NEPAŽINTI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI: IVANO LUCKEVIČIAUS KITABAS. LIETUVOS TOTORIŲ KULTŪROS PAMINKLAS

Tai – unikali dvikalbė (lietuvių ir rusų kalbomis) knyga paslaptingu pavadinimu. Totorių kitabai (arab. kitab – „knyga“) ir jų istorija žavi. Pasak knygos sudarytojos, vertėjos, prof. Galinos Miškinienės, „XVII a. susiklosčiusi totorių (slavų kalbomis kalbančių musulmonų) rankraštinė tradicija, sudaranti išskirtinį LDK palikimo bruožą, pastaraisiais metais sulaukia vis didesnio tarptautinės visuomenės dėmesio. Į arabų, turkų, baltarusių ir lenkų kalbomis, bet arabiškai rašytus rankraščius (kitabus, chamailus, tefsirus bei tedžvidus) specialistai atkreipė dėmesį jau XIX a. vid. Tačiau išsamios ir kryptingos studijos prasidėjo tik XX a. antrojoje pusėje, prof. Antonui Antonovičiui išleidus monografiją „Baltarusiški tekstai, rašyti arabiškais rašmenimis, ir jų grafinė-ortografinė sistema“ (1968). Pajudinus turtingus Rytų kultūros klodus, imtasi (G. Miškinienė, Andrzejus Drozdas, Czesławas Łapiczius, Paulius Suteris) grafinės, tekstologinės ir teminės rankraščių analizės“ (p. 7).

Iki šiol absoliučios daugumos archyvuose saugumų rankraščių turinys beveik nežinomi, paskelbti vos keli totoriški rankraštiniai šaltiniai. G. Miškinienė su savo magistrantėmis Sigita Namavičiūte ir Jekaterina Pokrovskaja ėmėsi tirti vieną seniausių Lietuvos totorių rankraščių – Ivano Luckevičiaus kitabą (XVIII a. pirmoji pusė). Jis atrastas 1915 m. Keturiasdešimties Totorių kaime. Sudėtingas tekstas, surašytas net keturiomis kalbomis, išverstas į lietuvių ir rusų kalbas, pateikta jo rankraščio faksimilė ir gausūs komentarai. Tai – dar vienas Lietuvos istorijos puslapis, mums iki šiolei nepažįstamas: norint jį tirti, reikia suvienyti slavistų, arabistų ir tiurkologų pastangas.

Pagrindinis I. Luckevičiaus kitabo tekstas – Koranu paremta Pranašo Muhammado paėmimo į dangų (Miradžo) istorija. Be intarpų, įrašytų lenkų arba lenkų-baltarusių kalba, rankraštyje yra tekstų grynąja baltarusių kalba, apstu tekstų inkliuzų, įrašytų arabų ir senąja osmanų kalba. Būtent senąja osmanų kalba užrašytas ir „Miradžas“. Šis pasakojimas paplitęs arabų, persų, turkų literatūroje. Panašu, kad I. Luckevičiaus kitabas – dar senesnio teksto ar tekstų nuorašas, greičiausiai susijęs su turkų kalbos Anatolijos šnekta.

Rankraštis suskirstytas į 50 sąlyginių skyrių pagal temas. Jos įvairios, tačiau vienaip ar kitaip susijusios su Islamu. Teksto išdėstymas ir stilistika artimi Koranui. Kitabai atlieka ir musulmoniškojo katekizmo funkcijas. Manoma, kad kitabas rašytas vietovėje tarp Vilniaus ir Ašmenos. Įdomu tai, kad baltarusių kalbai perteikti naudoti 29 arabiški rašmenys bei kelios raidės, kurių nėra arabų abėcėlėje (persiškos, turkiškos).

800 puslapių knyga (lietuviškas vertimas užima 86 puslapius) daug kam gali būti atradimas, suvokiant, kad islamiškoji kultūra – itin artima Lietuvai, nors ir gerai nepažįstama.

„O tie žmonės, kurie prieštarauja dieviškosioms knygoms, tie žmonės yra labai paklydę, toli nuo Dievo ir dieviškosios tiesos“ (p. 611).