SAVĘS IEŠKOJIMAS: VALENTINAS MASALSKIS: IEŠKANT TEATRO

Teatrologė Daiva Šabasevičienė, išleidusi knygas apie režisierių Joną Vaitkų (2007), aktorių Arną Roseną (2008), aktorių ir režisierių Adolfą Večerskį (2009), šįsyk nagrinėja vieno įdomiausių lietuvių teatro ir kino aktorių gyvenimą ir kūrybą. Valentinas Masalskis (g. 1954) – aktorius-filosofas, įdomus jau vien tuo, kad sugeba puikiai vaidinti ir kine, ir teatre. Nuo 1992-ųjų – laisvas menininkas, 1996 m. – Nacionalinės premijos laureatas. Per beveik keturiasdešimt metų aktorius sukūrė apie 100 vaidmenų, surežisavo ne vieną į istoriją jau šiandien įėjusį spektaklį.

Nepamirštamas V. Masalskis genialiame Šarūno Barto 2000 m. filme „Laisvė“ (vaidmuo – Žmogus). Daug tylos, bet kiek pasakyta! „Mes prifilmavome labai daug – keturiasdešimt penkis kilometrus juostos. Maroke prabuvome labai ilgai – apie porą mėnesių. Man tai buvo labai daug, nes aš išgyvenau Sacharą. Aš ją galėjau jausti, prisiliesti prie jos. Aš jutau jos klausimus, jos būtį, jos žvilgsnį... Pajutau savo žvilgsnį į ją. Pajutau tos žemės socialinį nuskriaustumą. [...] Menas – tai kreipimasis į žiūrovą emocijomis. Bet aš žadinu žiūrovo emociją. Su ta emocija kyla klausimas, kurį aš sau keliu scenoje. O Bartas, mano manymu, siekia, kad aktorius pradėti tikrai jausti, kad jam iš tikrųjų nuvažiuotų stogas, žargonu kalbant. Jam ir pačiam nuvažiuoja befilmuojant. Jis ieško ekstremalios situacijos. Man tai patiko, bet šiandien aš manau, kad, nors ir sunkus jo kelias, menas nuo teisybės turi skirtis. Menas nėra teisybė. Net pati gražiausia muzika nėra harmonija. Ir tuo ji yra žavi.“ (p. 163-164)

V. Masalskį D. Šabasevičienė vadina savotišku „teatro nomadu“. „Pradėjai Kauno dramos teatre, vėliau įkūrei „Menų sambūrį“, dar vėliau Tave „prisijaukino“ Nacionalinis dramos teatras, dabar jau ėmė ryškėti tam tikras atotrūkis nuo teatro. [Į tai V. Masalskis atsako:] 2000 metais [...] buvau nusivylęs teatru, savo paieškomis. Tuo metu pradėjau suvokti, link kokios mūsų taip sunkiai iškovotos laisvės pasuko tauta. Buvo vieni nusivylimai: draugais, banaliomis vertybėmis... Taip pat maniau, kad niekad nebedirbsiu. [...] Aš pajutau, kad ne tik Lietuva pradedama dalyti, bet ir visos meno sferos. [...] Mes paprasčiausiai nebeklausome gamtos, per daug mylim save, tapome egoistais. Dėl to mus smūgiuoja gamta iš išorės. Ji mus perspėja. Būtina išgirsti jos ženklus.“ (p. 166-167)

Įdomiai parengta, gražiai išleista, dailiai iliustruota knyga – puiki atgaiva sielai, pavargusiai nuo savęs ieškojimo spektaklių.