Kuo skiriasi pornografija nuo pornūchos? Pirmoji – sąlyginai intelektualesnė, kuriama profesionalo, t. y., ne su mėgėjiška kamera. Tokia yra Tomo Arūno Rudoko naujoji knyga. Tiesą sakant, ji daug geresnė, nei kad turėjau išankstinę nuomonę. Spaudos pranešime Darius Pocevičius džiaugiasi: „Prieš devynerius metus grįžęs iš pataisos darbų kolonijos, lietuvių literatūros enfant terrible T.A.Rudokas nė kiek nepasitaisė ir toliau rašo įvairaus žanro eilėraščius bei romanus. 2003-aisiais išleidęs lyrinių haiku rinkinį „Lakštingalų liežuvėliai“, 2006-aisiais – tradicinės poezijos rinktinę „Vėjo brolis“, o 2007-aisiais – erotinį romaną „Pornomūza“, šiais metais jis vėl smarkiai suktelėjo žanro vairą ir išleido... linksmai pamokomų eilėraštukų rinkinį vidutinio ir vyresniojo mokyklinio amžiaus žmonėms – mokinukams. [...] Autorius argumentuoja, kad mokytis trukdė daugybė nuostabių dalykų – storos lyg vadžios Kamilės kasos, aukštai pakeltos muzikos mokytojos krūtys ir Henrietos putė, panaši į Lenino lemputę.“
Bet šalin spaudos pranešimus! Jų nereikia rašyti! Kaip ir pornūchos. T.A.Rudokas padirbėjo smagiai: knyga primena sovietinę pažymių knygelę (tai kelia nemalonius jausmus), o paprastos formos eilėraščiai smagūs ir nebaisūs.
Penkios panos – dešimt papų!
Trys pirmūnės – dvi post punk!!!
Pankės groja, šoka, tapo,
Iš pirmūnių puola žvengt...
„Gimnazistei R2“, p. 45
Kai kurie kūrinukai – ne vaikams. „Šūdas tavo kamasutra, Jesli ty nevypil utrom!“ (p. 63)
Skaityti apsvaigus. Nuo meilės arba nemeilės. Laikyti netoli savęs. Pacituoti draugei. Išsiskirti. Susirasti naują draugę.
Smagu, po šimts. Nešvankybė T.A.Rudokui tinka. Ir užkrečia.