ŠARMAS: ČIA PRIĖJO GORBULSKIS...

Buvo tokia anekdotų (humoreskų) serija, bene žymiausia Lietuvoje - „Čia priėjo Kindziulis...“, parašyta 7-uoju dešimtmečiu Leopoldo Stanevičiaus. Iki šiol šie anekdotai populiarūs, juos galima rasti (kiek pakeistus) ir internete: www.taide.lt/egis/kindz/k9.htm.

Toks knygos pavadinimas apie vieną rimčiausių Lietuvos kompozitorių, sukūrusį šimtus kūrinių, kurio vien opusų yra 890, skamba keistokai, bet tik tol, kol sužinome, kokia įdomi asmenybė buvo B. Gorbulskis. Knygos sudarytoja Audra Baranauskaitė rašo: „Jeigu pasakysiu, kad šio darbo ėmiausi vien dėl vaikystėje įstrigusio garsaus Pauliaus Širvio ketureilio, skirto Gorbulskiui, kurį deklamuodavo mano tėvai, niekas nepatikės… Tačiau tai tiesa. Tos keturios eilutės (nežinantieji jas ras šioje knygoje), šalia visų privalomų pionieriškų eilėraštukų, tais laikais dvelkė neįtikėtina laisve. Benjamino Gorbulskio asmenybę apibūdinančių epitetų skalė labai plati: nuo „kuklaus“, „tolerantiško“, iki „velniškai autoironiško, turinčio fantastišką, net fatališką humoro jausmą“… Kuo labiau stengiausi pažinti šį žmogų, tuo daugiau juo žavėjausi. Įdomu ir tai, kad anais laikais jis sugebėjo gyventi pagal visus tuomet smerkiamus kapitalistinės rinkos dėsnius, taigi tarsi egzistavo šalia sistemos… Kokio masto turėjo būti asmenybės šarmas ir žavesys, prieš kurį negalėjo atsilaikyti net sistema? Kompozitorius juokaudavo visada ir visur, o istorijos ir anekdotai apie jį patį iki šiol keliauja iš lūpų į lūpas. Kai knygos pavadinimą (su aliuzija į lietuviškų anekdotų personažą Kindziulį) pateikiau leidyklai, viename laikraštyje radau straipsnį apie Gorbulskį. Ten buvo pacituoti jo dukros Karinos žodžiai: „Jeigu kas nors surinktų visus tėčio pokštus ir anekdotus, būtų galima išleisti knygą „Čia priėjo Gorbulskis…“ Pamaniau: smagus sutapimas… Vadinasi, esu teisingame kelyje.“

B. Gorbulskis (1925-1986) sukūrė rimtosios lengvosios muzikos kūrinių: operą, operečių, baletą, dvi simfonijas, tris siuitas, simfoninę poemą, pasakaliją ir fugą, 17 koncertų, styginių kvartetą, apie 600 dainų ir romansų, dramos teatro, cirko spektaklių, kino filmų muzikos.

Tačiau B. Gorbulskis garsėjo „ne tik muzikos kūrėjo talentu. Apie jį nuolatos sklido neįtikimiausios istorijos“. Knygoje rasime keliasdešimties žmonių prisiminimų, tikroviškų anekdotinių situacijų, susijusių su maestro, o pabaigoje – įspūdingą B. Gorbulskio „diskografiją“.

Pateiksiu kelias anekdotiškas situacijas, kurių knygoje yra daug ir viena už kitą juokingesnė.

Į Nidą atvyko vykdomojo komiteto narys. Užėjęs į barą pamatė Gorbulskį, dainuojantį savo dainas, ir Bložę, užsilipusį ant stalo ir skaitantį savo eilėraščius.

**

Norėdamas gauti deficitinį kelialapį į Picundą, Gorbulskis rašo profesinei sąjungai: „Žinau, kad tai kompozitorių poilsio namai, o aš prašau kelialapio savo žmonai. Bet, patikėkite, galiu pailsėti tik tada, kai ji toli nuo manęs.

**

Kaune po koncerto: „Draugas Gorbulski, kiek kartų jūs buvote susituokęs?“ – „Du kartus – pirmą ir paskutinį.“

**

Honorarą, gautą už „Meilę ir skardą“, Gorbulskis leido vaišindamas Nidos žvejus. Net buvo iškviestas į Klaipėdos kompartijos komitetą ir paprašytas važiuoti namo, nes Nidos žvejai nebe žuvauja, o tik dainuoja.

**

Kartą už operetę Gorbulskis gavo honoraro 6000, o Bložė – 3000 rublių. Tais laikais tai buvo pasiutę pinigai. Nidoje jie užėjo į kaimo krautuvėlę, rodos, pramoninių prekių, ir, nupirkę visas prekes, o pardavėją paleidę namo, patys atsistojo už prekystalio ir pasakė žmonėms: „Imkit, ką norit, nemokamai, - šiandien komunizmo diena.“