Pradžia / Knygos
 

PYKČIO STABDYMAS: APIE PYKTĮ. SIELOS VAISTŲ RECEPTAI IŠ PRAEITIES: FILOSOFINIS TRAKTATAS

Lucijus Anėjus Seneka, APIE PYKTĮ. SIELOS VAISTŲ RECEPTAI IŠ PRAEITIES: FILOSOFINIS TRAKTATAS, Vilnius, Metodika, vertimas - Dalia Dilytė, apipavidalinimas - Kristina Norvilaitė, 2010

Mindaugas Peleckis
2010 m. Lapkričio 26 d., 16:12
Skaityta: 1405 k.
PYKČIO STABDYMAS: APIE PYKTĮ. SIELOS VAISTŲ RECEPTAI IŠ PRAEITIES: FILOSOFINIS TRAKTATAS

Imperatoriaus Nerono mokytojas, vėliau – patarėjas Liucijus Anėjus Seneka (Lucius Annaeus Seneca, arba Seneka Jaunesnysis, apie 4 pr. Kr. – 65 m.) paliko tuziną filosofinių traktatų, 124 laiškus, 9 tragedijas, satyrą ir esė apie meteorologiją. Filosofas stoikas buvo priverstas nusižudyti dėl pavojingumo valdžiai – įtarta, kad jis prisidėjo prie sąmokslo nužudyti imperatorių Neroną.

Traktatas „Apie pyktį“ („De ira“), pasak jo vertėjos dr. Dalios Dilytės, dabar aktualus, kaip ir anksčiau, nes „nė kiek nepasikeitė nei pykčio esmė, nei jo mastai. Ir XXI amžiuje niršulio esama be galo ir krašto: pykstame ant valstybės valdžios, ant pavaldinių, ant darbdavių, baisūs pykčiai tolydžio sukunkuliuoja tarp vyrų ir žmonų, tarp vaikų ir tėvų, tarp giminių ir kaimynų, tarp draugų ir bendradarbių. Širstame dėl svarbių dalykų ir dėl smulkmenų, keikiame net saulę, lietų ar vėją“ (p. 6).

Seneka bando atsakyti į klausimus, kas yra pyktis, ar jį reikia tramdyti, ar apskritai verta rūstauti, ar galima pateisinti kai kuriuos pykčio atvejus ir ar yra vaistų nuo jo.

Traktate „Apie pyktį“ – trys knygos, kuriose – 99 skyreliai. Gerai retoriką ir logiką įvaldęs Seneka pateikia mums visą pykčio anatomiją. „Pyktis skuba“ (p. 23), sako Seneka, o protas reikalingas tam, kad abiem pusėms duotų laiko, „idant turėtų kada išpurtyti tiesą“.

Senekos balsas ramus, išmintingas. „Geriau galvok, kad dėl paklydimų nereikia pykti. Kas gi pyksta dėl netvirtų žingsnių tamsoje? Kas niršta dėl to, kad kurtieji negirdi įsakymų? [...] Nejaugi nori pykti ant ligonių, senių, pavargėlių? Tarp kitų mirtingųjų trūkumų esama ir šio: proto aptemimas yra ne tik paklydimo būtinybė, bet ir klaidų pomėgis“ (p. 36).

„Nėra pykčio nevaldomos aistros“, - sako filosofas. Jei nevaldysime savo aistrų, pyktis sutryps viską. „Didžiadvasiškai pakęskime trumpus nemalonumus. Kaip sakoma, nespėsime apsižvalgyti ir apsidairyti, kai ateis mirtis“ (p. 95).

Šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas. Išskyrus robotus.

Komentarai