TEGYVUOJA ROKAS!: KO TU STOVI? POKALBIAI APIE LIETUVOS ROKO KULTŪRĄ

Nors ši knyga nėra labai didelės apimties (kiek per 200 p.) ir į išsamią lietuviško roko enciklopediją nepretenduoja, tačiau tokių knygų Lietuvoje trūksta. Prieš 10 metų pasirodęs kompaktinis diskas „Lietuvos roko pionieriai 1965-1980“, parengtas istoriko, grupės „Skylė“ lyderio Roko Radzevičiaus, kalbėjo apie ankstesnį lietuviško roko etapą. 23 metų Emilija Visockaitė, aktyvi roko koncertų dalyvė, neblogai valdanti plunksną, kritišku žvilgsniu apžvelgia įvairius lietuviškos roko fenomenus. Įdomu paskaityti 1986-1989 m. laikraščių ir žurnalų iškarpas, prisiminti televizijos laidą „Estrados orbitoje“, trumpai perbėgti akimis per kai kurių bliuzo, roko, pankroko, metalo grupių aprašymus, gana gausiai iliustruotus fotografijomis. Aprašytos ir muzikinio undergroundo organizacijos, klubai, zinai, radijo stotys, propaguojančios „neformatą“ ir kiti svarbūs dalykai kiekvieno roko gerbėjo gyvenimui. Tiesa, reikėtų papriekaištauti, kad knygoje trūksta sistematiškumo, nors tikriausiai jo ir nesiekta: knyga padrika, marga, tarsi sudurstyti iš skiaučių pankiški džinsai, tačiau tai greičiau jos pliusas, o ne minusas.

Gyvo, žargoniško žodžio nevengianti E. Visockaitė primena mums 1987 m. išsakytus šviesios atminties Jurgos Ivanauskaitės žodžius, kad „rokas tapo gyvenimo būdu, vaistu, slėptuve, užuovėja, koncertai – apeigomis“, o pati prideda, kad „maištas prasideda nuo klausimo“. Klausimas, tiksliau, klausimai yra bent keli. Pavyzdžiui, ką daryti, kad rokas neliktų užribyje? O gal taip ir turi būti? Juk „roko muzika niekada negimė iš pinigų ir paramos. Priešingai – ji atsirasdavo ten, kur sunkiausia, didžiausias nedarbas, neteisinga valdžia, vienatvė ir susvetimėjimas. Šias sąlygas Lietuva suteikti gali. Tačiau roko kultūros vystymąsi reikia remti kaip ir bet kurią kitą jaunimo iniciatyvą, skatinančią kūrybingumą, užimtumą, tarptautinius ryšius“.

Be pačios E. Visockaitės kruopščiai surinktos informacijos (ypač giriu už „atkapstytas“ iškarpas!), tekstus rašė ir kai kurių grupių atstovai ar melomanai. Tiesa, kai kuriuos E. Visockaitės teiginius galima būtų pakritikuoti: roko muzika Lietuvoje, skirtingai nei ji teigia, neužgimė 1972-aisias. Tai įvyko anksčiau. Tačiau tokie netikslumai atleistini: iniciatyva skatinti roko kultūrą – sveikintina.