ŠIMTAS ZUIKIŲ SUSIRINKO: DEKAMERONAS

Leidykla „Tyto alba“ pakartojo vienos garsiausių Vakarų Europos knygų – 1350-1353 m. Giovanni‘o Boccaccio parašyto „Dekamerono“ - leidimą. „Dekameronas“ (gr. deka – dešimt, hemera – diena) – novelių rinkinys.

Veiksmo laikas ir vieta – 1348 metai, Florencijos apylinkės, į kurias nuo mieste siaučiančio maro pasitraukę septynios kilmingos damos ir trys jaunikaičiai pasakoja istorijas. Kiekvieną dieną išrenkamas karalius arba karalienė nurodo pasakojimų toną ir temą. Kiekvienas pasakotojas stengiasi rasti kuo išradingesnę, linksmesnę, erotiškesnę ar labiau pamokomą istoriją – taip per dešimt dienų papasakojama šimtas novelių. „Dekameronas“ – pasaulinės literatūros šedevras, jame gausu vaizduotės žaismo, intrigų ir ankstyvojo Renesanso erotiškumo.

Gerą šio „Dekamerono“ vertimo kokybę yra gyręs ir šviesios atminties Sigitas Geda. Vertėjas Eduardas Viskanta (1902-2002) į lietuvių kalbą išvertė ne tik G. Boccaccio, bet ir Levo Tolstojaus, Antono Čechovo, Viktoro Hugo, Knuto Hamsuno ir kitų rašytojų kūrinių.

G. Boccaccio (1313-1375) – Petrarkos draugas ir mokinys. „Dekameronas“ – 100 viduramžiškų alegorinių istorijų apie meilę, kuriose daug erotikos ir tragikos – padarė įtaką daugeliui kūrėjų. Manoma, kad kūrinys – simbolistinis, o jame vaizduojamos trys pagrindinės moterys simbolizuoja septynias pagrindines dorybes, o trys vyrai – platoniškąjį sielos dalijimą. Manoma, kad G. Boccaccio beveik visų „Dekamerono“ istorijų siužetus pasiskolino iš persų, indų, ispanų. Bene žymiausia „Dekamerono“ ekranizacija, 1971 m. sukurta Piero Paolo Pasolini’o, sulaukė įvairių nuomonių.

Painias „Dekamerono vietas“ padės išaiškinti 238 paaiškinimai, parengti vertėjo. G. Boccaccio kūrinyje yra ir satyriškai transformuotos budistinės (galime sakyti – ikisokratikų) išminties: „Vis dėlto pripažįstu, kad šiame pasauly nėra nieko pastovaus ir kiekvienas daiktas nuolat kinta. Šitaip galėjo atsitikti ir mano liežuviui, apie kurį neseniai viena mano kaimynė [...] pasakė, kad jis geriausias ir saldžiausias pasaulyje“ (p. 600).