PAVOJINGASAI VILIS: PAVOJINGAS PROTAS

Bene skandalingiausias nūdienos prozininkas – 25-erių Vilis Normanas (tikrąjį vardą žino draugai) – išleido penktąjį romaną. Jo asmenybė – įdomi, ekscentriška. Filosofijos studijų ragavęs V. Normanas turi lankstų protą (ar pavojingą – tai priklauso nuo požiūrio), mėgsta keiktis, jo publicistikoje daug šėliojimo, anarchistinių idėjų (jo dievinamos prozininkės ir poetės Dalios Jazukevičiūtės, parašiusios „Anarchistės išpažintį“, įtaka?). V. Normanas siekia išbandyti save ribinėse būsenose. Romane „Šventumas“ („Tyto alba“, 2006) sakoma, kad ši knyga gimė iš beprotybės, o V. Normanas prisipažįsta, kad rašydamas ją gyvenęs kitame – „ne susikurtame, bet tikrame, vidiniame pasaulyje, kurio dažniausiai nelieka nuolat skubant, vaidinant visuomenės primetamą personažą, pasaulyje, kurį užgožia visi „protingi“ dalykai, derami kiekvienam normaliam žmogui“. Dar prieš ketverius metus jaunas rašytojas pareiškė visiškai sutinkąs su Blaise‘u Pascaliu, kad „nėra nieko protingesnio, kaip išsižadėti proto“. Panašus leitmotyvas lydi ir kitus V. Normano romanus – „Šnabždesys“ („Tyto alba“, 2005), „Nostradamo kapas“ („Colibris“, 2008; parašytas kartu su Raimondu J. Nabusu), „Meilė nugali viską“ („Colibris“, 2009; parašytas kartu su Raimondu J. Nabusu). Rašytojui rūpi išsiaiškinti, ar žmogus valdo savo gyvenimą, ar yra priklausomas nuo likimo, ar egzistuoja laimės formulė. Banalu? Ir taip, ir ne. Tema banali, tačiau autoriaus plunksnos aštrumas nenuvilia.

„Esu genijus“, - tiesiai šviesiai yra prisipažinęs V. Normanas. Šiuo klausimu su juo ginčytis beprasmiška. Kaip ir su tais, kurie sako, jog jis – grafomanas. Nesu linkęs palaikyti nė vienos pozicijos. Mano galva, tai daug žadantis jaunas rašytojas, kuriam nereikėtų iššvaistyti savo jėgų pernelyg anksti. „Nostradamo kapas“, vadintas lietuvišku „Da Vinčio kodu“, sudomino amerikiečių leidyklą, tačiau Lietuvoje V. Normano kūryba nėra itin populiari. Vienas dalykas, kodėl: autoriaus tiesmukumas ne itin patinka mūsų skaitytojams. Kita priežastis – kartais pernelyg egzaltuotas tikrovės vertinimas, paslapčių, ypatingų kapų, laimės formulių ir kitų burtų ieškojimas.

Kas yra pavojingas protas? Vargu ar atsakymą rasime filmuose „Pavojingo proto išpažintis“ (2002; pagal 1984 m. autobiografinį laidų vedėjo ir CŽV šnipo gyvenimą) bei „Pavojingi protai“ (1995), nors pastarajame vaidinusi Michele Pfeiffer galėjo įkvėpti V. Normaną. Jis sako, kad tai – sudėtingas romanas, kuriame susipina kelios temos: visuomenės peršama laimės ideologija ir bandymas jai priešintis; meilės žlugimas; išsivaduoti iš nelaisvės norinčio žmogaus tragedija; spėlionės, kur mus gali nuvesti protas, jei pamiršime jausmus. V. Normanas kiek narciziškai įsitikinęs, kad jo „Pavojingas protas“ nepatiks niekam, išskyrus jį patį, nes yra pernelyg beprotiškas.

Būčiau linkęs į V. Normano pareiškimus žiūrėti kaip į tam tikrą pozą, įvaizdį. Vis dėlto į 60 skyrelių suskirstytas „Pavojingas protas“ vertas, kad jį perskaitytume. Ne dėl to, kad jame minimos garsių mąstytojų citatų parafrazės, ne dėl „skandalingumo“. V. Normanas suteikia viltį, kad naujoji lietuvių proza nemirs, o tobulėti laiko yra, ypač vengiant tokių frazių kaip „Dievas yra tobulas velnias“ (p. 106).

Protingiesiems rūpi meilė ir mirtis. Jie „turi pajusti, kas nutinka, kai meilė tampa mirties priežastimi“ (p. 188). Bet – klausimas Viliui ir knygos skaitytojams – ar pavojingas (suprask: nonkonformistinis) protas tikrai gali mus išgelbėti nuo susinaikinimo?