijoms, modernizacijos šuoliams ir etiniam / istoriniam Kitumo pripažinimui. [...] Šiandien kurti naujas institucijas neįmanoma be viešųjų ryšių ar propagandos priemonių, aktyviai nedalyvaujant simbolinių mainų pasaulio erdvėje. Tematiniu požiūriu monografijoje žymiau daugiau vietos skiriama filosofinėms konstruojamo ir manipuliuojamo proto bei jo pasipriešinimo galimybėms aptarti, o ne komunikacinėms propagandos technologijoms analizuoti“ (p. 5-6).

Vienas pagrindinių G. Mažeikio teiginių: žmogus, kuris sako, kad yra laisvas be dramos, meluoja. Mąstytojas tvirtina, kad nepakankamas dėmesys kultūrai – reali grėsmė pačiai valstybei; moralė gali naikinti kultūrą, ir atvirkščiai.

Monografijoje – 7 skyriai: „Propagandinio mąstymo formavimas“, „Simbolinis mąstymas ir propagandos subjektas“, „Propagandos istorijos eskizai“, „Literatūra ir propaganda“, „Propaganda ir socialinė inžinerija“, „Propagandos kritika ir antipropaganda“, „Vietoj išvadų: Socialinės-politinės kritikos poreikiai ir pavojai“.

Kas yra propaganda (lot. propago – skleidžiu, platinu)? Tai – „viešas, instituciškai reglamentuotas, tinklinis, pasikartojantis masių ir socialinių grupių įtikinėjimas. Jis yra susijęs su specialiu mąstymo formų konstravimu, ideologinių suvokimo ir vaizduotės schemų indoktrinacija, emocijų ir jausmų stimuliavimu ir valdymu. Propagandai tai pasiekia kurdama patrauklias kalbas, paveikslus, devizus (angl. slogan), eilėraščius, skulptūras, kino filmus, mokomąją literatūrą, architektūrą ir programinę aplinką“ (p. 19). Dažniausia, pasak G. Mažeikio, kalbama apie politinę, socialinę ir religinę propagandą. Propaganda „neturi savaiminio gėrio ir blogio tikslo, o siekia formuoti subjektą, bendruomenę, visuomenę, tikslingai paveikti jų raidą“ (p. 20).

Propagandos įrankių – daug, kai kurie jų – svarbūs. „Susvetimėjusiame vartotojų pasaulyje, nuskurdinto individualizmo aplinkoje, dialogo dykynėse televizija siekia atstoti tikrovę. [...] Televizija virsta itin svarbia propagandos priemone, kuriai iššūkį šiandien gali mesti tik internetas“ (p. 31).

Įdomiai G. Mažeikis analizuoja ir paradoksus populiariojoje kultūroje, susietus su propaganda. „Sunkiai kontroliuojama mados ir estrados raida, juo labiau naujų muzikinių, šokio stilių atsiradimas buvo galvos skausmas ne vien tik sovietiniams propagandistams. Prisiminkime, kad ir argentinietiškas tango ilgą laiką buvo nepriimtinas aukštajai Argentinos visuomenei, karinių chuntų šalininkams, - tai buvo marginalus Buenos Airių priemiesčių šokio stilius, pažeidęs įsivaizduojamas to meto seksualumo normas. Atitinkamai ir afroamerikiečių bliuzas pasirodė kaip alternatyva JAV propagandiniams įvaizdžiams ir buvo kurį laiką siejamas su komunistiniais pramanais, nors Sovietų Sąjungoje tas pats bliuzas buvo nuožmiai kritikuotas kaip Vakarų kultūros dalis. Ta pati istorija nutiko su hipiais ir jų klausoma „The Doors“ muzika, pankais ir ankstyvaisiais „Sex Pistols“, vėliau su „The Clash“.“ (p. 42).

Užkerinti ir išsami knyga, padėsianti atverti akis ir suvokti, kokie didieji broliai drumsčia mūsų smegenis.