KITOS KNYGOS išleido solidžią mokslinės fantastikos klasikos knygų kolekciją

H. G. Wells

Laiko mašina. Daktaro Moro sala

Mokslinė fantastika / 2017 / 256 p. / Kietais viršeliais / Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis / Dizainerė Lina Sasnauskaitė.

Britų rašytojas H. G. Wellsas (1866–1946) pagrįstai laikomas mokslinės fantastikos tėvu, nes jo knygos pravėrė duris naujiems žanrams, kuriuos vėliau išplėtojo kiti autoriai. Jo temos – kelionės laiku („Laiko mašina“, 1895), moksliniai eksperimentai su žmonėmis („Daktaro Moro sala“, 1896), žmonių antgamtinės galios („Nematomas žmogus“, 1897), ateivių invazijos („Pasaulių karas“, 1898). Šiame rinkinyje publikuojamos dvi pirmosios H. G. Wellso knygos.

„Laiko mašinoje“ iš Viktorijos laikų persikeliama į 802 701-uosius, kai mokslo progresas, rodos, turėtų būti išsprendęs socialines žmonijos problemas. Savotiškame rojuje gyvenantys „gėlių vaikai“ ilojai dykinėja arba ieško vis naujų malonumų. Bet netrukus paaiškėja: gerą gyvenimą jiems užtikrina baisieji požemių gyventojai morlokai...

„Daktaro Moro saloje“ skausmingomis operacijomis bandoma sužmoginti gyvulius ir laukinius žvėris, tačiau pralaimima: Morui žuvus, žvėriška pusžmogių prigimtis užgožia jų žmogiškus bruožus, o grįžęs į Angliją pasakotojas dairydamasis į aplinkinius jaučia iš jų besiveržiančius žvėris...

Douglas Adams

Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

Mokslinė fantastika / 2016 / 192 psl. / Kietais viršeliais, kurie tamsoje šviečia! / Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka, redaktorė Asta Bučienė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė.

Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo... tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. Lydimi maniakinės depresijos apimto roboto Marvino jie leidžiasi į filosofiškai paradoksalią ir kosmiškai juokingą kelionę po Galaktiką.

„Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ žaižaruoja beribe fantazija, balansuojančia ties rimtos filosofijos ir gryniausio absurdo riba. Iš humoristinio mokslinės fantastikos radijo šou gimusi knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Vonneguto stilių.

Šio tūkstantmečio pradžioje BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše D. Adamso kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą, aplenkęs tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. Wellso „Pasaulių karas“. Pagal šį bestselerį, kurio parduota beveik 20 mln. egzempliorių, sukurtas televizijos serialas, kompiuterinis žaidimas, grupės „Radiohead“ daina „Paranoid android“ (1997), G. Jenningso filmas „Galaktikos gidas“ (2005) ir knygos fanų klubus visame pasaulyje vienijanti... rankšluosčių kolekcija.

Isaac Asimov

Fondas

Mokslinė fantastika / 2016 / 288 / kietais viršeliais / Iš anglų kalbos vertė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė.

12 067-ieji Galaktinės Eros metai. Jau dvylika tūkstantmečių klesti gigantiška Galaktinė Imperija, vienijanti daugybę žmonių apgyvendintų planetų. Tačiau nepermaldaujami psichoistorijos dėsniai skelbia, kad netrukus prasidės kruvini tarpžvaigždiniai karai, planetos praras ryšį su Galaktikos centru ir užslinks barbariški laikai, truksiantys ilgiau nei trisdešimt tūkstančių metų. Kad šis laikotarpis sutrumpėtų iki vieno tūkstantmečio ir jo padariniai nebūtų tokie katastrofiški, Imperijos žlugimą numatęs psichoistorikas Haris Seldonas įsteigia Fondą. Į Terminuso planetą, esančią pačiame Galaktikos spiralės pakraštyje, persikelia Seldono vadovaujami mokslininkai – jie padės žmonėms kurti naują imperiją...

„Fondas“ – pirmas romanas iš Isaaco Asimovo septynių knygų serijos apie Fondą. Ši serija šiandien laikoma geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos kūrinių ciklu.

Faktai apie „Fondą“:

1965 „Fondas“ nurungė net „Žiedų valdovą“ ir laimėjo Hugo apdovanojimą kaip geriausia visų laikų knygų serija.

Paulas Krugmanas, 2008-ųjų Nobelio premijos ekonomikos srityje laimėtojas, yra teigęs, kad būtent „Fondo“ serija jį paskatino domėtis ekonomika, kuri, anot jo, yra pats artimiausias knygoje minimai psichoistorijai mokslas iš egzistuojančių realybėje.

Mokslinės fantastikos parodijose, tokiose kaip Douglaso Adamso „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“, akivaidžiai matyti „Fondo“ įtaka.

Arkadijus ir Borisas Strugackiai

Sunku būti dievu

2016 / 224 psl. / Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. Dizainerė Lina Sasnauskaitė.

Iš ateities Žemės į žmonių apgyvendintą kitą planetą, kurioje vis dar viduramžiai, atvyksta slaptasis agentas Antonas. Jo misija – išgelbėti moklsininkus ir menininkus iš atsilikusios planetos, kurios valdžia siekia teokratinio totalitarizmo, o juos gaudo sužvėrėję fanatiški konservatoriai...

Knyga kelia klausimus apie žmonijos tobulėjimo kainą ir apie tai, kaip religija gali tapti priemone progresui stabdyti.

Broliai Arkadijus ir Borisas Strugackiai savo filosofiškus kūrinius pradėjo publikuoti septintame dešimtmetyje, kai Tarybų Sąjungoje buvo žavimasi kosminiais skrydžiais, kalbama apie kosmoso užkariavimą ir dauguma vaikų svajojo tapti kosmonautais. Bet rašytojai netrukus nusisuko nuo utopinio socialistinio realizmo ir ėmė žvelgti į tamsiiąją būties pusę, tuo pat metu ironizuodami sovietinę sistemą.

Arkadijus ir Borisas Strugackiai

Piknikas šalikelėje

2016 / 216 psl. / kietais viršeliais / iš rusų kalbos vertė Aldona Apuokienė ir Giedrius Apuokas / Dizainas: Lina Sasnauskaitė.

Zona – niekur plytinti mįslinga teritorija, kurioje neveikia jokie žmonijai žinomi dėsniai, tačiau pildosi slapčiausi žmonių troškimai. Įžengti į ją išdrįsta tik bebaimiai keistuoliai stalkeriai, ieškantys ateivių paliktų vertingų ir paslaptingų artefaktų...

Arkadijaus ir Boriso Strugackių filosofinę alegoriją (1971) neregėtai išpopuliarino kultinis XX a. režisierius Andrejus Tarkovskis, 1979-aisiais sukūręs paskutinį savo šedevrą „Stalkeris“.

Šiandien šį nemirtingą kūrinį galime skaityti tokį, koks jis buvo parašytas beveik prieš pusę amžiaus. Iš jo pašalinti gausūs sovietinių recenzentų, redaktorių ir korektorių pataisymai, kurie per aštuonerius metus buvo smarkiai sudarkę originalų stilių bei kalbą. Prie apysakos pridedama autorių užrašyta jos sukūrimo ir cenzūros istorija.