H. Azoulay, P.- E. Dauzat. „Ir pragaras turi savo orkestrą“

Krásos opera, kurią belaisviai prieš mirtį vaidino, stebimi nacių. Į Aušvico moterų orkestrą „atrinktos“ Hélène Wiernik istorija. Ji, kaip ir daugelis kitų, buvo priversta linksminti nacius savo talentu. Jauna slaugytoja, kurios jaunesnysis brolis mirė dujų kameroje, kai ši vaidino savo budeliams. Žymus rumunų dainininkas Shalomas Katzas, Ukrainoje, Bralovo stovykloje, 1924-ųjų žiemą prieš mirdamas paprašęs esesininkų leisti sugiedoti mirusiųjų maldą El Malé Rakhamim, taip patikusią stovyklos viršininkui, jog privertė Shalomą ją giedoti visą naktį karininkams, kurie paskui, auštant, jį sušaudė kartu su kitomis 2000 aukų. Į Aušvicą deportuota Malherio dukterėčia Alma Rosé, Aušvico melodijų autorius Simonas Laksas... Lopšinė, niūniuojama motinos Ponare, keli kilometrai nuo Vilniaus geto, naktį prieš juos sušaudant; kita lopšinė, įsiūta mergaitei į paltuką Ašmenos gete ‒ irgi netoli Vilniaus.
Dauguma pavardžių ir faktų lietuvių skaitytojui bus negirdėti dėl suprantamų priežasčių ‒ tai dalis nutylėtos istorijos. Muzikos istorikams ši knyga gali būti vertinga kaip užpildanti bendrojo muzikos paveldo spragas, o ne specialistui jautriai, eseistiniu stiliumi perteiktos istorijos liudys apie nepaprastą žmogaus gebėjimą kabintis į gyvenimą per kūrybą net tada, kai toji kūryba atrodo neįmanoma.

Trečioji knygos dalis ‒ operos libretas, pasakojantis apie 1431-ųjų gegužės 30-osios įvykius, Žanos d’Ark teismo procesą ir jos mirtį. Viktoras Ullmannas jį parašė prieš pat deportaciją į Birkeno koncentracijos stovyklą.