Pradžia / Knygos
 

TRADICIJA: BALTIJOS ŠALIŲ IR LENKIJOS SENTIKIŲ KULTŪRA

Grigorijus Potašenko, BALTIJOS ŠALIŲ IR LENKIJOS SENTIKIŲ KULTŪRA, Vilnius, Kronta, 2010

Mindaugas Peleckis
2010 m. Spalio 28 d., 21:18
Skaityta: 1109 k.
TRADICIJA: BALTIJOS ŠALIŲ IR LENKIJOS SENTIKIŲ KULTŪRA

Grigorijus Potašenko (g. 1966) – bene žymiausias Lietuvoje rusų sentikių istorijos ir kultūros tyrinėtojas, apie šią tradicinę religinę bendriją išleidęs kelias solidžias knygas. Naujausioji parengta su Rusų kultūros centru ir Lietuvių kalbos institutu bei pasitelkus tokius specialistus kaip Nadežda Morozova, Jelena Konickaja, Žana Borovova, Igoris Kočetkovas, Jurijus Manuilovas, Grigorijus Michejevas, Dalia Tarandaitė, Antanas Lukšėnas. Daugiau kaip puspenkto šimto puslapių gausiai iliustruotoje knygoje – ir reti sentikių tikėjimo atributai, ikonos, ir rimtos studijos (daugiausia rusų kalba). Nagrinėjama sentikybė Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, knygos vaidmuo sentikybėje, ikonos, giedojimas.

Pagarba tautinėms ir religinėms mažumoms – labai svarbus dalykas lietuviams, norint suvokti savo pačių mentalitetą. Tai jau senokai suprato daugelis pažangių Vakarų ir Rytų mokslininkų, linkusių lyginamuoju aspektu tyrinėti tai, kas anksčiau buvo neprieinama arba niekam neįdomu, nesuprasta.

Kas tie Lietuvos sentikiai („starovierai“)? Pirmiausia tai rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti Rusijos Bažnyčios reformos, įvestos 1653-1666 m. patriarcho Nikono įsakymu. Sentikybė (rusų kalboje yra bent trys terminai jai apibūdinti - cтарообря́дчество, староверие, древлеправосла́вие) nuo oficialiosios stačiatikybės labiausiai skiriasi apeigomis: ėjimas aplink kryžių – tik pagal laikrodžio rodyklę (pagal saulę), pripažįstamos tik senosios liturginės knygos ir ikonos, trys kryžmi kryžiai, žegnojamasi dviem pirštais, aleliuja giedama du, o ne tris kartus, lenkiamasi iki žemės. Sentikiai buvo paskelbti atskalūnais ir 1667-1905 m. atskirti nuo Rusijos Stačiatikių Bažnyčios bei persekioti kaip valstybės ir bažnyčios priešai. Vengdami represijų, daugelis Rusijos sentikių apsigyveno Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, taip pat – Prūsijoje, Švedijoje, Turkijoje, Kinijoje ir Japonijoje. Pirmoji sentikių bendruomenė Lietuvoje įsikūrė 1709 m. Girelėje (Anykščių r.). Dabar Lietuvoje – 58 sentikių bendruomenės, kurioms priklauso apie 34 000 tikinčiųjų. Veikia apie 50 maldos namų. Sentikiams vadovauja Aukščiausioji sentikių taryba.

Ši studija-albumas pateikia 152 įvairių Baltijos regiono sentikių kultūros paminklų fotografijas, tarp kurių – 107 ikonų reprodukcijos, 11 vario plastikos reprodukcijų, 27 knygų nuotraukos, 7 bažnytinių reikmenų fotografijos. Pasak Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, ši knyga – labai svarbus, vertingas leidinys, kuris gyvai atskleidžia „sentikių meno grožį ir vertę“ (p. 159).
 

Komentarai