NE TIK AUTOMOBILISTAMS: AVARIJA. ROMANAS

Avaringiausios Europos valstybės Lietuvos vairuotojams ir ne tik jiems tiesiog būtina perskaityti, ką šioje knygoje rašė vienas žymiausių rašytojų.

Šokiruoti nevengianti „Kitų knygų“ leidykla išleido žymiausią kultinio britų rašytojo Jameso G. Ballardo (1930-2009) romaną „Avarija“ („Crash“, 1973) - šokiruojančią seksualinę viziją. Tai - pirmoji šio autoriaus knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Netrukus bus išleistas ir pusiau autobiografinis J.G. Ballardo romanas „Saulės imperija“ („Empire of the Sun“, 1984), pagal kurį režisierius Stevenas Spielbergas pastatė to paties pavadinimo filmą, nominuotą 6 „Oskarams”.

„Avarijos“ herojai – grupelė visuomenės atstumtųjų – lytinį pasitenkinimą patiria tik per automobilių avarijas. Preciziškai tyrinėdamas jų psichologines būsenas, kurias įprasta vadinti „patologijomis“ ar „iškrypimais“, J. G. Ballardas kartu tiria ir šiuolaikinį žmogų, užspeistą atšiauriose ir slegiančiose gelžbetoninio miesto džiunglėse.

Lapkričio 24 d., trečiadienį, buvo atliekamas praktinis eksperimentas „Nestabdyk orgazmo!“, siekiantis patikrinti autoriaus teiginį, kad automobilio avarijos idėja sukelia seksualinį jaudulį. Jauna porelė valandą važinėjosi po Vilnių atviru kabrioletu ir ant jo galinės sėdynės mėgino įsijausti į J. G. Ballardo knygoje aprašomus seksualinius potyrius.

„Avarijoje“ autorius sąmoningai vaizduoja tvirtą ryšį tarp seksualumo ir automobilių avarijų. Žinome, kad vairavimas sužadina įvairius agresiją bei konkuravimą skatinančius pojūčius. Be to, autorius teigia, kad automobilio vairavimas iškelia į paviršių visas mūsų pasąmonės fantazijas apie transcendenciją ir mirtį. Apie šią knygą J. G. Ballardas kalba kaip apie perspėjimą žmonijai, pasidavusiai smurto, sekso ir žvaigždžių kultui: „Avarija“ yra atviras iššūkis įsitikinimams, kad mes apskritai nemėgstame jokio smurto, o ypač seksualinio. Esu tikras, kad žmogiškųjų būtybių vaizduotė daug tamsesnė ir niūresnė, negu mums atrodo. Esame valdomi sveiko proto ir savanaudiškumo, tačiau tik tada, kai mums tai patogu, o likusį laiką mieliau leidžiame linksminami filmų, romanų ir komiksų, skleidžiančių pasibaisėtiną žiaurumą bei smurtą.“

„Avarijoje“ autoriaus alter ego Džeimsas Balardas sutinka daktarą Robertą Voeną, „buvusį TV mokslininką, tapusį košmarišku greitkelių angelu“. Voenas, kaip ir jo suburta grupelė atstumtųjų, automobilių avarijų aukų, lytinį pasitenkinimą patiria tik avarijos metu. Voeno misija – atkurti ir pervaidinti garsiausias aktorių, įžymybių, politikų ir rašytojų avarijas ir „patirti naują, iškrypusių technologijų pagimdytą seksualumą“. Karščiausia Voeno svajonė – žūti susidūrus kaktomuša su Holivudo žvaigžde Elizabete Teilor.

Šioje knygoje J. G. Ballardas tiria šiuolaikinių technologijų poveikį žmogaus psichologijai ir vartotojiškos kultūros susižavėjimą įžymybėmis. Autorius užduoda klausimą, kodėl mes, apsišvietusi visuomenė, laikome šias „iškreiptas technologijas“, kasmet nužudančias daugybę žmonių, tokia neatskiriama savo kultūros dalimi.

J. G. Ballardui pasiūlius „Avarijos“ rankraštį leidykloms, vienas Amerikos leidėjas parašė: „Šiam autoriui nebepadės jokie psichiatrai. Nepublikuoti!”. Vis dėlto knyga buvo išleista, o 1996-aisiais garsus Kanados režisierius Davidas Cronenbergas pagal ją sukūrė ne mažiau šokiruojančią to paties pavadinimo juostą. Žurnalas „Times“ rašytoją įtraukė į įtakingiausių XX amžiaus britų rašytojų penkiasdešimtuką.

