ISTORIJOS PERŽIŪRĖJIMAS: XXI AMŽIAUS LIETUVIŲ DRAMATURGIJA

Šioje knygoje – dešimt pjesių, kurios buvo pripažintos geriausiomis LNDT inicijuoto projekto „Versmė“ konkursuose. Tai – Gintaro Grajausko „Brunonas ir barbarai“, Herkaus Kunčiaus „Matas“, Juliaus Kelero „Taksi numeris penki“, Virgilijaus Veršulio „Lifte“, „Už durų“, „Žalčio siuita“, Gabrielės Labanauskaitės „Circus“, Mariaus Macevičiaus „Let Me Entertain You“, Justo Tertelio „Vienaveiksmė monopjesė pradedančiam autoriui“, „Sudie, idiotai“, Marijos Korenkaitės „Pabėgimas į „Akropolį“.

Kokia gi ta naujoji lietuvių dramaturgija? Turbūt pagrindus jai davė Sigito Parulskio pjesės „Iš gyvenimo vėlių“ (1995), „P.S. Byla O. K.“ (1997), Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (2003), Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (2004). Pasak vienos knygos sudarytojų Aušros Martišiūtės, sovietmečiu lietuvių dramaturgija (Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Sajos, Juozo Glinskio, Sauliaus Šaltenio) „ugdė pilietinį sąmoningumą, sutelkė kultūriniam ir politiniam pasipriešinimui“ (p. 9). Atkūrus Nepriklausomybę, konfliktas tarp ideologijos ir laisvės, tautiškumo vertybių nebeteko prasmės. Atėjo krizė. Naujoji karta, pasak S. Parulskio, atėjo su nauja kalba, nauju kodu, kurio vyresnieji nesupranta.

Naujojoje lietuvių dramaturgijoje daug vietos skiriama istorijai. Reflektuojami sovietmečiu uždrausti istorijos epizodai (Nepriklausomybės praradimo trauma, sovietinė nomenklatūra, trėmimai, ginkluota rezistencija, kolaboravimas su valdžia, sovietmečių patirtos traumos). „Jaunoji dramaturgų karta  genetiškai susijusi su [...] Balio Sruogos dramaturgija, ypač pirmąja drama „Milžino paunksmė“ (1932).“ (p. 14)

Vertinga knyga, ypač tingintiems arba negalintiems lankyti spektaklių.