Vyto (Vytauto) Gedučio prisiminimai apie pabėgėlio gyvenimą Vokietijoje, Venesueloje ir JAV – įdomesni nei vidutiniai, įprasti emigrantų užrašai. V. Gedutis turi akivaizdų rašytojo talentą, tad jo pasakojimų proza sodri. Skyriuje „Višta upėje“ autorius, prisimindamas, kaip kareiviai šaudė į jį iš kulkosvaidžio, tuo pačiu nepamiršta pasikalbėti ir su nugaišusia ruda upėje rasta višta (p. 43-44).
Tai – pirmoji V. Gedučio knyga. Gimęs per Antrąjį pasaulinį karą, jis su tėvais iškeliavo į Vokietiją, kur gyveno ketverius metus, po karo – 14 metų Venesueloje, o 1962-aisiais atvyko į JAV. „Tėvas vis norėjo greitai praturtėti, tad nebuvo pastovumo, tekdavo keisti gyvenimo vietas. Bet pasisekė ne kaip. Mokydamasis universitete, pradėjau rašyti trumpus kūrinius, sužavėtas Julio Cortázaro. Nuo to laiko vis galvojau, kaip parašyti apie mūsų gyvenimą, bet man vis nepatikdavo, kaip parašydavau. 2006 metais, išėjęs į pensiją, atkeliavau į Lietuvą su žmona ir dukra. Dabar galėjau rašyti taip, kaip norėjau, ir man pavyko. Kadangi visą gyvenimą fotografavau, kūriniai gavosi fotografiški. Tai – viso mano gyvenimo darbas“, - pasakojo man V. Gedutis.
Prie knygos gerai padirbėta. Joje rasime įdomių faktų, pvz., kad po karo Venesueloje buvo daug lietuvių, vėliau nemaža dalis jų persikėlė į JAV ir Kanadą, tad šie memuarai – įdomus dokumentas.
Memuarinė V. Gedučio proza – lakoniška, be tuščiažodžiavimų, linksma ir tuo pačiu kupina liūdnų prisiminimų. Knygą lydi autoriaus optimizmas ir atsikartojanti vištų ir viščiukų tema. Šie memuarai nemoralizuoja, tačiau V. Gedutis su didžiuliu palengvėjimu atsikvepia, kai grįžta gyventi į Lietuvą po daugybės metų klajonių: „Pagaliau – namie“. Ar daug emigrantų dabar galėtų tai nuoširdžiai ištarti?