ŽMOGUS SU SPARNAIS. Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygos "Arti, kaip išsipildymas" recenzija ir visas knygos tekstas

NEMOKAMAI KNYGĄ ATSISIŲSTI GALITE IŠ ČIA (RADIKALIAI.LT PASTABA)

Kaip jau paminėjau, Leono Peleckio-Kaktavičiaus poezija paperka nuoširdumu. Tik dvi knygos, bet tai tokio stiprumo užtaisas, kad iš jų nieko nereikia išmesti, nieko nesinori kritikuoti, nors tai lyg ir mano darbas. Atrodytų, girti poetą šiais laikais nepadoru. Tačiau jei yra už ką - kodėl ne. Juk sunku būtų užsipulti Vytautą Mačernį, Maironį, Algimantą Mackų, nes jų kūryba - tikrai puiki.

L. Peleckio-Kaktavičiaus eilės yra dvejopos: lyrinės ir satyrinės. Satyrinių nedaug, ir jų satyra ne tiek kandi ar pikta, kiek liūdna, su japoniška mono no aware (daiktų liūdesio) jausena, tartum viskas prarasta, bet iš tikro dar ne...

Kalbėti apie poeziją jos necituojant - nedovanotina, todėl kai ką pacituosiu. Kadangi patiko abi knygos, teks apsiriboti viena kita eilute, o kitas susiraskite patys, - nenusivilsite, jei tikite tikra poezija.

Nuo kai kurių eilėraščių tikroviškumo, sugebėjimo perteikti emociją net nukrečia šiurpas:

Baisiausia, kai mirusiam

suriša kojas

ir tu jau nieko

negali padaryt.

Nors kažkiek pasipriešint - -

2005

(Eilėraštis be pavadinimo, p. 12)

Iš šio eilėraščio matome, kad poetas - revoliucionierius, ne tik tylus, romus lyrikas, bet ir tas, kuris, nors suvokdamas situacijos bejėgiškumą, iki galo priešinasi blogiui, mirčiai (manau, ją čia galima suprasti kaip negerovių metaforą).

Tačiau esama ir labai šviesių momentų, kurie primena zen įžvalgas:

Seniai jau netaikau į dangų.

Už žemę - nieko tikresnio.

O kol kas pro virtuvės langą

dairaus lyg į esmę.

2009.03.28

(Eilėraštis be pavadinimo, p. 19)

Autorius lyg ir pabrėžia, kad metafizika - ne jam, tačiau žmogus juk paradoksalus, todėl poetą galime užklupti ir besimeldžiantį:

Pamiršau maldos žodžius

melsiuos taip

kaip moku

mano Dieve

(...)

1996

(Atsitiktinai išgirsta malda, p. 7)

Beje, beskaitant knygą neįmanoma nepastebėti, kad ji puikiai iliustruota Ritos Almanis grafika, o viršelis - taip pat vykęs, jo autorius - Aloyzas Stasiulevičius (kūrinys vadinasi "Žmogus su sparnais", 2009).

Ko gero, L. Peleckį-Kaktavičių geriausiai ir apibūdintų šio paveikslo pavadinimas. Tai - Žmogus su sparnais, valdantis jausmą, žodį, keliomis eilutėmis pasakantis labai daug.

Knygos autorius 1957-aisiais. L. Peleckio-Kaktavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Galima būtų cituoti ir komentuoti visus antrosios L. Peleckio-Kaktavičiaus eilėraščius, tačiau tai neprasminga, - geriau, kaip jau minėjau, susiraskite juos patys ir perskaitykite.

Pabaigai - manyčiau, šedevras (vienas iš daugelio):

Nieko tikresnio, švaresnio nei tu

šitoj Žemėj sutikti neteko.

- - Šįryt toks negailestingas lietus,

bet pro debesis saulė vėl teka.

2016.10.29

(Eilėraštis be pavadinimo, p. 50)

Amen.