KRITINIO PROTO MIGDYMAS: URBO KALNAS. EILĖRAŠČIAI 1973-2010. NIDA. MARDASAVAS. VILNIUS

Ant „Urbo kalno“ Leonardo Gutausko nupiešta gervė, atsisukusi atgal, tarsi simbolizuoja 37 metus, per kuriuos sukurta poezija sudėta į naują rašytojo, dailininko knygą. Solidžios, puspenkto šimto puslapių knygos išėjimas sutapo su L. Gutausko gimtadieniu – jam lapkričio 6-ąją sukako 72-eji. Pirmoji poezijos knyga išleista 1961 m. („Ištrūko mano žirgai“), o nuo to laiko L. Gutauskas suspėjo išbandyti ir romano žanrą (pvz., 1990 m. „Vilko dantų karoliai“, 1997 m. ekranizuotas režisieriaus Algimanto Puipos). 2001 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą galime vadinti vienu universaliausių lietuvių menininkų, kurio ranką vedžioja angelai.

Kas yra „Urbo kalnas“, žino visi, nors kartą pabuvoję Nidoje, tačiau turbūt ne visi žino, jog taip pat vadinasi ir rašytojų poilsio namai, savotiška senų draugų susitikimo meka. Knyga suskirstyta į skyrius: „Ledinis barokas“, „Akanto lapai“, „Rudens peizažas su stirna“, „Miegantis miestas“, „Spyglių ir smėlio kraštovaizdis“. „Urbo kalnas“ – tarsi L. Gutausko poetinių provaizdžių enciklopedija, „viskas, ką norėjote žinoti apie poetą L. Gutauską, bet bijojote paklausti literatūros kritikų“.  Eilėraščių geografija – plati: nuo Nidos iki Samarkando.

Įsiklausai ir smėlis nebylus
Ūmai prabyla
Tarsi barstytų vėjas sonetus
Į saulės tylą.

                       „Įsiklausai ir smėlis nebylus“, p. 94

Melsvos glazūros šukę ar stiklinį indą
Su vyno nuosėdom saldžiom ant dugno
Ir Nizami Omar Chajamo rubajatuos spindi
Aistros naktis ir suskamba gazelių odos būgnai.

                      „Kelionė į Samarkandą“, p. 93

Puslapiai – greta, o atstumai – dideli. Tiesa, sunkoka suprasti, kodėl žymiausias persų poetas romantikas Nizami (arba Nezami, tikr. Nizam ad Din Abu Muhammad Ilyas ibn-Yusuf ibn Zaki ibn Mu‘ayyad, 1141-1209), gimęs dabartinio Azerbaidžano teritorijoje ir gyvenimą praleidęs Pietų Kaukaze, „spindi Omar Chajamo rubajatuose“. Persijos (Irano) Nišapuro mieste gimęs Omaras Chajamas (Umar al Khayyami, 1048-1131) mirė dešimčia metų anksčiau, nei gimė Nizami. Ko gero, jie susitiko tik L. Gutausko dėka...

„Ruduo ant Donelaičio kapo gėlės // Netikros ir vaškinės prūsų ąsotėly...“ („Tarp Rytprūsių ir Kauno“, p. 136) Grįžtame iš tolimų kraštų, o čia – mirę prūsai, netikros ir jiems (bet nežinia kodėl - Kristijonui Donelaičiui) gėlės. Ko gero, tai – nykstančio laiko metafora.

L. Gutausko eilėraščiai įtraukia. Juose esama paprastumo, kuris užmigdo metaforų ieškantį kritinį protą.

Taip lėtai lyg šliaužtų sraigė
Priartėja sutema
Ir šarma erdves suraikė
Ir eilėraščiuos – žiema
Su slaptais žvėrių takais
Su medžiojančiais vilkais.

                   „Taip lėtai lyg šliaužtų sraigė“, p. 292

Knyga, kurią norėsis dar ne kartą atsiversti ir pasimėgauti gera poezija. Tarsi nuo jūros Nidoje eidamas liptumei į Urbo kalną, matytumei tą patį seną raudoną švyturį ir uostum pušų sakų kvapą...