VILNIAUS NEKROPOLIS: VILNIAUS BERNARDINŲ KAPINĖS 1810-2010

Monumentalioje beveik 800 puslapių knygoje apie mįslingiausias Vilniaus kapines yra ir atskiras žemėlapis. Ne vienas yra bastęsis po šias poetiškai nuteikiančias kapines, bandęs skaityti sunkiai suprantamus antkapių užrašus. Dabar paslapties šydas praskleistas: jau galime sužinoti pas mirties ramybę rado Bernardinų kapinėse, kurioms šiais metais sukanka 200 metų. Užupyje tarp Polocko ir Žvirgždyno gatvių bei dešiniojo Vilnelės kranto įsteigtų kapinių aprašymo iniciatorė – vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacija prie Šv. Onos bažnyčios.

Leidinyje išsamiai analizuojama kapinių istorija, aptariamos miestiečių laidotuvės, laidojimo tradicijos. Aprašoma ir vertinga, reta XIX a. trečiojo dešimtmečio sakralinių pastatų puošyba ir paminklų užrašai Lietuvoje. Autoriai, remdamiesi įvairiais šaltiniais, pirmąsyk pateikia detalų žmonių, palaidotų Bernardinų kapinėse, sąrašą (jis užima net 347 puslapius), įvertina kapinių restauravimo patirtį. Leidinį papildo restauruotų paminklų sąrašas, žymių krašto žmonių ir vilniečių fotografijos.

Pasak istoriko Virgilijaus Pugačiausko, Bernardinų kapinių tyrinėjimai atskleidė, kad XIX a. pirmojoje pusėje Vilniuje buvo didelis vaikų mirtingumas. XIX a. antrojoje pusėje tarp mirčių priežasčių atsirado čiaudėjimas ir smegenų suminkštėjimas. Kartais mirta „dėl fizinių jėgų stokos“ (p. 123).

Epitafijose matyti tipiškas XIX a. pab. požiūris – mirus artimajam, pasaulis nebetenka prasmės. „Tačiau į mirtį žiūrėta su ramybe. Toks požiūris į mirtį kilęs iš to meto tradicijos, kai buvo mirštama artimiausiųjų žmonių apsuptyje“, - teigia Vilniaus universiteto mokslininkas Kšištofas Tolkačevskis (p. 226).