1995 m. J. G. Ballardas rašė: „Sveiko proto ir košmaro sąjunga, vyravavusi XX amžiuje, pagimdė dar dviprasmiškesnį pasaulį. Komunikacijų kraštovaizdžiu juda grėsmingų technologijų šmėklos ir už pinigus perkami sapnai. Termobranduolinių ginklų sistemos ir gaiviųjų gėrimų reklamos gyvuoja greta viena kitos toje reklamos, pseudoįvykių, mokslo ir pornografijos užgrobtoje, pernelyg ryškios šviesos užlietoje karalystėje. Mūsų gyvenimus valdo du didieji XX amžiaus leitmotyvai – seksas ir paranoja. Praeityje mes visada manėme, kad mus supantis išorinis pasaulis atstovauja realybei, kad ir kokia ji būtų trikdanti ir miglota, manėme, jog vidinis mūsų minčių, svajonių, vilčių, siekių pasaulis atstovauja fantazijos ir vaizduotės karalystei. Šie vaidmenys, man regis, buvo sukeisti vietomis. Pats išmintingiausias ir veiksmingiausias būdas, kaip elgtis su mus supančiu pasauliu, yra apsimesti, kad pasaulis yra visiškai pramanytas, o vienintelė likusi realybės kruopelė egzistuoja mūsų galvose. Klasikinė Freudo skirtis tarp paslėpto ir akivaizdaus sapno turinio, tarp menamo ir tikro dabar turi būti pritaikyta išoriniam vadinamosios realybės pasauliui. Aš jaučiu, kad rašytojo vaidmuo, jo autoritetas ir paskata veikti radikaliai pasikeitė. Jaučiu, kad tam tikra prasme rašytojas daugiau nieko nebežino. Jis nebeturi moralinių pozicijų. Jis siūlo skaitytojui savo galvos turinį, tam tikrą pasirinkimų ir įsivaizduojamų galimybių rinkinį. Jo vaidmuo tapo panašus į mokslininko, dirbančio lauko sąlygomis arba laboratorijoje, susidūrusio su nežinomais dalykais ar neištirta vietove. Jis tegali kurti įvairias hipotezes ir išbandyti jas naudodamas faktus. „Avarija“ ir yra tokia knyga, kraštutinė ribinės situacijos metafora, beviltiškų priemonių rinkinys, skirtas vartoti ištikus ekstremaliai krizei. „Avarijoje“, žinoma, nesirūpinama dėl išgalvotos nelaimės, kad ir kokia neišvengiama ji būtų, joje aprašomas pandeminis kataklizmas, kasmet nužudantis šimtus tūkstančių ir sužalojantis milijonus žmonių. Ar automobilio avarijoje mes matome blogą lemiantį sekso ir technologijų santuokos ženklą? Ar šiuolaikinės technologijos suteiks mums iki šiol nė neįsivaizduotų priemonių mūsų pačių psichopatologijoms ištraukti į dienos šviesą? Ar šios mūsų įgimto iškrypimo valdymo priemonės išeis mums į naudą? Ar šiuo metu ima atsiskleisti kažkokia iškrypusi logika, daug stipresnė už sukurtąją sveiko proto?

Rašydamas „Avariją“ aš naudojausi automobiliu ne tik kaip seksualiniu įvaizdžiu, bet ir kaip žmogaus gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje metafora. Šiuo požiūriu romanas įgijo politinį matmenį, kuris beveik nesisieja su seksualiniu turiniu, tačiau aš vis dar norėčiau manyti, kad „Avarija“ yra pirmasis technologijomis besiremiantis pornografinis romanas. Tam tikra prasme pornografija yra pati politiškiausia literatūros rūšis, nagrinėjanti, kaip mes naudojame ir išnaudojame vienas kitą pačiais begėdiškiausiais ir atkakliausiais būdais. Nereikia nė sakyti, kad pirminė „Avarijos“ paskirtis yra perspėjimas dėl šios brutalios, erotinės, pernelyg ryškiai apšviestos karalystės, kuri vis įtikinamiau vilioja mus iš už technologinio kraštovaizdžio ribų.“