BOC!: MES GYVENOME. BIOGRAFINIAI UŽRAŠAI

Legendinio „Kukučio“ (taip Marcelijų Martinaitį vadindavome, studijų laikais prisiklausę Vytauto Kernagio baladžių) prisiminimai, biografiniai užrašai apie tolimą artimą gyvenimą – lobis, kurio vertė suprantama ne iš karto.

M. Martinaičio aprašomas pasaulis daugeliui jaunų žmonių atrodo egzotika, tačiau ne taip seniai buvusi epocha dar paliko savo pėdsakų. Poetas prisimena įvairius keistus žmones. „Buvo dar ir šiaip keistų, ypač sumaišyto proto žmonių, gyvenančių tarsi užribyje. Man atrodydavo, kad jie žino kažką, ko niekas negali suprasti. Be jų gal nebūtų atsiradusios Kukučio baladės. Jie atrodė savaip laisvi, jiems negaliojo visokios taisyklės, įpročiai, pavojai, valdžios baimė, net karo ir pokario pavojai. [...] Juk net žymųjį liaudies meistrą Lionginą Šepką atimieji bei valdžia norėjo visam laikui uždaryti beprotnamyje.“ (p. 94-95)

M. Martinaitis prisimena vieną, galima sakyti, zenbudistinę istoriją apie labai tolimą giminaitį nuo Eržvilko, kuris keldavo jam baimę. Visą laiką sėdėdavo lovoje sukryžiavęs kojas „taip, kaip vėliau mano matytos Budos statulos“, nieko nešnekėdavo, „dešinėje rankoje laikydavo samčio kaušą arba puoduką, retkarčiais jį prispausdamas prie krūtinės klaikiu balsu surikdavo nesuprantamą žodį boc! Tas keistas garsas ir iki šiol man skamba ausyse, vis ataidi lyg iš mitinio, protu nepasiekiamo pasaulio“ (p. 95).

Visgi M. Martinaitis pastebi, kad tokie keistuoliai buvo savaip protingi ir kaimas be jų nebūtų kaimas. Išvedus paralelę su šiomis dienomis, vis mažiau kvailių lieka kaime, vis daugiau jų galime pamatyti per televiziją.

Gera gyventi. Ir gera, kai apie tai rašoma, tarkime, taip: „Kažkokioje vietoje aš net pralenkiau savo gyvenimą. Tai ir yra didžiausias nuotykis, mano Paserbenčio vaike Marcelijau Martinaiti, kuris esi dar ir Teodoras“ (p. 218).